Pasaulyje

2021.12.04 18:56

„Laisvės šansas prarastas šimtui metų“. Kuo panašūs 1921 ir 2021 metai Baltarusijoje?

Ina Šilina, LRT.lt2021.12.04 18:56

1921 m. Lenkijai ir RSFSR pasirašius Rygos susitarimus ir pasidalijus Baltarusiją, baltarusių rašytojas Ignatas Končevskis savo prieš šimtą metų išleistoje knygoje „Amžinuoju keliu“ patarė baltarusiams tą patį, ką ir šiuolaikiniai politologai.  

Baltarusių rašytojos Marijos Martysevič manymu, pats laikas prisiminti šį tekstą, nes Baltarusija šiandien yra atsidūrusi labai panašioje situacijoje kaip ir prieš šimtą metų: „I. Končevskio tekstas buvo toks kietas, kad skaitai jį ir galvoji, jog rašyta apie šiandieninę Baltarusiją. Tiesą sakant, liūdna – per šimtą metų mažai kas tepasikeitė“, – sako ji.

Išskyrus vieną dalyką. Jos nuomone, Baltarusija šiandien turi daugiau galimybių ką nors pakeisti nei prieš šimtą metų.

Marija Martysevič – rašytoja, poetė ir vertėja iš Minsko, pastaruosius kelerius metus užsiimanti knygų leidyba. Dabar ji rengia dvi knygų serijas: viena jų vadinsis „Amerikanka“ – čia bus surinkti Šiaurės Amerikos literatūros vertimai į baltarusių kalbą, o antrąją – „Zmicer Kolas“ leidyklos seriją „Laipsnis“ – sudarys klasikiniai praeities baltarusių rašytojų tekstai ir kaimyninių kultūrų knygos, kurias svarbu turėti baltarusių kalba. Antrajai serijai priskiriama ir neseniai pasirodžiusi glaudžiai su Vilniumi susijusi programinė Ignato Končevskio esė „Amžinuoju keliu“. Tai prieš šimtą metų Vilniaus žydų ligoninėje „Mišmeres-Choilim“, kur autorius gydėsi tuberkuliozę, baltarusiškai parašytas tekstas.

„Jis buvo vargšas baltarusių intelektualas. Visiškas skurdas ir nežinomybė, kaip dabar Baltarusijoje, – pasakoja baltarusių leidėja. – Knygą parašė 1921 m., o 1923 m., dar visai jaunas mirė ir buvo palaidotas Antakalnio karių kapinėse.“ Išliko jo laiškas laikraščiui, kuriame jis dėkojo žydų komitetui: „Man visiškai nepažįstami ir jokių ryšių su manimi neturintys žmonės teikia man realią medicininę pagalbą“.

Marijos Martysevič nuomone, Ignatas Končevskis baltarusiams yra svarbiausias 20 amžiaus rašytojas, nes jis suformulavo pagrindines tezes, kaip gali vystytis baltarusių idėja visiško chaoso sąlygomis. „Kaip tik 1921 metais, net neatsiklausus baltarusių, Baltarusija buvo padalinta į dvi dalis. Mūsų emigrantai neturėjo resursų, kad Europos diplomatijos kuluaruose būtų galėję kelti Baltarusijos, kaip nepriklausomos buržuazinės valstybės, idėją. Visiškas pasimetimas, ideologinis susipriešinimas. Tada buržuazinės Baltarusijos Liaudies Respublikos projektas gyvavo vos 9 mėnesius, nes „tėvai įkūrėjai“ neturėjo pakankamai įtakos ir paramos, įskaitant ir finansinę, kad įtvirtintų šalį Europos žemėlapyje. Taip, nepriklausomybę, kurią gavome 1918 metais kartu su kitomis Europos šalimis, vertiname ir prisimename, bet laisvės šansas? Jis buvo prarastas beveik šimtui metų. Tikiuosi, kad šį kartą viskas baigsis gerai.“

– Kuo Ignato Končevskio esė aktuali šiandien?

– Kai skaitai ją šiandien, atrodo, kad visa tai parašė jaunas analitikas...

– Toks kaip Šraibmanas?

– Tiesą sakant, taip, kaip Artiomas Šraibmanas ar net Sergejus Čalas, tik prieš šimtą metų. Jis kalbėjo apie tai, apie ką dabar rašo politologai. Visų pirma jis rašė, kad yra trys pagrindiniai dalykai, kuriais turėtų vadovautis baltarusių visuomenė. Du iš jų – bendradarbiavimas, platesne prasme, galima kalbėti apie solidarumą, ir nepailstamas kūrybiškumas. Tačiau pirmiausia I. Končevskis kalba apie egzistavimą tarp Vakarų ir Rytų – šiuos du elementus reikėtų derinti, perimant tam tikrus dalykus iš abiejų pusių, nes kiekviena jų turi privalumų ir trūkumų. Šiandien iš baltarusių tikimasi aiškaus atsakymo: su kuo eisime – su Vakarais ar su Rytais? Pavyzdžiui, Vakarų politikai sako: mes negalime daryti įtakos Baltarusijos politikai, nes tai yra Vladimiro Putino įtakos zona. O baltarusiai klausia: kas nusprendė, kad esame Rusijos įtakos zona? I. Končevskis prieš šimtą metų vienareikšmiškai rašė, kad taip neturėtų būti.

Pamenu, vieno vizito metu Sviatlana Cichanouskaja sakė, kad neužsiimame geopolitika sakydami, jog Baltarusija turi būti laisva nuo diktatūros. Aš palaikau šią S. Cichanouskajos tezę, bet kaip poetė patikslinčiau – gimti Baltarusijoje jau yra geopolitinis aktas. Daugelis baltarusių nėra girdėję apie I. Končevskį, tačiau būtent proeuropietiškos ar prorusiškos krypties atmetimas, solidarumas ir kūrybiškumas tapo sėkmės elementais, lėmusiais pakankamai sėkmingą mūsų revoliucijos baigtį. Nors dabar dauguma skundžiasi: „Pralaimėjome, pralaimėjome“. Aš asmeniškai čia įžiūriu ne pralaimėjimą, o visuomenės gijimo proceso pradžią. Apie tai rašė ir I. Končevskis.

– Šiandien baltarusiai nelabai gali paveikti kelio pasirinkimą?

– Visai ne, kaip tik šiandien mes galime tai padaryti labiau nei bet kada anksčiau ir už tai turėtume būti dėkingi solidarumui, matomumui pasaulyje bei galimybei pasinaudoti svarbiu resursu – mūsų diaspora. Tai ne tik tie žmonės, kurie išvyko pastaraisiais metais, bėgdami nuo represijų, bet ir tie baltarusiai, kurie jau daug metų gyvena užsienyje – jie tarsi iš naujo atrado Baltarusiją. Daugelis jų niekada nesiliovė galvoję apie savo tėvynę, bet neįsivaizdavo, kaip galėtų padėti, o dabar kartais „už mus serga“ labai įtakingi ir pasiturintys žmonės. O paramos akcijos visame pasaulyje neapsiriboja vien tik vėliavų mojavimu – stengiamasi į Baltarusijos reikalus atkreipti įvairių šalių pareigūnų dėmesį. Į Baltarusiją dėmesį atkreipia ir Sviatlanos Cichanouskajos vizitai į įvairių Europos ir ne Europos šalių parlamentus, susitikimai su prezidentais. Todėl baltarusiai dabar gali paveikti situaciją kur kas labiau nei prieš šimtą metų.

– Papasakokite apie tą 1917-ųjų pojūtį, apie kurį kalbėjote prieš interviu.

– Beje, tai ne tik 1917 metai. Knygas apie revoliuciją, pilietinį karą, okupaciją, stalinines represijas visada skaitėm kaip susijusias su praeitimi. O dabar pats gali pajusti, ką tuo metu jautė žmonės. Taip, šiandien esame sotūs, galime sau leisti daugiau nei mūsų protėviai, bet to meto psichologiją dabar suprantame kur kas geriau – kaip buvo baisu. Nes gyventi Baltarusijoje dabar labai baisu.

– Kas dabar laukia jaunimo?

– Tiesą sakant, ką nors prognozuoti labai sunku. Nežinau, kas jų laukia, bet žinau, kokie jie yra ir man jie patinka – tai pakankamai savimi pasitikintys, į šiuolaikinį pasaulį integruoti žmonės, mokantys kalbas, pasižymintys didesne pusiausvyra, santūresni, linkę dirbti komandoje. Išgyvenome tokią labai apmaudžią nesėkmę, kai vienu momentu Baltarusijoje iš tikrųjų nebuvo jokio išsilavinimo, nes prasidėjo ideologinis valymas ir viena karta tarsi iškrito iš demokratinių procesų, bet šiuolaikiniai paaugliai jau yra mūsų vaikai.

– Kuri karta iškrito?

– Turbūt tie, kuriems šiandien apie 30. Jie gimė ir lankė mokyklą jau autoritarinio režimo sąlygomis. Mūsų rašytojas ir publicistas Viktoras Martinovičius juos kažkada pavadino „L (Lukašenkos) karta“. Turiu puikių jaunų draugų ir kolegų, bet tai greičiau išimtys. Jei galėčiau rinktis, su kuo dirbti, dirbčiau su paaugliais arba keturiasdešimtmečiais–penkiasdešimtmečiais. Tais žmonėmis, kurie Baltarusijoje išgyveno dešimtąjį dešimtmetį. Jei išgyvenai tuos laikus, tau niekas nebaisu.

– O kaip bus su tais, kurie šiandien patiria represijas, kuriems dabar 10 metų ir kurie lanko vis labiau A. Lukašenkos spaudžiamą mokyklą? Dar viena prarasta karta?

– Manau, kad režimas Baltarusijoje taip degradavo, jog vyksta sparti visos valstybės socialinės sistemos griūtis. Dabar, pavyzdžiui, visiškai vienodai, ar tu eini į mokyklą, ar neini. Man atrodo, kad Baltarusijoje daugės privačių švietimo įstaigų ir mokymo namuose atvejų. Nes labai daug iki šiol sistemoje dirbusių mokytojų iš jos pasitraukė ir dabar bando kažką organizuoti patys.

– O privačios mokyklos nesulauks represijų?

– Gal ir sulauks. Tačiau žinome, kad tokios mokyklos steigiasi diasporose užsienyje. Lietuvoje yra baltarusiškų darželių ir mokyklų, tačiau, juose dėstoma ne baltarusių kalba, kas taip pat kelia nemažai diskusijų. Bet atsiskyrimas nuo valstybės vyks visose srityse. Anksčiau bendradarbiaudavote su valstybe, eidami į polikliniką ar vesdami vaiką į mokyklą, o dabar, manau, medicina ir mokykla iš esmės tolsta nuo valstybinės sistemos.

Manau, kad mokymo namuose ir privačiose mokyklose atvejų augimas prognozuojamas, tik kol kas neaišku, kiek tam bus leista plėtotis. Mokykla kuo toliau tuo labiau ideologizuojama, verčiama gyventojų zombinimo aparatu, bet svarbu tai, kad bendras pojūtis toks, kaip vėlyvaisiais SSRS laikais – prisimenate, visi tie raudoni kaklaraiščiai, į kuriuos jau niekas rimtai nežiūrėjo. Tarp kitko, tada buvo sukurta daug gražių filmų, pavyzdžiui, „Regioninės reikšmės nepaprastoji padėtis“.

Prieš 10 metų mano draugas analitikas juokavo: kai pradedi analizuoti kažkieno verslą, pasirodo, kad nėra to, nėra ano. Ir galiausiai pats įmonės direktorius sako: turime eiti protestuoti. Šalyje kilo pilietinė krizė, kai visi suprato, kad yra tik viena galimybė – keisti sistemą. Šis suvokimas suvienijo baltarusius. Bet ir prieš metus supratome, ir dabar suprantame, kad tai nebus greitas procesas. Todėl turime kurti tokią visuomenę ir tokią kultūrą, kokią norime matyti dabar, o ne sėdėti ir laukti geresnių laikų.

– Prisimenant jūsų knygų serijos pavadinimą „Laipsnis“, nevalingai kyla klausimas, kokia šiuo metu temperatūra Baltarusijos visuomenėje?

– Puodas buvo užviręs, o dabar stovi ant silpnos ugnies, kaista.

– Troškinasi?

– Panašiai. Beje, visai neseniai buvo toks atvejis. Užėjau į vieną įstaigą, nesakysiu, kokią ir kokiame mieste. Kai išsprendžiau savo nedidelę problemą, darbuotoja, tiesa, ji mane atpažino, pažiūrėjo man į akis ir atvertė švarko atlapą, o ten – balta-raudona-balta ženkliukas. Baltarusijos partizanė. Pokyčiai įvyko ir laiko atgal jau nepasuksi.

– Baltarusijos ir Rusijos susijungimas – reali grėsmė ar tušti žodžiai?

– Sunku pasakyti. Mano nuomone, baltarusiams atsitiko trys svarbūs dalykai. Visų pirma, pamatėme, kad galime sau leisti nepriklausomybę ir laisvę. Pirmą kartą matome, kad tarptautinis solidarumas su baltarusiais represuotiems asmenims remti skirtas sąskaitas papildė 1–2 mln. JAV dolerių. Tapo akivaizdu, kad daugeliui žmonių visame pasaulyje ir patiems baltarusiams Baltarusija yra vertybė, už kurią jie pasiruošę mokėti. Baltarusiai jau gali tai sau leisti finansiškai, o finansų svarbos nuvertinti nereikėtų.

Antra, matome, kad pirmą kartą Baltarusijos istorijoje apie moterį galvojama ne kaip apie politikos objektą, o kaip apie jos subjektą. Dabar moteris – aktyvi permainų dalyvė, o ne gražus tėvynės motinos simbolis, prie kurios kojų vyrai turi atnešti pergalę. Dar visai neseniai moterys mūsuose buvo išstumiamos iš politikos. Tiesą sakant, Sviatlana Cichanouskaja ir Marija Kalesnikava, o ir moterų protestai apskritai, yra pats netikėčiausias dalykas.

Ir trečia, Rusija iš tikrųjų mus jau paleido. Jie pradėjo suprasti, kad esame atskira šalis. Galbūt dabar tai skamba paradoksaliai, bet aš manau, kad lūžis įvyko. Taip, jie gali mus apjungti – „prijungti regionais“, kaip ragina, berods, Vladimiras Žirinovskis, bet jau supranta, kad mes ne su jais, kad esame atskira šalis.

Mūsų tautinio judėjimo dešimtajame dešimtmetyje lyderis Zianonas Pozniakas maždaug tada suformulavo apibūdinimą: „Maskva galvoje“. Taip sakoma apie žmogų, kuris Maskvą laiko sostine, o Rusiją – tėvyne, tai yra, egzistuoja išimtinai Rusijos informaciniame lauke. Bet dabar matome, kad mūsų galvose jau ne Maskva. Ir mes ne Maskvos galvoje. Galbūt, jei aš dabar kur nors Sankt Peterburge ar Maskvoje pasakysiu, kad esu baltarusė, man pradės įrodinėti, kad esame viena tauta, broliai, bet tai vyks daugiau iš inercijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt