Pasaulyje

2021.12.02 05:30

Kibernetines atakas lygina su branduoliniais ginklais – ką daryti su hibridine agresija

Andrius Balčiūnas, LRT.lt iš Suomijos2021.12.02 05:30

Hibridiniai veiksmai ir migrantų suginklinimas nėra naujos grėsmės, tačiau Vakarų valstybėms vis dar sunku rasti būdų į jas veiksmingai reaguoti. „Akis už akį“ principas, kai į agresiją būtų atsakoma tokiais pačiais veiksmais, nėra efektyvus, o imtis karinių veiksmų niekas nenori. Dabar, ypač kalbant apie kibernetinę erdvę, reikia diskusijos, kokia kilo sukūrus branduolinius ginklus, išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Norvegijos UiT Arkties universiteto prof. Gunhild Hoogensen Gjørv.

Dėl migracijos krizės Baltarusijos ir Europos Sąjungos pasienyje, kitų prieš Vakarų valstybes naudojamų hibridinių priemonių NATO ir ES yra pastatomos į sunkią poziciją – turi rasti veiksmingą būdą reaguoti ir kartu yra verčiamos laikytis savo retorikos, interviu LRT.lt Rovaniemyje sakė konferencijos „Arctic Spirit 2021“ dalyvė G. H. Gjørv.

– Norvegija kartu su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai priklausančiomis Vakarų valstybėmis pasmerkė Baltarusijos režimo vykdomą migrantų suginklinimą ir hibridinę ataką juos siunčiant per sieną į ES. Ar pats migrantų naudojimas politiniam spaudimui yra naujas, kaip ir to pavadinimas hibridine ataka?

– Galbūt nauja tai, kad migrantų panaudojimas tokiu būdu yra aiškiai įvardijamas kaip hibridinė taktika. Migrantų klausimas yra karštas nuo pat (migrantų) krizės (2015 metais). Deja, labiausiai pačių migrantų nenaudai, jie dažnai naudojami valstybių politiniuose žaidimuose: kas, kiek ir kur priims. Taip, mes akcentuojame humanitarines vertybes, priimsime šimtą ar tūkstantį, nors tai tėra lašas jūroje, bet metami ir suverenumo argumentai, juk gali priimti tik ribotą skaičių žmonių.

Tad migracija politiniais tikslais naudojama jau seniai, kaip ir saugumizuota kalba pasitelkiama kalbant apie migrantus. Dabar visa tai įtraukiama į hibridinį kontekstą ir prisideda prie hibridinių grėsmių naratyvo.

Pasienyje jūs turite krizę, kurią Baltarusija labai stengiasi paaštrinti, nors dabar ir girdžiu apie nedidelius pokyčius, o ES siekia derėtis. Bet tuo pat metu Rusija prie Ukrainos sienos žaidžia savo žaidimėlius, telkia papildomas karių pajėgas, lyg jų ten ir taip nebūtų pakankamai.

Tad hibridinė grėsmė nėra vienas konkretus veiksmas, tai grupė įvairių taktikų, kurias naudojant bandoma paveikti ir destabilizuoti kitą pusę. Todėl migracijos suginklinimas nėra visa hibridinė grėsmė, bet gali tapti vienu įrankiu, naudojamu kartu su įvairiais kitais veiksmais.

– Kuo naudingas to įvardijimas hibridine grėsme, ar tai atveria papildomų kelių Vakarų šalims reaguoti?

– Ne, nemanau, kad Vakarų šalys svarsto „na, dabar, kai tai tinkamai įvardijome, atpažinome, kas tai iš tiesų yra“. Tai yra problema, bet įdomu, kad hibridinės grėsmės ar priemonės neperžengia ribos, kai yra skelbiamas karas, naudojami ginklai. Bet mes galime vieni prieš kitus naudoti kitokias priemones. Dabar matome, kad daugybė priemonių naudojama siekiant susilpninti ES ir NATO, galbūt pavienes šalis, vien darant joms spaudimą ir įvairiai kenkiant. Ir tu negali į tai atsakyti karinėmis priemonėmis, nes tai būtų neproporcinga. Kita vertus, silpninti ES, NATO ir valstybes bandoma ir verčiant mus atsakyti už savo žodžius.

Humanitarinių krizių išnaudojimas nėra naujiena – puikus pavyzdys yra Afganistanas, – bet tokiomis krizėmis siekiama pažiūrėti, kaip toli mes pasirengę eiti, kiek galime leisti ir kas už tai sumokės. Įprastai sumoka žmonės, šiuo atveju migrantai, o jau egzistuojančias krizes tam tikri žaidimėliai gali dar pagilinti.

Tai parodo ir kaip reaguoja ES ar NATO – niekas nenori imtis karinių priemonių. Bet jei mes tiesiog sakysime „nedarykite taip, tai negerai“, tai nebus stiprus atsakas. Ir tai parodys pasauliui, kad mes nepasirengę užimti sau tinkamos vietos. Tad matote, į kokią poziciją esame pastatomi.

O dabar tiek daug dalykų vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad hibridinės grėsmės yra dar aktualesnės. Jos ne tik veikia valstybių veiksmus, bet ir daro įtaką mums – man ir jums.

– Apie hibridines grėsmes itin daug pradėta kalbėti vykstant karui Ukrainoje. Ar manote, kad tada Vakarai tarsi pabudo naujoje realybėje, o Rusija viską slapta planavo jau dešimtmečius?

– Jeigu kalbame apie sąvokos istoriją, pirmas ją pirmajame 21 amžiaus dešimtmetyje savo straipsniuose pavartojo Frankas Hoffmanas. Jis kalbėjo apie nevalstybinius subjektus, kurie bando paveikti Vakarų šalis. Jis naudojo pavyzdžius iš Artimųjų Rytų, kaip „Hamas“, tad tada dar nebuvo kalbama apie Rusiją.

Hibridinių grėsmių esmė – pripažinti, kad tu gali sukelti destabilizaciją ir naikinti nenutaikydamas ginklo. Ir tai nesusiję su paprastais ginklais – destabilizuoti šalis ar regionus tu gali pasitelkęs įvairias priemones. Tai nėra nauja, bet laikoma asimetriniu karu. Pavyzdžiui, JAV yra labai stiprios karine prasme, to niekas negali paneigti, bet tu vis tiek gali įdurti JAV per dezinformacijos kampanijas. Tad tai apima asimetrinių būdų, kuriais bandai destabilizuoti oponentą, paiešką.

(...) Svarbu išsiaiškinti sritis, kuriose šalys gali mėginti veikti viena prieš kitą, pasinaudodamos trūkumais, nes dažniausiai tai susiję su mūsų silpnybėmis, tam tikrais politiniais klausimais, JAV atveju – rinkimais. Tad tau nereikia ko nors išsigalvoti, tik pamatyti šalies silpnybę, sutelkti dėmesį į tai ir bandyti šalį dar susilpninti.

– Ar Vakarų šalys randa būdų, kaip reaguoti, ar tiesiog turėtų labiau saugoti savo silpnąsias puses?

– Kaip saugoti savo silpnąsias puses? Juk tai mūsų politika. Demokratinės šalys yra labiau paveikiamos hibridinių atakų, ypač kibernetinių atakų ir dezinformacijos, nes mes norime neriboti informacijos srautų, esame suinteresuoti žodžio ir informacijos laisve. Tad tu gali sakyti ką tik nori ir demokratinėje šalyje nebūsi persekiojimas, gali net specialiai skleisti melagingą informaciją, nes esi niekšas. Gali tai daryti, kol tai neprieštarauja įstatymams.

Bet dabar mes bandome nubrėžti ribas. Pavyzdžiui, neapykantos kalba, – kiek mes galime leisti dalytis tam tikra informacija ir kada ji gali sukelti neigiamų padarinių? Jei aš pradedu tikėti įvairia keista informacija, kuri verčia žvelgti į jus kitaip, pavyzdžiui, „o jis tiki tuo naratyvu, bet aš žinau tiesą iš „QAnon“, ten tiesa“, tai iš tiesų mus nuteikia vienus prieš kitus. Ir jei mes galime tą skilimą dar sustiprinti, tai sukels didelę bėdą. (...)

Demokratinės šalys turi rasti demokratinių priemonių, nes cenzūros kelias netinkamas. Kaip sukurti gerai informuotą demokratiją ir visuomenę, kuri suvokia informaciją, metamą individui ir grupėms? Norint tai apdoroti pirmiausia reikia skaitmeninio raštingumo. Taip pat reikia daugiau nuovokos apie pasirengimą įvairiais lygmenimis, ar tai būtų kibernetinės atakos prieš mus, mūsų infrastruktūrą, ar ji paprasčiausiai sugedo, kaip mes turime reaguoti – sėdėti ir laukti, kol valdžia ką nors padarys, ar galime ką nors daryti patys, o jei neturime elektros, neturime komunikacijos linijų, šildymo namuose, tada ką daryti? Visuomenei reikia daugiau nuovokos ir supratimo, kad kuo labiau būsime pasirengę savo namuose, rajonuose, savivaldoje, tuo geriau galėsime sušvelninti tokių grėsmių poveikį. Kai galėsime įveikti šias problemas, būsime ir ne toks patrauklus taikinys.

– Manote, kad ateityje daugiau valstybinių subjektų imsis tokių priemonių, pavyzdžiui, matydami, kaip veikia migracijos suginklinimas?

– Tam tikru būdu tai jau vyksta. Visa tai daryti vis lengviau, ypač naudojantis parankiniais. Tad kartais veikia nevalstybiniai subjektai, kurie iš tiesų vykdo valstybių nurodymus, o kartais jie veikia patys.

Bet, mano nuomone, mes neturime spėlioti, kas kitas to imsis arba kas stovi už viso to. Mes turime pradėti galvoti apie savo silpnybes ir kaip užkirsti tam kelią, nepriklausomai nuo to, kas imasi tokių veiksmų. Tada būsime atsparesni. Man tai atrodo svarbiausias ir vienintelis kelias.

– Kaip pabrėžėte, tokios grėsmės neperžengia karininių veiksmų ribos. Ar manote, kad Vakarų šalys randa būdų tinkamai reaguoti, ar, pavyzdžiui, turėtų pačios suduoti atitinkamus atsakomuosius smūgius, pavyzdžiui, į kibernetinę ataką atsakyti kibernetine ataka?

– Ar tu gali būti tikras, kad žinai, kas įvykdė kibernetinę ataką? Kaltės priskyrimas yra vienas sunkesnių aspektų. Kaip ir visų hibridinių grėsmių atveju, greitai nustatyti, kas jas vykdo, sunku. Ar tai ataka, ar elektrikas Bobas paprasčiausiai susimovė transformatorinėje?

Žinoma, gali pagrasinti, kad „mes kirsime atgal“, bet iš tiesų mums reikia atviros diskusijos apie kibernetinį saugumą. Tas pats buvo su branduoliniais ginklais – kai jų įgijome, iškart atsirado supratimas „palaukite, mums reikia apie tai pasikalbėti ir nuspręsti, kada gerai tai naudoti, kada ne“. Branduolinių ginklų atveju dažniausiai negalima.

Tokios diskusijos prasidėjo ir dėl kibernetinės erdvės, kaip tarptautinė teisė turėtų atspindėti dabartinę padėtį, ką galime naudoti vieni prieš kitus, koks atsakas gali būti tinkamas, nes kartais „akis už akį“ principas nėra geriausias. Galų gali, jei hibridiniai veiksmai, taip pat ir kibernetinėje erdvėje, neperžengia karinio konflikto ribos, tai nereiškia, kad padėtis negali eskaluotis. Todėl visada turi siekti deeskaluoti padėtį.

Mums reikės nuoširdžių pokalbių apie tai. Atrodo, jau pastarame NATO viršūnių susitikime kibernetinis saugumas buvo minimas šalia branduolinio, tad jo svarbos mastas aiškus. Bet mums būtina labiau tai reguliuoti, kitų išeičių nėra.

LRT.lt žurnalistas Suomijoje lankėsi lapkričio 15–18 d., jo kelionės ir apgyvendinimo išlaidas finansavo Suomijos ambasada Vilniuje. Tai neturi įtakos pranešimo turiniui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt