Pasaulyje

2021.11.27 14:26

„Aleksandras pralenkė laiką“: Litvinenkos našlė po 15 metų neleidžia pasauliui pamiršti apie tragediją

Robert Coalson, Dariya Ali-zade, Shahida Rusekas, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.11.27 14:26

2006 m. lapkričio 23 d., praėjus kiek daugiau nei trims savaitėms nuo ūmaus sveikatos pablogėjimo dėl apsinuodijimo radiacija, Londono ligoninėje mirė buvęs Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnas ir nuožmus Kremliaus kritikas Aleksandras Litvinenka. A. Litvinenkos mirtis pakreipė jo našlės Marinos Litvinenkos gyvenimą visiškai nauja linkme – pastaruosius 15 metų ji atidavė kovai už teisingumą savo vyro byloje.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

„Atsidūriau tarsi tarp dviejų sienų, – šio mėnesio pradžioje Londone duodama interviu „Current Time“ sakė ji. – Iš vienos pusės buvo Rusija, kuri nenorėjo tirti. Iš kitos – Didžioji Britanija, kurios ši byla taip pat nedomino.“

Daugelis Didžiosios Britanijos isteblišmento atstovų nenorėjo tampyti Rusijos už ūsų, ypač atsižvelgdami į didžiules pinigų sumas, kurias rusai investuoja Londone.

Tačiau moteris net neketino pasiduoti.

„Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp manęs ir kitų žmonių yra tas, kad mano taurė visada yra pusiau pilna“, – rugsėjį duotame interviu RFE / RL sakė M. Litvinenka.

„Tikiu, kad pamažu tai, ką darau, ir tai, ką daro Rusijoje gyvenantys ir atkakliai kovojantys žmonės, duos vaisių, nors dabar man sako, kad tai beprasmiška“, – viliasi ji.

Vienas iš pagrindinių jau ne vienerius metus trunkančios kovos laimėjimų buvo pasiektas rugsėjo 21 d., kai Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Rusija yra atsakinga už A. Litvinenkos „nužudymą“. Teismas nustatė, kad „nėra pagrįstų abejonių“ manyti, jog A. Litvinenką nužudė buvęs KGB agentas, dabar Rusijos parlamento žemųjų rūmų deputatas Andrejus Lugovojus ir rusų verslininkas Dmitrijus Kovtunas. Tyrėjai išsiaiškino, kad šie du vyrai A. Litvinenkai į arbatą įmaišė polonio-210 – reto, itin radioaktyvaus izotopo, kurio radiacijos pėdsaką jie patys paliko tose Londono vietose, kuriose lankėsi.

„Turimi duomenys rodo, kad apnuodydami A. Litvinenką, A. Lugovojus ir D. Kovtunas veikė kaip Rusijos valstybės agentai“, – teigiama teismo nutartyje. Teismas mano, kad labai mažai tikėtina, jog šiems vyrams būtų pavykę įsigyti polonio be Rusijos Vyriausybės pagalbos.

„Rusijos Vyriausybės kaltės pripažinimas, be abejo, yra svarbiausia pergalė“, – tuomet sakė Marina Litvinenka.

Nepaisant surinktų įrodymų, A. Lugovojus, D. Kovtunas ir Rusijos Vyriausybė bet kokį dalyvavimą neigia.

„Pralenkęs laiką“

Aleksandras Litvinenka, kuriam mirties dieną buvo 43 metai, 1998 metais viešai pareiškė gavęs iš FSB vadovybės įsakymą nužudyti rusų oligarchą Borisą Berezovskį. 2000 m. jis pabėgo į Didžiąją Britaniją, kur jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Gyvendamas Londone jis apkaltino FSB 1999 m. surengus daugybę gyvybių nusinešusius daugiabučių sprogimus įvairiuose Rusijos miestuose, tokiu būdu siekiant atvesti į valdžią Vladimirą Putiną.

Jis taip pat kaltino V. Putiną užsakius nužudyti žurnalistę Aną Politkovskają, kuri buvo nušauta Maskvoje, likus mažiau nei mėnesiui iki paties A. Litvinenkos apnuodijimo.

„Aleksandras buvo pralenkęs laiką, – „Current Time“ sakė jo našlė. – Jis pirmasis mus perspėjo apie Rusijoje besiformuojantį režimą. Arba, tiksliau, apie režimą, kuris visada ten buvo, nes sovietų saugumo tarnybos taip ir nebuvo reformuotos. Per dešimtmečius Sovietų Sąjungoje susiformavusi sistema ne tik buvo išsaugota, bet ir tapo dar baisesnės sistemos pagrindu.“

Gulėdamas mirties patale A. Litvinenka ne kartą kaltino V. Putiną, kuris sovietmečiu pats buvo KGB karininkas, įsakius jį nužudyti.

Bylą, kurioje Strasbūro teismas rugsėjį priėmė nuosprendį, Marina Litvinenka iškėlė 2007 m., praėjus vos keliems mėnesiams po vyro mirties.

„Ėjo laikas, – prisimena ji. – Prasidėjo susirašinėjimas su Rusija. Jie darė viską, ką galėjo, kad tik apsunkintų procesą. Iš mūsų reikalavo dokumentų. Patys siuntė dokumentus... Žodžiu, viskas taip užsitęsė, kad byla teismą pasiekė tik pernai.“

Strasbūro teismas savo nutartyje kritikavo Rusiją už tai, kad ši deramai neištyrė bylos ir nepateikė teismui tyrimo išvadų.

„Manau, kad daugeliui žmonių labai svarbu suprasti, jog net jei iš pradžių viskas nesusiklosto taip, kaip turėtų būti, neverta nusiminti, – sako M. Litvinenka. – Nepasiduokite. Išsaugokite tikėjimą. Ypač jei žinote, kad esate teisūs. Jūs privalote pasiekti teisingumą.“

Ilgus metus mynusi įvairių institucijų slenksčius, 2011 m. M. Litvinenka pasiekė, kad jos vyro mirties priežastis ištirtų JK koroneris. Tyrimas buvo ilgai atidėliojamas, kol galų gale 2015 m. sausį buvo atliktas.

Kitais metais paskelbtose jo išvadose buvo teigiama, kad A. Lugovojus ir D. Kovtunas įvykdė žmogžudystę, „tikriausiai“ vadovaudamiesi FSB nurodymais bei gavę V. Putino ir tuomečio FSB direktoriaus Nikolajaus Patruševo, šiuo metu einančio prezidento Saugumo Tarybos sekretoriaus pareigas, pritarimą. Strasbūro teismas savo sprendimą iš esmės grindė JK koronerio tyrimo išvadomis.

„Girdimi kaltinimai“

Marina Litvinenka taip pat labai stengiasi, kad jos vyro vardas ir veidas būtų nuolat matomi viešumoje. Bendradarbiaudama su „The Guardian“ žurnalistu Luke`u Hardingu ji išleido dokumentinę knygą „Labai brangūs nuodai: tikroji Litvinenkos nužudymo ir Rusijos karo su Vakarais istorija“ (angl. „A Very Expensive Poison: The Definitive Story of The Murder of Litvinenko and Russian`s War with the West“). Lucy Prebble šią knygą transformavo į to paties pavadinimo pjesę, kurios premjera įvyko 2019 m. Šių metų liepą Anthony Boltonas ir Kitas Heskethas-Harvey pristatė operą „Aleksandro Litvinenkos gyvenimas ir mirtis“ (angl. „The Life And Death of Alexander Litvinenko“).

Tokie dalykai, anot našlės, nuolat primena pasauliui apie jos vyro bylą ir kaltinimus V. Putinui.

„Kiekvieną kartą, kai jis pasirodo scenoje – kai vaidinamas spektaklis, statoma opera ar susukamas filmas, kuris netrukus pasirodys, – kiekvieną kartą girdimi kaltinimai V. Putinui“, – sako ji.

„Rusijos valstybės nusikaltimai žmonėms ir kitoms šalims, niekada nebus pamiršti“, – priduria M. Litvinenko.

Anot našlės, Strasbūro teismo sprendimas nėra kelio pabaiga. Ji ir toliau sieks teisingumo savo vyrui.

„Aš visada sakau, kad tai – meilė, – prisipažįsta ji. – Viskas labai paprasta.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt