Pasaulyje

2021.12.07 19:04

Rusija turi ką prarasti – ar Putinas blefuoja dėl naujo karo su Ukraina?

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.12.07 19:04

Vėl sklando kalbos apie karą. Kai praėjusį pavasarį Rusija sutelkė tūkstančius karių prie sienos su Ukraina, pasipylė pranešimai ir gandai, kad praėjus septyneriems metams po to, kai Rusija perėmė Krymo kontrolę ir sukėlė iki šiol tebesitęsiantį karą Donbaso regione, Kremlius gali pradėti naują didelį puolimą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Po kelių mėnesių tie patys nuogąstavimai girdisi dar aiškiau. Žiniasklaida, įskaitant „The New York Times“ ir „Bloomberg“ cituoja JAV pareigūnų perspėjimus, kad Rusija gali pradėti puolimą šią žiemą, o kai kurie jų teigia, kad galima invazija greičiausiai bus „daug didesnio masto“ nei 2014 metais.

Remiantis palydovinėmis nuotraukomis, Vakarų Rusijoje ir Kryme akivaizdžiai telkiamos pajėgos.

Neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie yra Rusijos ketinimai, neįmanoma pasakyti, net ar prezidentas Vladimiras Putinas yra sudėliojęs kokį nors konkretų planą, ar šiuo metu kuria alternatyvas. Visgi pateikiame svarbiausius klausimus apie susidariusią situaciją ir kai kuriuos galimus atsakymus.

Ar iš tiesų yra iškilusi plataus masto Rusijos karinių veiksmų grėsmė?

Taip, arba bent jau yra aiškių tokios galimybės požymių.

JAV žvalgybos pareigūnai ir aukšto rango Ukrainos kariuomenės atstovai teigia, kad į šiaurę ir rytus nuo Ukrainos yra sutelkta apie 92 tūkst. Rusijos karių – daugelis jų dislokuoti Jelnios apylinkėse, netoli Rusijos sienos su sąjungininke Baltarusija, ir Krymo pusiasalyje, esančiame į pietus nuo žemyninės Ukrainos.

Rusijai telkiant kariuomenę, CNN šią savaitę citavo šaltinius JAV prezidento Joe Bideno administracijoje, kurie teigė, kad svarstoma galimybė pasiųsti į Ukrainą karinius patarėjus ir naują įrangą, įskaitant ginklus.

Šio mėnesio pradžioje JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas pareiškė, kad Vašingtonas „iš tiesų susirūpinęs“ dėl Rusijos karinių veiksmų ir galimo naujo puolimo, kuris, jo teigimu, būtų „didelė klaida“.

Nors Maskva kalbas apie galimą Rusijos invaziją vadina „nepagrįstomis“, visos virtinės Kremliui artimų pareigūnų ir analitikų komentarai siunčia visai kitokią ir kur kas labiau neraminančią žinią: Rusija gali imtis veiksmų, jei Vašingtonas ir Vakarai neatsižvelgs į jos vis ryžtingiau reiškiamą susirūpinimą dėl padėties Donbase ir, kalbant plačiau, dėl NATO ryšių su Kijevu ir Vakarų karinės veiklos Rytų Europoje, Juodojoje jūroje ir kitur.

Anksčiau, kai Rusija pradėdavo puolimą, pavyzdžiui, 2014 m. Kryme ir Donbase ar 2008 m. Sakartvele, ji tvirtindavo, kad buvo išprovokuota. Pastarosiomis savaitėmis Maskva ne kartą kaltino Kijevą ir Jungtines Valstijas bei jų sąjungininkus ją provokuojant tokiais veiksmais kaip, NATO teigimu, ilgai planuotos pratybos Rytų Europoje ar įprastos karinio jūrų laivyno misijos Juodojoje jūroje.

Tačiau susirūpinimą dėl Rusijos ketinimų Ukrainos atžvilgiu kelia ne vien kariuomenės judėjimas. Pastarąjį pusmetį V. Putinas ir keletas kitų aukšto rango pareigūnų paskelbė ne vieną straipsnį apie Ukrainą, kuriuose kvestionuojama jos teisė egzistuoti kaip nepriklausomai valstybei, o demokratiškai išrinkta jos politinė vadovybė atmetama kaip „nieko neišmananti ir nepatikima“.

Kremliaus Saugumo Tarybos sekretorius, artimas V. Putino bendražygis Nikolajus Patruševas, neseniai tvirtino, kad Ukrainos laukia „Afganistano scenarijus“, kuomet, anot jo, ginklų importas iš Vakarų sukels šalyje nestabilumą, kuris gali baigtis vidiniu sprogimu. Jokių konkrečių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų jis nepateikė.

Šią savaitę išplatintame pranešime Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba pasmerkė JAV „provokacijas“ ir grėsmingai perspėjo, kad „panaši situacija buvo stebima prieš 2008 m. įvykius Sakartvele“ – tuomet Rusijos pajėgos įsiveržė gilyn į šalį ir parėmė dviejų nuo jos atsiskyrusių regionų nepriklausomybės deklaracijas, abiejuose palikdama nemažą savo karių kontingentą.

Analitikų teigimu, tokiu būdu ne tik siunčiami signalai Vakarams, bet ir siekiama padėti patiems rusams pasiruošti galimiems naujiems kariniams veiksmams.

„Tai iš esmės skirta vietinei Rusijos auditorijai, prieš pradedant kokią nors svarbią operaciją“, – „Current Time“ sakė Kijeve įsikūrusios ekspertų grupės „Global Studies Strategy XXI“ prezidentas Mychailo Hončaras.

Kodėl dabar?

Galbūt Rusijos vadovybė mano, kad pavyks pasinaudoti nuolat besikeičiančia situacija regione, prie kurio nestabilumo savo veiksmais nemažai prisidėjo ir pati Maskva. Kai kurie analitikai tvirtina, kad tokiomis aplinkybėmis Rusijai gali būti lengviau smogti Ukrainai ir tikėtis nesulaukti tokio vieningo atsako, kokio greičiausiai sulauktų ramesniu metu.

Lenkija grumiasi su migrantų iš Artimųjų Rytų, kurie buvo atvilioti į kaimyninę Baltarusiją, žadant lengvą patekimą į Europos Sąjungą, antplūdžiu. Nors Varšuva ir pati yra įsivėlusi į ginčus su ES dėl teismų nepriklausomybės, migrantų krizę ji apibūdino kaip Europos destabilizavimo operaciją, kurią su V. Putino palaiminimu surengė Baltarusijos autoritaras Aliaksandras Lukašenka – Minskas ir Maskva tai neigia.

Tuo pat metu energijos tiekimą gamtinių dujų krizės akivaizdoje siekianti užsitikrinti Moldova apkaltino Rusiją šantažu, nors Maskva teigia, kad skurdžiausia Europos šalis tiesiog neapmoka sąskaitų. Anot kritikų, Maskva siekia pademonstruoti Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų tiekimo, didindama spaudimą Vokietijai patvirtinti naująjį dujotiekį „Nord Stream 2“, kuris leistų didesniems Rusijos dujų srautams aplenkti Ukrainą pakeliui į Europą.

Taip pat nerimaujama, kad Maskva siekia padidinti įtampą teigdama, jog NATO pratybos ir kitos karinės operacijos yra sąmoningai provokuojančios ir parodo, kad Vakarai neketina laikytis V. Putino nurodytų „raudonųjų linijų“.

Interviu RFE / RL Rumunijos tarnybai NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Mircea Geoana sakė, kad „tai, ką darome aplink Juodąją jūrą ir NATO rytiniame flange, yra grynai gynybinio ir absoliučiai skaidraus pobūdžio“.

Tuo tarpu Rusijos „raudonosios linijos“ pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais grėsmingai keičiasi kaip ir Kremliaus reikalavimai, kurie tampa vis labiau nepriimtini NATO, Vašingtonui ir Vakarams, o labiausiai – Ukrainai, kuri, kaip aiškiai parodė V. Putinas, negali turėti teisės pasirinkti partnerių ar vykdyti užsienio politiką kaip suvereni valstybė.

Jau anksčiau Rusija yra aiškiai parodžiusi, kad Ukrainos narystė NATO yra „raudonoji linija“, tačiau pastaruoju metu ji griežtai įspėja dėl bet kokio glaudesnio ar platesnio masto aljanso karinio bendradarbiavimo su Kijevu.

Europos politikos analizės centro prezidentė Alina Poliakova socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad, jos nuomone, „savo kariniais bauginimais Maskva siekia užtikrinti Ukrainos neutralitetą“ ir pridūrė, kad „jei taip neatsitiks, darbotvarkėje atsiras ir karinė invazija“.

Karinė jėga demonstruojama dar ir dėl to, kad Kremlius siekia naujo V. Putino ir J. Bideno aukščiausiojo lygio susitikimo. Pastarojo meto pasisakymai leidžia manyti, kad Maskva galėtų pasinaudoti tokiu susitikimu ir primesti savo požiūrį į Vakarų „saugumo garantijas“, galbūt net ir išsireikalaujant pažadą, jog Ukraina niekada netaps NATO nare.

Kokie galėtų būti Rusijos tikslai?

Pirmiausia, didesnė įtaka Ukrainoje.

Pakurstydama neramumus Donbase ir parėmusi pajėgas, kurios nuo 2014 m., kai prasidėjo karinis konfliktas Rytų Ukrainoje, užėmė nemažą Donecko ir Luhansko regionų teritoriją, Rusija, kaip manoma, siekė kontroliuoti santykinai nedidelę Ukrainos dalį, kad galėtų daryti įtaką šalies Vyriausybei ir užsienio politikai, tuo pačiu užsitikrindama, jog Ukraina niekada neįstos į NATO.

Tačiau Donbaso karas tęsiasi, o kokios nors akivaizdžios pažangos įgyvendinant „Minskas-2“ susitarimą – 2015 m. sudarytą taikos planą, kuris, įgyvendinus pagal Kremliaus pageidavimus, galėtų smarkiai pakirsti Kijevo galią – nėra, tad tikėtina, jog V. Putinas gali imti nerimauti, kad jo tikslas taip ir nebus pasiektas, o Rusija, nors ir kontroliuoja dalį Ukrainos, toli gražu negaus pagrindinio prizo – kaip įmanoma didesnės visos šalies kontrolės.

Praėjusią savaitę leidinyje „Politico“ paskelbtame straipsnyje ekspertų grupės „RAND Corporation“ vyresnysis politologas Samuelis Charapas cituoja buvusį Rusijos įstatymų leidėją ir diplomatą, teigiantį, kad „gauti [Donbasą], bet prarasti Ukrainą Kremliui reikštų pralaimėjimą“.

„Pastarojo meto pajėgų telkimas rodo, kad Maskva tiki, jog artėja pralaimėjimas, – rašė S. Charapas. – Jei nebus eskalacijos. Rusija gali būti pasirengusi veržtis kur kas giliau į Ukrainos teritoriją ir turi tam reikalingų karinių pajėgumų.“

Nors daugelio analitikų teigimu ataka, kuria būtų siekiama užvaldyti visą Ukrainą, yra labai mažai tikėtina, kai kurie jų mano, jog Rusija gali bandyti užgrobti teritoriją rytinėje ir net centrinėje Ukrainoje, tokiu būdu galbūt atsiriekdama pietinę šalies dalį nuo Rusijos sienos ir Donbaso iki Krymo, kurį jau turi savo rankose.

Kiti svarsto, kad Maskva galbūt sieks suaktyvinti rusenantį karą Donbase, kur nuo 2014 m. jau žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių, ir tokiu būdu, o ne surengdama atvirą invaziją, kuri gali baigtis rimtu kraujo praliejimu ir tarptautiniu pasmerkimu, bandys priversti Kijevą nuolaidžiauti.

Ką Rusija gali prarasti?

Jei Rusija surengtų plataus masto invaziją į Ukrainą, jos veiksmai turėtų iššaukti stiprią Vakarų reakciją. Analitikų manymu, Maskva galėtų tikėtis bent jau naujo sankcijų paketo ir beveik neabejotino „Nord Stream 2“ projekto, į kurį Rusija labai daug investavo ir kurį aiškiai laiko ekonomiškai ir geopolitiškai itin svarbiu, žlugimo.

Jei Rusijos sausumos kariuomenė įsiveržtų į Ukrainos miestus, desperatiškas Ukrainos pajėgų – dabar kur kas labiau patyrusių ir geriau aprūpintų nei prieš septynerius metus – pasipriešinimas reikštų, kad šimtai, o gal net tūkstančiai Rusijos kareivių grįžtų namo cinkuotuose karstuose – tokia perspektyva turėtų priversti V. Putiną, greičiausiai sieksiantį dar ne vienos kadencijos prezidento poste, permąstyti savo planus.

„Nėra taip, kad [Rusijos] vyriausioji vadovybė nesuvoktų, kad daug kareivių grįš namo suluošinti, sužeisti arba kaip „krovinys 200“ – žuvusieji, – neseniai „The Moscow Times“ rašė apžvalgininkas ir analitikas Markas Galeotti. – Nepaisant to, prireikus rusai tikrai galėtų suburti rimtas pajėgas aplink Ukrainą ir jei V. Putinas bus pasirengęs atlaikyti tarptautines sankcijas ir pasmerkimą bei pasipiktinimą šalies viduje, kurį sukeltų tokio masto kruvinas karas, puolimas yra įmanomas.“

M. Galeotti rašė, kad „jei V. Putinas iš tiesų bijo Ukrainos slinkties į Vakarus ir nuogąstauja, kad šalyje bus dislokuotos NATO pajėgos... jis gali manyti, kad delsimas tik apsunkins galimą smūgį. Geriau žengti žingsnį anksčiau nei vėliau“.

„Vėlgi, galbūt tai yra dar viena scena politiniame teatre, kuria siekiama priversti Kijevą derėtis su Maskva jos sąlygomis“, – pridūrė jis.

Ar Putinas blefuoja?

Kol kas tai nėra aišku. Tačiau žvilgsnis į ankstesnius Rusijos veiksmus gali padėti išanalizuoti susidariusią situaciją ir numatyti, kas gali įvykti žiemą.

Nuo tada, kai Maskva užgrobė Krymą ir prasidėjo Donbaso karas, Vakarų analitikai ir žvalgybos pareigūnai ne kartą perspėjo, kad greičiausiai nepavyks išvengti naujų Rusijos atakų. Tokia ataka neįvyko praėjusį pavasarį, kai prie Ukrainos sienų taip pat buvo telkiama kariuomenė, nors visa tai atrodė labiau kaip platesnio masto karo preliudija, o ne kaip jėgos demonstravimas prieš derybas su J. Bideno administracija ir NATO pratybas Europoje.

Tai gali reikšti, kad dabartinis kariuomenės, kurios didesnę dalį sudaro dar nuo pavasario pasienio zonose dislokuoti daliniai, telkimas yra tiesiogiai susijęs su Maskvos politika ir siekiu išlaikyti spaudimą Vakarams, kaip kad V. Putinas neseniai sakė komentuodamas situaciją, bei pasipiktinimo dėl NATO veiksmų šalia Rusijos sienų iliustracija.

„V. Putino režimas vaikšto skustuvo ašmenimis – jis labai nori pradėti eksploatuoti „Nord Stream 2“, tačiau žino, kad net ir slapta karinė operacija greičiausiai reikštų [to projekto] pabaigą, – sakė M. Hončaras. – Manau, kad pagrindinė mintis šiuo atveju tiesiog yra parodyti, kad Rusija tam pajėgi.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt