Pasaulyje

2021.11.27 21:17

Lietuviai „priešo balsų“ klausėsi dažniau nei baltarusiai. Istorikė apie radijo transliacijas Sovietų Sąjungai

Ina Šilina, LRT.lt2021.11.27 21:17

Dabar mažai kas beprisimena, kad pasaulinė Maskvos radijo tarnyba į Vakarus vokiečių ir anglų kalbomis pradėjo transliuoti dar 1929 m., vėliau kalbų, kuriomis buvo transliuojama, skaičius išaugo iki 70, o pati tarnyba egzistavo iki 1993 m. Reguliarus Vakarų radijo stočių transliavimas SSRS respublikų ir socialistinio bloko šalių kalbomis prasidėjo maždaug 20 metų vėliau, tačiau tapo pusšimtį metų trukusia legenda. 

Pačioje garbingiausioje senelio darbo kambario vietoje stovėjo lempinis radijo imtuvas mediniu korpusu ir aukštomis kojelėmis. Senelis gyveno radijo epochoje. Kol nebuvo televizijos, greičiausiai, visa jo šeima vakarais susiburdavo prie radijo imtuvo pasiklausyti žinių. O pamenate tą J. B. Priestley pjesę „Pavojingas posūkis“, kai gurkšnodami vakarinį kokteilį svečiai kartu klausosi radijo spektaklio „Nežadinkit miegančio šuns“? Šaltojo karo metais Sovietų Sąjungos piliečiai vakarais gerdavo indišką arbatą „su drambliu“ ir slapta klausydavosi „priešo balsų“, trumpomis bangomis prasibraunančių pro „geležinę uždangą“. Vėliau paaiškės, kad Vakarų užsienio transliuotojų savaitinė auditorija vidutiniškai siekė 50 mln. žmonių.

Apie beveik pusę amžiaus trukusią užsienio radijo transliavimo patirtį („Amerikos balsas“, BBC, „Laisvosios Europos radijas“, „Laisvės radijas“ ir kt.) SSRS ir socialistinio bloko šalims kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja Inga Zakšauskiene, šią temą analizuojančia savo monografijoje „Vilties desantas“.

Laidas lietuvių kalba, kurios tuomet buvo transliuojamos iš Vašingtono, Miuncheno ir Vatikano, šiandien studentai klausosi jos paskaitose. „Ilgamečio „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos redaktoriaus Romo Sakadolskio balsas labiausiai atpažįstamas, – sako I. Zakšauskienė. – Deja, prieš kelerius metus jis mirė, tačiau sugebėjo perduoti savo įrašus centriniam archyvui. Dabar su studentais intensyviai analizuojame šias programas, ypač tai, kokią „tikslinę žinią“ jos siuntė auditorijai.“

„Jeigu jūs, kaip žurnalistė, ir aš, kaip istorikė, perklausytumėme beveik 6 tūkstančius „Amerikos balso“ laidų nuo 1951 metų, nuo pat pirmos laidos, sakytume: „Nerealu“, – susižavėjimo neslepia pašnekovė. – Tai auksinis žurnalistikos standartas: nuo tono iki informacijos. Jei skelbiama naujiena, pateikiami faktai, jei nuomonė – atstovaujama abiem pusėms. Jei naujienos kada buvo objektyvios, tai tik Šaltojo karo metu „Amerikos balse“. Mano studentai sako: dabar to nėra!“

Pati istorikė teigia šiandien neklausanti Lietuvos radijo stočių, nors yra radijo gerbėja. 20 a. pabaigoje „priešo radijuje“ dirbę žmonės jai sakė tą patį: „Visi jie buvo absoliučiai idėjiniai žmonės, labai giliai tikėję žodžio laisve, supratę, kad Sovietų Sąjunga yra „state of terror“, orveliško pasaulio įsikūnijimas. Tada, 2017 metais, paklausiau buvusio Valstybės departamento darbuotojo, kas jam šiuo metu yra informacijos šaltinis? Ir jis pasakė: niekas. Jei reikalingi faktai, tuomet yra BBC, o visa kita yra „žinios su tikslu“.

„Aš girdėjau balsą...“

Užsienio transliacijų tikslas, anot I. Zakšauskienės, buvo ryšių su sovietine visuomene palaikymas. Pirmiausia reikėjo pademonstruoti paramą, supratimą ir pagarbą Sovietų Sąjungos piliečiams. Antra, parodyti jiems Vakarų pasaulį kitoje šviesoje, nei tai darė sovietinė propaganda. Trečia, buvo svarbu užkirsti kelią sovietinės visuomenės saviizoliacijos procesui.

„O koks yra izoliuotos visuomenės produktas? Liūdesys, nuobodulys, agresyvumas, nenoras priimti naujoves, vidinė emigracija ir, galiausiai, provincialumas, – vardija mokslininkė. – Turėjome padėti jiems išlikti atvira visuomene.“

Netrukus sovietų valdžia Vakarų užsienio transliacijas praminė „priešo balsais“ ir ėmėsi jas trukdyti. Taip gimė garsusis pokštas: „Aš girdėjau balsą...“ Kaime buvo lengviau klausytis, nes miestuose trikdžių buvo daugiau. SSRS ir Vakarų šalių santykių atšilimo laikotarpiais trikdžių sumažėdavo – geras girdimumas bylojo apie gerą „atmosferą“ tarptautinėje arenoje.

Tuo tarpu užaugo visa karta, kurios atstovai transliacijų trumposiomis bangomis jau negirdėjo, na, gal tik šiek tiek ankstyvoje vaikystėje. „Aš pati neklausiau. Bet gerai prisimenu, kaip tai darydavo mano tėvai, tėtis ir senelis – vakarais, kai mus jau suguldydavo į lovą, jie nustatinėdavo tą savo „simfoniją“. Sienos plonos, nesupratau, ko jie klauso, bet tas „žžžžžž“ būdavo girdėti iki vėlumos“, – vaikystės prisiminimais dalinasi I. Zakšauskienė.

„Kažkas apie Baltijos šalis“

1919 m. Herbertas Clarkas Hooveris, dar prieš tapdamas JAV prezidentu Didžiosios depresijos laikais, inicijavo Karo, revoliucijos ir taikos instituto įkūrimą Stenfordo universitete. Instituto darbuotojai rinko ir saugojo su Pirmuoju pasauliniu karu ir jo padariniais susijusią medžiagą. Šiandien pagrindinė instituto misija – archyvinių dokumentų tyrimas ir publikavimas, siekiant aktualizuoti praėjusių kartų patirtį, kaip neatsiejamą karo prevencijos ir taikos palaikymo priemonę. Instituto archyve saugoma per 50 mln. istorinių dokumentų originalų. 2008 metais ten buvo perkeltas ir iki tol plačiajai visuomenei neprieinamas užsienio radijo transliacijų buvusios SSRS teritorijoje, kurias nuo 1953 m. iki 1994 m. vykdė „Laisvės radijas“ ir „Laisvosios Europos radijas“, ir su jomis susijusių dokumentų rinkinys.

I. Zakšauskienė, tuomet dar Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantė, sulaukė kvietimo susipažinti su šia medžiaga, nes ten gali būti „kažko apie Baltijos šalis“. Vėliau mokslininkė darbą su archyvu tęsė gavusi Fulbraito stipendiją. „Buvau viena iš pirmųjų, pradėjusių jį skaityti. Didžiausias archyvas Hooveryje yra „Laisvosios Europos radijo“ – visą jo turinį sudėliojus į vieną liniją, ji nusitęstų apie 500 mylių. Iš ten ir visos mano žinios apie šią informacinę kampaniją Šaltojo karo metu“, – sako I. Zakšauskienė.

„Beždžionė su granata“

Užsienio transliacijos SSRS ir socialistiniam blokui buvo kuriamos surogatinio radijo principu. „Ką reiškia surogatinis? Jos kūrė transliacijos iš pavyzdžiui, Vilniaus ar Leningrado, iliuziją, – aiškina istorikė. – Taigi, viskas turėjo būti koncentruojama į tai, kas šiems žmonėms yra svarbu pasaulyje ir savoje šalyje, kokia pas juos atmosfera, gyvenimo sąlygos ir pan. Pavyzdžiui, buvo daromos apžvalgos: pragyvenimo lygis Leningrade ir Vilniuje, 1972 m. ir 1982 m.“

Pašnekovė pastebi, kad neišvengta ir klaidų: „Kai 1953 metais buvo pradėtos transliacijos, niekas nežinojo, kokią įtaką jos daro. Žinote, kaip „beždžionė su granata“. Pirmasis nepavykęs eksperimentas, žinoma, buvo Budapeštas 1956 metais“. „Laisvosios Europos radijas“, anot pašnekovės, tuomet paskubėjo su informacijos iš pogrindžio perdavimu.

„Dabar manoma, kad tai galėjo padidinti pasipriešinimo mastą, paskatinti žmones išeiti į gatves, nors tam nebuvo jokios priežasties – nei amerikiečiai, nei kas nors kitas nepuolė padėti ir net nežadėjo to daryti, bet tokia informacija praslydo ir 1000 žmonių išėjo protestuoti“. Ši pamoka buvo išmokta, sako knygos „Vilties desantas“ autorė, ir 1968 m. Prahos pavasario metu „Laisvosios Europos radijas“, nors ir galėjo turėti tam tikrą įtaką, nusprendė likti neutralus. „Viduje buvo nuspręsta nesinaudoti situacija – Šaltasis karas, įtampa auga, sustokime ir neprovokuokime. Dabar jie dėl to net kritikuojami“, – aiškina I. Zakšauskienė.

Transliuodamos Lietuvai radijo stotys laikėsi tokios pat atsargumo politikos. „Jeigu mes kalbame apie 1987–1988 metus Vilniuje, politinį aktyvumą, atviras antisovietines nuotaikas, demonstracijas, o ką tuo metu darė radijo stotys? „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“ tiesiog pateikė informaciją, pavyzdžiui, apie mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Jie turėjo labai griežtai apibrėžtą žodyną – nebuvo galima vartoti tokių žodžių kaip „nacionalistas“, „sukilimas“, kad jokia frazė netapti impulsu masiniam pasipriešinimui, kad nebūtų suteikta vilties sulaukti pagalbos.

Koks buvo programų turinys? Naujienos, politiniai komentarai ir istorinės laidos. „Pirmoje vietoje visada buvo naujienos, pavyzdžiui, 1979 m. – sovietų kariuomenės invazija į Afganistaną, 1983 m. – SSRS virš savo teritorijos numuša Pietų Korėjos lainerį. Sovietų Sąjunga praneša, kad tai buvo žvalgybinis lėktuvas, o Vakarų žiniasklaida ir „priešo balsai“ informuoja, kad numuštas nuo kurso nukrypęs keleivinis orlaivis...“ Tada žuvo 269 žmonės – 246 keleiviai ir 23 įgulos nariai.

Transliacijose Lietuvai, I. Zakšauskienės teigimu, buvo primenama apie nepriklausomybės laikų valstybines šventes ir apie religines šventes, nes religija buvo svarbu. Pavyzdžiui, „Amerikos balsas“ pabrėžė, kad šiandien Vasario 16-oji, 5007-oji Lietuvos okupacijos diena.

„Amerikos balsas“ informavo tik apie oficialią JAV užsienio politiką. „Tai buvo oficialus radijas, jo analogas galėtų būti, tarkime, Lietuvos prezidento administracijos radijas, – aiškina istorikė. – Kadangi tai buvo Valstybės departamento padalinys, naujienos viduje buvo cenzūruojamos, kad atitiktų JAV užsienio politiką. Aštuntajame dešimtmetyje žurnalistai piktinosi: „O kaip žodžio laisvė? Mes taip negalime...“ O Valstybės departamentas jiems atrėždavo: „Mes esame diplomatai“.

Taip pat svarbu pažymėti, kad „Laisvės radijo“ redakcijos rusų kalba, kurios laidos buvo transliuojamos ir Lietuvos teritorijoje, darbe iš pradžių aktyviai dalyvavo emigracijoje gyvenantys garsūs rašytojai ir publicistai. Ten buvo galima išgirsti Sergejų Dovlatovą, Česlavą Milošą, Juzą Aleškovskį ir kitus.

Anot I. Zakšauskienės, aukščiausių radijo stočių vadovų susirašinėjime nuolat buvo keliamas klausimas, „kaip pasiekti jaunimą“, į kurį buvo rastas vienintelis atsakymas – per vakarietišką muziką. „Taip atsirado Seva Novgorodcevas su savo kultine programa „Rokposevy“ (liet. „Roko pasėliai). „Amerikos balsas“ ir „Laisvės radijas“ taip pat pradėjo kurti vis daugiau muzikinių programų, nes muzika buvo raktas į jaunąją auditoriją.

Sociologinės Sovietų Sąjungos piliečių apklausos

Pasak mokslininkės, Sovietų Sąjungos piliečių viešosios nuomonės tyrimas pagal savo mastą ir išradingumą buvo vienas reikšmingiausių sociologinių tyrimų istorijoje. „Man visą laiką pasitaikydavo įvairios apklausos. Ir aš vis galvojau, kaip buvo įmanoma ką nors apklausti sovietų Lietuvoje, sužinoti vadinamąją visuomenės nuomonę? Pradėjau aiškintis. 2017 m. išvykau į komandiruotę kaip tik į Laisvosios Europos radijo auditorijos analizės skyriaus archyvą“, – pasakoja istorikė.

Anot jos, šeštajame dešimtmetyje buvo sugalvota metodika, kaip, beveik neturint grįžtamojo ryšio, sužinoti, kas jų klauso. „Įsivaizduokite geležinę uždangą. Transliacijos kainuoja brangiai... Ir yra tik du įrodymai, kad jos pasiekia sovietų auditoriją: laiškai redakcijai ir antireklaminės kampanijos prieš „priešo balsus“ sovietinėje spaudoje. Bet jeigu mūsų niekas neklauso, galvojo amerikiečiai, kodėl dedama tiek pastangų mus sukritikuoti? Reiškia, klauso.“ Bet kas ir kaip? Tai išsiaiškinti buvo paprašyta žymaus sociologo Maxo Raliso, kuris pasiūlė štai ką: kad jau mes negalime su anketomis nuvykti į Sovietų Sąjungą, apklausime tuos, kurie iš Sovietų Sąjungos atvyksta į kapitalistines šalis.

„Pirmas bandymas – 1958 metai, – pasakoja I. Zakšauskienė. – Briuselis, pasaulinė paroda, kurioje pirmą kartą dalyvavo Sovietų Sąjunga. Superpretenzingas paviljonas ir 20 tūkstančių turistų iš SSRS, vaikštinėjančių po tą paviljoną ir Briuselį. O itin malonūs mėlynakiai studentai iš JAV su jais užmezga neįpareigojantį pokalbį apie tai, ką jie valgo vakarienei ir ko valgydami klausosi.“

Mokslininkė pastebi, kad net 1958 m. 580 respondentų iš Sovietų Sąjungos atvirai prisipažino, kad klausosi „priešo radijo“. „Mes žinome, kad nuo Stalino mirties praėjo vos 5 metai, kad kas antras žmogus seka, su kuo susitinki, ir štai beveik 600 žmonių patvirtina, kad jo klausosi ir net labai mėgsta, – stebisi I. Zakšauskienė. – Man pasisekė Stanforde sutikti žmogų, kuris organizavo šią programą. Jis sakė: „Inga, tu neįsivaizduoji, kaip sovietų turistai norėjo paplepėti, kaip veikė žmogiškasis faktorius, tokios totalios kontrolės, kokią mes dabar įsivaizduojame, turistų grupėse nebuvo.“

Anot pašnekovės, sovietinis turizmas į kapitalistines šalis buvo organizuojamas pagal vieną ir tą patį planą – jie visada atvažiuodavo į tą pačią stotį, keliaudavo tuo pačiu maršrutu, aplankydavo tuos pačius objektus – per 20 metų šie ryšiai užsimezgė. O sociologinės institucijos visoje Europoje gautus duomenis apdorodavo.

Tyrimai parodė, kad šių apklausų duomenimis, Baltijos šalys labai skyrėsi nuo likusių Sovietų Sąjungos respublikų, nes jų gyventojai turėjo visiškai kitokią politinę patirtį – tarpukaris, nepriklausomybė, ekonomikos augimas. „Kai visa tai staiga buvo žiauriai nutraukta, prasidėjo kolūkiai, trėmimai, sovietų valdžios primetimas, – sako I. Zakšauskienė. – Apklausose atsiskleidė stipresnės tautinės nuotaikos – turėjome savo valstybę ir ją atkursime. Lietuva, Latvija ir Estija vėl bus laisvos!“

Antrąją vietą, anot mokslininkės, pagal šias apklausas užėmė Užkaukazės šalys ir Ukraina. „Baltarusija pagal alternatyvios informacijos poreikį visada buvo paskutinėje vietoje“, – sako ji.

„Gerbiama redakcija“

Tie, kurie dar turėjo galimybę sukinėti juodo ar raudono, pavyzdžiui, Rygos gamykloje VEF pagaminto radijo imtuvo rankenėlę, gaudydami naujienas „iš užjūrio“, tikriausiai dar prisimena anoniminių Sovietų Sąjungos piliečių laiškų, kuriuose jie pasakoja apie savo gyvenimą ar dalinasi savo nuomone apie tarptautinę politiką, skaitymą eteryje. Kaip jie pateko į užsienio radijo redakciją? Apie tiesioginį interviu su SSRS piliečiu tuo metu negalėjo būti nė kalbos, o pasikalbėti vien tik su pabėgėliais iš Sovietų Sąjungos neužteko.

„Todėl buvo skaitomi iš SSRS gauti laiškai. Žinoma, anonimiškai. Skirtinguose Europos miestuose buvo užsakytos pašto dėžutės, buvo skelbiami adresai, kur siųsti, – pasakoja pašnekovė. – Rašydavo per socialistines šalis, pavyzdžiui, Varšuvą, kad nesukeltų įtarimų. Jei rašai iš Vilniaus į Niujorką, tavo laiškas iškart konfiskuojamas, o tu pats kviečiamas į saugumą pasiaiškinti, kam rašai į Niujorką? Bet jei rašai į Varšuvą ar Poznanę, tai neatrodo taip įtartina. Į redakciją nuolat plaukė laiškai, pavyzdžiui, su tokiais klausimais: „Kur dingo dešra?“ arba „Kas kaltas dėl Izraelio šešių dienų karo?“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt