Pasaulyje

2021.10.23 15:50

Kinijos karinė bazė, kurios „nėra“, – po JAV pasitraukimo Pekinas didina įtaką Vidurio Azijoje

Reid Standish, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.10.23 15:50

Atokiame žemės lopinėlyje netoli Vachano koridoriaus, vingiuojančio palei kalnuotą Tadžikijos sieną su šiaurės rytine Afganistano dalimi, Kinija priversta taikyti savo regioninius užmojus prie naujos tikrovės.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Šalia seno sovietinio forposto, kuris, kaip manoma, stovi apleistas jau mažiausiai penkerius metus, dislokuoti Kinijos kariai kontroliuoja šią strateginę vietą iš kaimyninių pastatų ir apžvalgos bokštų, tokiu būdu užtikrindami vis labiau ryškėjančią Kinijos, kurios pagrindinis tikslas – saugumas kaimyniniame Afganistane – įtaką regione.

Nors tiek Kinijos, tiek Tadžikijos vyriausybės oficialiai neigia, kad egzistuoja bazė ir joje dislokuotas karinis personalas, komplekso prieigose ir jo apylinkėse apsilankęs RFE / RL žurnalistas pamatė pirmuosius Pekino, atsidūrusio kryžkelėje po to, kai rugpjūtį Talibanas perėmė valdžią Afganistane, karinius įtvirtinimu Vidurinėje Azijoje.

Interviu su dabartiniais ir buvusiais Afganistano ir Tadžikijos pareigūnais, informacija, kurią pateikė netoli Kinijos neoficialios karinės bazės gyvenantys žmonės, ekspertų analizė ir RFE / RL žurnalisto pastebėjimai, atskleidžia, kaip vis stiprėjanti Kinija pamažu prisiima saugumą regione užtikrinančios valstybės vaidmenį.

Tačiau šis vaidmuo Pekinui tampa vis sudėtingesnis.

Kinija bando laviruoti, vis stiprėjant įtampai tarp Tadžikijos Vyriausybės ir Talibano, ir ieško būdų bendradarbiauti su naujuoju Afganistano režimu, kad apsaugotų savo regioninius interesus, visų pirma taikydamasi į uigūrų ekstremistus Afganistane, kuriuos Pekinas kaltina rengus atakas vakarinėje Sindziango provincijoje ir kuriuos vis dar laiko grėsme.

„Padėtis Afganistane Kinijai yra kebli, – RFE / RL sakė Pekino santykius su Vidurio ir Pietų Azijos šalimis analizuojantis Frostburgo valstybinio universiteto docentas Haiyunas Ma. – Yra Talibano režimas, susijęs su teroristais, įskaitant ir uigūrų [ekstremistų] grupuotes, tačiau Pekinas aiškinasi, kokia apimtimi būtų galima [su juo] bendradarbiauti.“

Konkrečios informacijos apie Kinijos karinę bazę, kaip antai jos finansavimą ir pavaldumą, nėra, kaip nėra ir tikslių duomenų apie Kinijos misijos palei Tadžikijos ir Afganistano sieną tikslus.

Tačiau vietos gyventojai teigia reguliariai matantys virš galvos skraidančius karinius bepiločius orlaivius, pastebintys stebėjimo įrangą. Nors RFE / RL nepavyko per nepriklausomus šaltinius patvirtinti, kuriai šaliai priklauso bepiločiai orlaiviai, jų naudojimas liudija apie vis didesnį stebėjimo intensyvumą objektuose.

Du ne kartą karinėje bazėje lankęsi ir, garantavus anonimiškumą, su RFE / RL pasikalbėti sutikę asmenys teigė, kad bazėje yra kinų, afganų ir tadžikų karių, kurie renka ir pagal susitarimą tarpusavyje dalinasi informacija.

Tačiau, pasak šaltinio Tadžikijos Vyriausybėje, kalbėjusio su RFE / RL tik užtikrinus, kad jo pavardė nebus skelbiama, nes jis neturįs įgaliojimų bendrauti su žiniasklaida, talibams sugrįžus į valdžią Kabule, bendradarbiavimas nutrūko.

Pareigūno teigimu, Afganistano kontingentas nebuvo pakeistas nuo to laiko, kai rugpjūčio 15 d. Kabule žlugo Vakarų remiama Vyriausybė. Pasak jo, Afganistano kariai anksčiau keitėsi kas du mėnesius, tačiau šiuo metu bazėje šeimininkauja tik kinų ir tadžikų karinis personalas.

Tai kelia papildomą galvosopį Pekinui, siekiančiam sustiprinti savo įtaką Tadžikijoje ir prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos Afganistane, pirmiausia išsiaiškinant, kiek Talibanas yra linkęs ir pajėgus bendradarbiauti kovojant su terorizmu.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Pekinas užmezgė pakankamai pragmatiškus, nors kartais ir įtemptus darbinius ryšius su Talibanu, o Talibanas, kaip šio mėnesio pradžioje remdamasi Afganistano ir Tadžikijos kariniais šaltiniais pranešė RFE / RL, iškėlė uigūrų kovotojus iš netoli 76 kilometrų ilgio Afganistano sienos su Kinija esančios vietovės.

Kinija taip pat ėmėsi plėsti savo karinius ryšius regione, organizuodama dvišales karines pratybas su Vidurinės Azijos šalimis, besiribojančiomis su Afganistanu, ir 2001 m. suformuodama Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO) – Pekino vadovaujamą saugumo bloką, kurį be Kinijos sudaro Kazachstanas, Kirgizija, Indija, Pakistanas, Rusija, Tadžikija ir Uzbekija.

Remiantis Honkonge leidžiamo leidinio „South China Morning Post“ 2018 m. pranešimu, Kinija taip pat finansavo ir apmokė Vachano koridoriuje dislokuotą Afganistano karinę brigadą, nors Pekinas šią informaciją paneigė, sakydamas, kad nėra įkūręs pratybų stovyklos ir kad „Kinijos karinio personalo nebus Afganistano žemėje“.

„Kinija mano, kad kova su terorizmu yra veiksmingas būdas išspręsti rūpimus klausimus ir išplėsti įtaką Vidurinėje Azijoje“, – sako H. Ma.

Kinijos siekį stiprinti saugumą iš dalies lemia noras apsaugoti savo investicijas ir Pekino įsitikinimas, kad Vidurinė Azija galėtų tapti atrama, kovojant su ekstremizmu Sindziange, kur Kinijos Vyriausybė internavimo stovyklose yra įkalinusi daugiau nei 1 mln. uigūrų, kazachų, kirgizų ir kitų musulmonų tikėjimą išpažįstančių mažumų atstovų.

Kinijos Vyriausybė sulaukė griežtos tarptautinės kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų Sindziange, o kai kurių Vakarų valstybių parlamentai internavimo stovyklų sistemą net prilygino genocidui, tačiau Pekinas teisina savo veiksmus, kaip būtinus, siekiant pažaboti islamistų ekstremizmą regione.

Manoma, kad kovotojai yra Turkestano islamo partijos (TIP) – uigūrų ekstremistinės grupuotės, kurią Pekinas kaltina dėl neramumų Sindziange ir vadina ankstesniu pavadinimu Rytų Turkestano islamo judėjimas (ETIM), – nariai.

Dešimtajame dešimtmetyje valdydamas Afganistaną Talibanas leido uigūrų kovotojams veikti šalyje ir manoma, kad vis dar palaiko su jais ryšius. Kinija ne kartą reikalavo, kad talibai nutrauktų bet kokius ryšius su šiais kovotojais.

Ir nors pranešimas apie jų perkėlimą toliau nuo Kinijos sienos yra tarsi talibų ir Pekino veiksmų koordinavimo ženklas, Tadžikijos valstybės sienos tarnybos pareigūno, sutikusio kalbėtis su RFE / RL, garantavus anonimiškumą, teigimu, lieka neaišku, ar grupuotė perduos kovotojus Kinijos valdžios institucijoms.

„Kyla klausimas, ar Kinija gali tikėtis, kad Talibanas bus patikimas partneris, – svarsto H. Ma. – Talibano ideologija tokia, kad greičiausiai santykiai su Pekinu apsiribos tik tam tikromis sritimis.“

Avanpostas prie vakarinės Kinijos sienos

Kinijos pajėgų dislokavimą Tadžikijoje galima vertinti kaip strateginį ir simbolinį Pekino žingsnį, siekiant ryškesnio vaidmens regiono saugumo klausimuose, tačiau tai tik saujelė karių atokioje vietovėje, esančioje daugiau kaip 132 kilometrų atstumu nuo artimiausio Murghabo miesto, turinčio apie 4 tūkst. gyventojų.

Visgi neoficiali karinė bazė yra tik vienas iš pastaraisiais metais Kinijos vykdomos ekonominės ir politinės įtakos plėtimo Vidurinėje ir Pietų Azijoje komponentų, puikiai derantis su prezidento Xi Jinpingo vizitine kortele tapusia milijardine „Juostos ir kelio“ iniciatyva, kurioje partnerio teisėmis entuziastingai dalyvauja ir Tadžikijos Vyriausybė.

Dėmesį Sindziangui atspindi ir Tadžikijoje dislokuoto karinio dalinio sudėtis.

2019 m. „Washington Post“ paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad bazėje dislokuotas karinis personalas nėra Liaudies išlaisvinimo armijos – pagrindinių Kinijos karinių pajėgų – kariai, kad jie greičiausiai priklauso sukarintiems daliniams, galbūt Liaudies ginkluotajai policijai.

Šis sukarintas dalinys pastaraisiais metais vykdė pratybas su Vidurinės Azijos valstybių kariuomenėmis, savo akademijose apmokė jų karininkus. Liaudies ginkluotoji policija atlieka svarbų vaidmenį, vykdant represijas prieš uigūrus ir kitas Sindziange gyvenančias musulmonų mažumas.

Susirūpinusios dėl skylėtos Afganistano ir Tadžikijos sienos, šalys sudarė slaptą susitarimą su Pekinu, pagal kurį, kaip 2019 m. pranešė „The Wall Street Journal“, Kinijai buvo suteikta teisė suremontuoti arba išplėsti 30–40 Tadžikijos pusėje esančių pasienio postų.

Remiantis minėtu pranešimu, šis susitarimas leido Kinijos kariškiams pakeisti savo kolegas iš Tadžikijos ilgose Tadžikijos ir Afganistano sienos atkarpose, kuriose jie patruliuoja vieni. Tai RFE / RL patvirtino tadžikų pareigūnas.

„Bendras uigūrų kovotojų skaičius [yra] nedidelis, o Kinija yra linkusi jį išpūsti, [tačiau] Afganistanas dabar gali tapti magnetu ir saugiu prieglobsčiu įvairioms džihadistų grupėms, – RFE / RL sakė JAV taikos instituto Pietų Azijos ekspertas, buvęs Valstybės departamento pareigūnas Danielis Markey. – Kinija turi rimtų priežasčių siekti užsandarinti savo sausumos sieną.“

Kinijos „karas su terorizmu“

Kinijos karo strategai ir politikos formuotojai jau seniai nerimauja dėl galimo ekstremizmo grėsmių Artimuosiuose Rytuose ir Vidurinėje Azijoje plitimo į Kiniją.

2014 m. prezidento Xi Jinpingo šalies komunistinei vadovybei pasakytoje kalboje, kurią „The New York Times“ 2019 m. gavo kartu su kitais nutekintais dokumentais, Kinijos vadovas perspėjo, kad konfliktai Afganistane ir Sirijoje gali tiesiogiai paveikti Sindziangą ir padidinti riziką Kinijai.

Xi Jinpingas sakė, kad uigūrų kovotojai keliauja ir kovoja abiejose šalyse, ir gali grįžti į Vakarų Kiniją kaip patyrę kovotojai, siekiantys savo tėvynės, kurią vadina Rytų Turkestanu, nepriklausomybės.

„Vos tik JAV išves savo karius iš Afganistano, Afganistano ir Pakistano pasienyje esančios teroristinės organizacijos gali pradėti skverbtis į Vidurinę Aziją, – sakė Kinijos vadovas. – Rytų Turkestano teroristai, įgiję tikros karinės patirties Sirijoje ir Afganistane, bet kuriuo metu gali pradėti vykdyti teroristinius išpuolius Sindziange.“

Šie nuogąstavimai ir paskatino Pekiną įsitvirtinti Tadžikijoje, RFE / RL sakė Teksaso A&M universiteto Vidurinės Azijos ekspertas Edwardas Lemonas.

„Karinio objekto steigimas Tadžikijoje buvo tiesiogiai susijęs su Kinijos Vyriausybės suvokimu, kad siena tarp Tadžikijos ir Kinijos yra ta silpnoji vieta, per kurią gali praeiti Afganistane įsikūrę uigūrų kovotojai“, – aiškino jis.

Pekinas jau ne vieną dešimtmetį stengiasi slopinti bet kokios formos uigūrų pasipriešinimą oficialiajai valdžiai. Etninės musulmonų mažumos sudaro didžiąją dalį Sindziango, kuriame gyvena 25 mln. žmonių, gyventojų. Uigūrai, kalbantys tiurkų kalba ir jau kuris laikas susiduriantys su diskriminacija ir kultūrinės bei religinės veiklos ribojimais, yra didžiausia iš jų.

Daugelis Kinijoje ir užsienyje gyvenančių uigūrų jau ne vienerius metus nesmurtiniais būdais siekia savo tėvynės nepriklausomybės, tačiau Kinijos represijos prieš šią etninę grupę paskatino burtis ir ekstremalesnius judėjimus, siekiančius su Kinija kovoti jėga.

Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Afganistane susibūrė už atsiskyrimą nuo Kinijos kovojanti uigūrų grupė ETIM, užsitikrinusi Talibano apsaugą.

Pekinas vėliau derėjosi su Talibano vadovybe, kad ši nutrauktų ryšius su uigūrų kovotojų grupe, ir, panašiai kaip dabar, buvęs talibų lyderis mula Omaras perkėlė kovotojus į kitą vietą ir suvaržė jų veiklą. Tačiau jis nesiryžo išsiųsti ETIM atstovų iš šalies ar perduoti juos Kinijos valdžios institucijoms.

Pekinas kaltina ETIM padėjus organizuoti išpuolius Kinijoje, tačiau pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje apie grupę buvo mažai žinių, ypač po to, kai 2003 m. buvo nužudytas jos lyderis. Bet 2008 m. grupuotė, save vadinanti TIP, paskelbė vaizdo įrašą, kuriame grasino surengti išpuolį Kinijoje per tais metais Pekine vykusias vasaros olimpines žaidynes. TIP atstovai teigė esantys ETIM įpėdiniais, nors Kinija ir toliau juos vadina senuoju vardu.

TIP susiformavo karo Sirijoje, į kurią, kaip manoma, nuo 2014 m. persikėlė tūkstančiai iš Kinijos išvykusių uigūrų, metu; baiminamasi, kad jie gali persikelti į Afganistaną ar kitas su Kinija vakaruose besiribojančias teritorijas.

Nors Vakarų politikai ir analitikai abejoja uigūrų kovotojų galimybėmis surengti reikšmingus išpuolius Kinijoje, visa virtinė antivyriausybinių incidentų Sindziange, įskaitant 2009 m. įvykusias etnines riaušes ir 2014 m. gegužę turgavietėje įvykdytą išpuolį, kurio metu žuvo 39 žmonės, paskatino Pekiną imtis griežtų represinių priemonių prieš uigūrus.

Šalies viduje tai pateikiama, kaip „liaudies karas“ prieš terorizmą, peraugęs į šiuo metu Sindziange veikiančią internavimo stovyklų sistemą. Užsienyje tai virto plataus masto kampanija, apimančia įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių ir įvairiems visuomenės sluoksniams priklausančių uigūrų stebėjimą, bauginimą ir išdavimą Kinijai.

Uigūrų žmogaus teisių projekto ir „Oxus Society for Central Asian Affairs“ birželį paskelbtas tyrimas rodo, kad nuo 1997 m. mažiausiai 395 uigūrai buvo deportuoti, išduoti ar grąžinti į Kiniją, nors tikrasis skaičius gali būti didesnis.

Sudėtingi partneriai

Neoficialaus Kinijos karinių pajėgų dislokavimo Tadžikijoje pagrindas tebėra karinės grėsmės, tačiau pati karinė bazė ir Pekino kovos su terorizmu darbotvarkė yra pakankamai glaudžiai susiję su sudėtingais šalies geopolitiniais santykiais su Rusija bei šiuo metu įtemptais Tadžikijos Vyriausybės santykiais su Talibanu.

Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išlaikė pagrindinio Vidurinės Azijos saugumo garanto vaidmenį ir šį regioną vertina kaip tradicinę įtakos sferą, net ir Kremliui susitaikius su Kinijos ekonomine viršenybe.

Dušanbės prieigose lieka Maskvos karinė bazė, kurioje dislokuoti 7 tūkst. karių, o talibams grįžus į valdžią, Rusija suskubo ją stiprinti tankais ir kita sunkiąja ginkluote.

Bijodamas išprovokuoti Maskvą, Pekinas savo pajėgumus Tadžikijoje plečia labai atsargiai.

2017 m. Pekine įsikūręs su Kinijos Vyriausybe susijęs įtakingas mokslo ir tyrimų centras pasikvietė keletą žinomų Rusijos tyrėjų, norėdamas išsiaiškinti jų reakciją į Kinijos saugumo pajėgų dislokavimą Tadžikijoje.

Vienas iš dalyvių buvo Maskvos „Carnegie“ centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Aleksandras Gabujevas. RFE / RL jis sakė, kad privataus susitikimo metu buvo bandoma paaiškinti Kinijos motyvus, teigiant, kad pagrindinis tikslas yra logistika ir stebėjimas, o ne oficiali karinė bazė.

„Iš esmės buvo bandoma užčiuopti, kur tam tikrais klausimais yra Kremliaus raudonosios linijos ir kokius Kinijos veiksmus Tadžikijoje Maskva toleruotų, o kokių jau nebe“, – sakė A. Gabujevas ir pažymėjo, kad dalyvių buvo klausiama, kuris variantas Rusijai būtų parankesnis – ar kad Kinija dislokuotų privačius samdinius, ar įprastą karinį personalą.

Tiek Kinija, tiek Rusija nerimauja dėl galimo nestabilumo plitimo, atsižvelgiant į situaciją Afganistane, ir dėl to, kad šalis gali tapti teroristinių grupuočių formavimosi vieta, tačiau, A. Gabujevo teigimu, Kinijos karių dislokavimas Vidurinėje Azijoje Kremliui iš pradžių pasirodė nepriimtinas dalykas.

„[Bazė] Rusijai buvo nemaloni staigmena, tačiau Maskva puikiai supranta, kad Kinijos kariuomenė apsiribos Tadžikija, – sakė jis. – [Kremlius] nenori Kinijos plėtros regione, tačiau kad jau Kinija įkėlė koją, bus siekiama su ja bendradarbiauti.“

Kinija ir Rusija iki šiol tikėjosi sutvirtinti gynybą Afganistano pasienyje ir atsargiai bendradarbiavo su Talibanu, tačiau kylanti įtampa tarp Kabulo ir Dušanbės gali dar labiau apsunkinti Pekino tikslų regione įgyvendinimą.

Autokratinis Tadžikijos prezidentas Emomali Rahmonas apkaltino Talibaną „žiauriai smurtaujant“ prieš Afganistano žmones ir pareiškė, kad nepripažins Talibano Vyriausybės, kuri neatspindi Afganistano etninės įvairovės. Dušanbė priėmė kelis iš šalies pabėgusius politikus ir buvusius Afganistano Vyriausybės, kurią talibai rugpjūtį nušalino, pareigūnus.

Šie Tadžikijos veiksmai išprovokavo apsižodžiavimą ir sukėlė realią tarpvalstybinio smurto grėsmę. Rimtu pavojaus signalu tapo Dušanbės pareigūno pareiškimas, kad su Talibanu kovoję etniniai Afganistano tadžikai ketina persikelti į Tadžikiją ir kaupia ginklus.

Dėl to laikinai einantis Talibano vicepremjero pareigas Salamas Hanafi įspėjo Tadžikiją nesikišti į Afganistano vidaus reikalus, sakydamas, kad „kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“.

Tai paskatino Kremlių reaguoti – Maskva pareiškė, kad Rusija yra pasirengusi ginti Tadžikiją, bet kokio įsiveržimo iš kaimyninio Afganistano atveju.

E. Lemono teigimu, karinio konflikto protrūkio tikimybė šiuo metu išlieka nedidelė, tačiau įtampa tarp šalių yra neparanki Pekinui.

„Jei tame rajone, kur dislokuoti Kinijos kariai, prasidėtų mūšiai, Kinija atsidurtų keblioje padėtyje“, – sakė jis.

Pasiruošimas naujai erai

Spalio 8 d. šiauriniame Afganistano Kunduzo mieste esančioje Gozar-e Sayed Abad mečetėje savižudžio įvykdyto sprogdinimo metu žuvo bent 50 žmonių, daugiau kaip 140 buvo sužeista – tai yra daugiausiai gyvybių nusinešęs išpuolis nuo tada, kai iš šalies pasitraukė JAV vadovaujamos tarptautinės pajėgos.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybės Khorasano provincijos“ (IS-K) teroristinė grupuotė, kuri ir toliau aršiai priešinasi talibų valdžiai.

Oficiali grupuotės propagandos organizacija „Amaq News Agency“ tvirtino, kad užpuolikas buvo uigūrų kovotojas, prisijungęs prie grupuotės ir susisprogdinęs dėl to, kad Talibanas bendradarbiauja su Kinija, siekiančia „išvaryti ir išstumti [uigurus] iš Afganistano“.

Nors nepriklausomi šaltiniai nepatvirtino sprogdintojo tapatybės, ši tendencija atitinka tai, ką daugelis analitikų laiko pagrindiniu iššūkiu Kinijai, daugiausia dėmesio skiriančiai kovai su terorizmu naujajame Afganistane.

Bazės Tadžikijoje ir Pekino pastangų apsaugoti Kinijos sieną pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią kovotojams rengti išpuolius šalies viduje. Tačiau menkstant galimybėms surengti išpuolius pačioje Kinijoje, daugelis kovotojų dėmesį sutelkė į po visą Vidurinę Aziją išsibarsčiusius su Kinija susijusius taikinus.

Kirgizijos valstybės saugumo tarnyba pranešė, kad 2016 metais prie Kinijos ambasados Biškeke susisprogdino uigūrų kovotojas iš TIP, kurį finansavo „al Nusra“ frontu vadinamas „Al-Qaeda“ padalinys. Tuo tarpu „Islamo valstybė“ prisipažino 2017 metais Pakistane pagrobusi ir nužudžiusi du kinus mokytojus.

Pakistanas, per Kinijos ir Pakistano ekonominį koridorių (CPEC) užsitikrinęs beveik 60 mlrd. JAV dolerių Kinijos investicijų į infrastruktūrą, liepą ir rugpjūtį taip pat neišvengė įvairių grupuočių smurtinių išpuolių prieš darbuotojus iš Kinijos, įskaitant du sprogdinimus ir ginkluotą ataką.

Sprogimas Kunduze ir visa virtinė išpuolių visame regione rodo, kad įvairios kovotojų grupuotės iš tiesų yra nusitaikiusios į Kinijos interesus, todėl Pekino, siekiančio priversti Talibaną bendradarbiauti kovoje su terorizmu, visų pirma sutelkiant dėmesį į uigūrus kovotojus, laukia ilgas ir sudėtingas kelias.

H. Ma teigimu, jei Kinijos raginimu Talibanas per stipriai ims spausti uigūrų kovotojus, jie gali pradėti „jausti grėsmę ir ieškoti potencialių partnerių tarp kitų grupuočių, tokių kaip [IS-K]“.

„Jei per stipriai spausite talibus bendradarbiauti, galite sukelti abejonių jų valdžios teisėtumu ir jie praras šių [kovotojų] kontrolę, – sakė H. Ma. – Tai yra pagrindinė Kinijos dilema.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt