Jau kelias savaites žiniasklaida informuoja apie du skirtingus frontus kruviname Artimųjų Rytų konflikte, žurnale „The Spectator“ rašo Peteris Oborne`as. Vienas yra aplink Šiaurės Irako miestą Mosulą, kur Vakarų korespondentai lydi vyriausybines pajėgas, vaduojančias džiūgaujančius gyventojus iš teroristų valdžios. Kitas – Alepe, vos už kelių šimtų kilometrų į Vakarus. Tačiau Alepe tarsi viskas iš esmės kitaip, nes čia esą kruvinas diktatorius kariauja su savo tauta.
Abiejuose šiuose pasakojimuose yra daug tiesos. Nėra jokių abejonių, kad Basharas al-Assadas ir jo sąjungininkės Rusijos pajėgos padarė karo nusikaltimų, taip pat akivaizdu, kad Mosulo gyventojams bus daug geriau, jei mieste nebeliks grupuotės „Islamo valstybė“. Tačiau reikia pripažinti, kad padėtis Mosule ir Alepe mažai kuo skiriasi. Abiem atvejais pajėgos, iš oro remiamos užsienio šalių, puola tankiai apgyvendintus miestus. Šiuos miestus kontroliuoja ginkluotos teroristų grupės, kurios dalį gyventojų laiko įkaitais.
Mosule mažiau nei 10 000 „Islamo valstybės“ kovotojų kontroliuoja teritoriją, kurioje gyvena apie milijono gyventojų. Manoma, kad Rytų Alepe apie 5 000 kovotojų, dauguma iš kurių yra susiję su grupuote „al-Qaeda“, valdo teritoriją, kurioje gyvena apie 200 000 gyventojų. Abiem atvejais ginkluotos grupės iš savo valdomų zonų raketomis, minosvaidžiais ir kitais ginklais apšaudo vyriausybinių pajėgų valdomas teritorijas.
Todėl ir Irako ministras pirmininkas Haideras al-Abadis, ir Sirijos prezidentas B. al-Assadas susiduria su ta pačia dilema. Ar jie turėtų nieko nedaryti dėl to, kad gali žūti daug civilių? Ar jie vis dėlto ryžtasi oro antskrydžiams prieš vadinamųjų sukilėlių pozicijas, nepaisant to, kad tokių veiksmų kaina yra siaubinga, nes negailestingame kare su nuožmiais sukilėliais praliejama daug nekaltų žmonių kraujo?
Reuters/Scanpix nuotr.
Abiem atvejais būtų išvengta daugybės aukų, jei teroristų grupuotės leistų civiliams gyventojams išvykti. Praėjusį mėnesį Jungtinių Tautų specialusis pasiuntinys Sirijoje Staffanas de Mistura su atitinkamu prašymu kreipėsi į grupuotę „Jabhat Fateh al-Sham“ (buvusį teroristinės grupuotės „al-Qaeda“ padalinį, kuris atsiskyrė ir pakeitė pavadinimą), sakydamas: „Nuo tūkstančio jūsų priklauso 270 000 civilių likimas.“ Jis sąmoningai vartojo žodį „įkaitai“, taip pabrėždamas, koks iš tiesų yra civilių statusas sukilėlių valdomoje teritorijoje.
Šis epizodas atspindi dvigubus standartus, kurie būdingi Vakarų žiniasklaidos pranešimams apie šias tragiškas problemas. Su Mosulo operacijoje dalyvaujančiomis Irako pajėgomis keliaujantys Vakarų žurnalistai skelbia nuotraukas, kuriose užfiksuoti laisve nuo džihadistų gniaužtų besidžiaugiantys gyventojai. Alepe pastangos išlaisvinti miestą nuo grupuotės „al-Qaeda“pristatomos kaip negailestingas civilių gyventojų puolimas.
Taip, B. al-Assadas ir jo sąjungininkai įvykdė karo nusikaltimų. Tačiau tai ne visa tiesa, rašo apžvalgininkas. Vyriausybinių pajėgų valdomose Alepo dalyse apsilankiusiam korespondentui žmonės, pabėgę iš sukilėlių valdomų teritorijų, pasakojo baisias istorijas apie tai, kaip džihadistai, tarp kurių sirų yra mažuma, įvedė griežtą šariato tvarką, panaikino mokslą mokyklose, o moteris verčia dėvėti burkas ir likti namie.
Vakarų Alepe korespondento sutikta moteris pasakojo besiruošianti grįžti pas savo vyrą ir vaikus į sukilėlių valdomą teritoriją. Ji neturi jokių iliuzijų dėl to, kas jos laukia: „Kovotojai rengia pasalas. Jie iš ten išveža savo žmonas ir šeimas, o mumis naudojasi kaip gyvaisiais skydais.“
Vakarų žurnalistų pranešimuose apie kovas Mosule daug kalbama apie išlaisvintas bažnyčias. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Siriją. Prieš dvejus metus korespondentas dalyvavo Sirijos vyriausybinių pajėgų operacijoje, per kurią buvo išvaduotas šalies rytuose esantis Malulos miestas, kuriame teroristinės grupuotės „al-Qaeda“ kovotojai buvo išniekinę ant kalvos virš miesto iškilusį garsų vienuolyną. Alepe krikščionių bendruomenė dramatiškai sumažėjo – nuo 200 000 prieš karą iki maždaug 25 000 šiandien. Taip yra dėl to, kad Alepo krikščionys žino, kad jie bus išžudyti, jei džihadistai nugalės.
Dvigubi standartai taikomi ir informuojant apie Rusijos ir Sirijos ginkluotųjų pajėgų daromus nusikaltimus. Daug ir pagrįstai pasakyta apie tai, kaip Rusijos karinės oro pajėgos Alepe naudoja vamzdines bombas. Tačiau Rytų Alepe sukilėlių karo metodai ne mažiau brutalūs. Praėjusį balandį grupuotė „Jaish al-Islam“, kurią remia Saudo Arabija ir kuri Amerikos diplomatų vertinama kaip pakankamai nuosaiki, kad su ja būtų galima palaikyti santykius, prisipažino Alepe prieš kurdus naudojusi cheminį ginklą. Į tą išpuolį žiniasklaidoje beveik niekas neatkreipė dėmesio, ir Vakaruose nebuvo jokio pasipiktinimo.
Grupuotės „Jaish al-Islam“ kovotojai naudoja savadarbius artilerijos pabūklus, kuriais iššauna iki 40 kilogramų sveriančius dujų užtaisus ir šrapnelius į civilių gyvenamas teritorijas. Tai ne mažiau mirtinas ginklas, nei vamzdinės bombos. Vakarų žiniasklaidos pranešimuose savadarbiai artilerijos pabūklai yra pristatomi kaip narsių sukilėlių inžinerinio išradingumo pavyzdžiai. Nedaugelis žurnalistų atkreipė dėmesį į tai, kad tais savadarbiais ginklais buvo sąmoningai nužudyta šimtai Alepo civilių gyventojų, pabrėžia P. Oborne`as.
Reuters/Scanpix nuotr.
Be to, dvigubi standartai taikomi ir kalbant apie ligoninių naikinimą. Alepe korespondentas kalbėjosi su vienos ligoninės sveikatos priežiūros departamento vadovu. Žurnalistui jis pasakojo, kad į miestą įžengusios sukilėlių grupės uždarė šešias iš 16 ligoninių, 100 iš daugiau kaip 200 sveikatos centrų ir panaikino ambulatorinę pagalbą.
Alepo akių klinika, kuri buvo vienas geriausių gydymo centrų Šiaurės Sirijoje, sukilėlių paversta kalėjimu. Pareigūnas teigė, kad jo darbuotojai dėjo daug pastangų, kad aprūpintų ligonines sukilėlių kontroliuojamose teritorijose. Dažnai jiems būdavo griežtai atsakoma.
Visa tai atspindi tam tikras platesnes tendencijas. Kai Vakarų oponentai mėgina atsikovoti miesto teritorijas iš teroristų, jie pasmerkiami. Kai Vakarų sąjungininkai daro tą patį, pavyzdžiui, Izraelis Gazoje ar Saudo Arabija Jemene, jie yra ginami. B. al-Assadui taikomos vienos taisyklės, o Vakarų sąjungininkams – kitos, pareiškia P. Oborne`as.
