Pasaulyje

2021.10.16 17:01

Kas sukėlė energetikos krizę: „kuro skurdas“, suprastėjusi sveikata ir smukęs ryžtas reaguoti į klimato kaitą

Aurimas Piečiukaitis, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.10.16 17:01

Su energetine krize susiduria visas pasaulis – tiekimo sutrikimai nesibaigia Kinijoje, dujų ir energijos kainos sparčiai auga Europoje, o dėl sudėtingos padėties ir šaltos žiemos įspėja ir Jungtinės Valstijos. Ekspertų vertinimu, valstybėse kaip Jungtinė Karalystė tai labiausiai palies jau dabar gyvenančius skurdžiai – ilguoju laikotarpiu tai gali prisidėti ir prie masinių sveikatos problemos. Tuo tarpu kaip ši krizė keis valstybių valią reaguoti į klimato krizę, vienareikšmiško atsakymo nėra.


Apie krizės priežastis, valstybių reakcijas ir kaip energijos sutrikimai gali paveikti kovą su klimato kaita LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“ kalbėjosi su trimis pašnekovais: Sidnėjaus universiteto Kinijos studijų centro direktoriumi profesoriumi Davidu Goodmanu, Oksfordo Energijos studijų instituto tyrėju Malcolmu Keay`umi ir Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio Šefildo universiteto energetikos politikos profesore Aimee Ambrose.

– Norėčiau pradėti nuo padėties Kinijoje. Profesoriau Goodmanai, per pastarąsias savaites pasirodė pranešimų apie gatvėse dingstantį apšvietimą, darbą stabdančias gamyklas ir tiekimo sutrikimus. Kiek situacija Kinijoje iš tiesų rimta?

D. Goodman: Kinijos ekonomika susiduria su keliomis didelėmis problemomis. Viena jų susijusi su sprendimu, kuris buvo priimtas siekiant suvaldyti naftos ir anglies trūkumą. Kaip žinote, Kinija praeityje taip pat patirdavo energijos krizes, jas dažniausiai sukeldavo iššūkis dėl to, kaip naudoti daugiau atsinaujinančių išteklių energijos sistemoje. Pastaruosius penkerius metus tai buvo viena didžiausių problemų. Bet dabar politinis ginčas dėl anglies su Australija, augančios naftos ir anglies kainos bei tiekimo trūkumas lėmė, kad gamyklos ir industrijos Kinijoje nėra pakankamai aprūpintos. Net ir planinėje ar pusiau planinėje ekonomikoje galimybės suvaldyti iškastinio kuro tiekimo trūkumus yra labai ribotos. Be to, mano manymu, ne tik dėl ekonominių, bet ir politinių priežasčių buvo priimtas sprendimas apriboti anglies ir anglies energijos gamybą. Toks žingsnis – politinis, susijęs su tarptautine politika. Juk idėja pademonstruoti, jog šalis yra pasiruošusi apriboti taršą anglimi, skamba puikiai. Taip pat čia galima įžvelgti dar vieną problemą, kuri tiesiogiai nesusijusi su energijos klausimu. Tai būtinybė vyriausybei reguliuoti ekonomikos augimą, prilėtinti jį, nes ekonomika gali perkaisti, gali kilti skolos krizė. Tai susiję ir su netobula rinkos prigimti. Šie dalykai susijungė į vadinamąją „tobulą audrą“.

– Ar krizę galima sieti su padėtimi visame pasaulyje? Ar priežastys tos pačios?

D. Goodman: Pagrindinė bendra priežastis yra iškastinio kuro kaina. Ne tik naftos, bet ir anglies, kurios kaina dabar pasaulio rinkose labai didelė. Tai susiję su atsidarymu, išėjimu iš pandemijos, kai viskas buvo uždaryta. Manau, ir Lietuvoje viskas buvo uždaryta, o dabar žmonės nori išeiti. Kas tuomet vyksta? Atsiranda investicijos, reikia energijos, ekonomika ima plėstis. Reikia ir anglies, kuri šioje dėlionėje yra centre, mat alternatyvių energijos šaltinių trūksta. Vokietija, mano manymu, su šia problema susitvarkė visai neblogai, nes, kai kalbame apie iškastinį kurą, iššūkis kyla dėl to, kaip uždaryti anglies kasyklas. Tam reikia laiko ir planavimo. Reikia suteikti angliakasiams darbus, kad kaimai visiškai neištuštėtų. Reikia keisti ne tik energijos šaltinį, bet ir žmonių gyvenimus, kuriuos paveikia anglies atsisakymas. Vokietijos vyriausybė yra pristačiusi priemones, kaip spręsti šią problemą. Bet, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje anglies kasimas dabar vėl atsigauna, planuojamos net naujos kasyklos. To aš nesuprantu.

– Bet turbūt yra ir vien Kinijai būdingų reiškinių ar problemų, sukėlusių krizę?

D. Goodman: Kinijos ekonomika ir atskiri sektoriai susiduria su sunkiomis problemomis. Tai lemia ir energijos tiekimas ir finansiniai susitarimai, mat ekonomika yra labiau priklausoma nuo investicijų, ne nuo vartojimo. Šią problemą vyriausybė bando įveikti jau kurį laiką. Jei kalbėtume apie investicijas, tai skolos problema iškyla ne tik centrinės, bet ir vietinės valdžios ir vietinių ekonomikos sektorių lygiu. Turbūt girdėjote apie ekonominę skolos krizę, kankinančią nekilnojamo turto kompanijas, tokias kaip „Evergrande“. Bet, mano manymu, nors ši krizė atrodo rimtai, tai tėra ledkalnio viršūnė ir čia būtina kalbėti apie situaciją, kai Komunistų partija bando veikti rinkos ekonomikoje. Fiskaliniai santykiai tarp skirtingų vyriausybės lygių yra išsiderinę. Vietinė valdžia priklauso nuo centrinės valdžios, kuri padengia 90 procentų regionų socialinių išlaidų. Dabar centrinė valdžia nusprendė, kad vietinė valdžia galėtų prisiimti daugiau finansinės atsakomybės, taip pat ir dėl socialinių išlaidų, bet ji to padaryti negali. Tad verslas tai stebi. Nors yra ir didelių kompanijų, pavyzdžiui, kontroliuojamų centrinės valdžios, jos priklauso nuo provincijų valdymo.

– O kaip Kinijos valdžia reaguoja, kaip bando spręsti energetinę krizę? Juk anglies galima gauti ne tik iš Australijos.

D. Goodman: Kiniją vis dar pasiekia anglis iš Australijos, nors jie skelbia apie sustabdytą eksportą, anglis atkeliauja per trečiąsias šalis. Egzistuoja didelė Australijos anglies eksporto į Kiniją pilkoji zona. Tai sakau, ne kaip australas nacionalistas, bet Australijos anglies kokybė, terminė kokybė, yra labai gera, tad ji paklausi. Ypač ten, kur nėra alternatyvių energijos šaltinių. Kinija, beje, pastaruoju metu visai sėkmingai tokius šaltinius naudoja. Nepamenu tikslių skaičių, bet maždaug 32 procentai elektros energijos sukuriama iš alternatyvių šaltinių – ar tai būtų vandens, saulės, ar vėjo energija. O tai pakankamai dideli skaičiai, lyginant su kitomis šalimis, pavyzdžiui, su Australija. Bet, kita vertus, įgyvendinti tokią politiką toliau reikia laiko. O reaguodama į dabartinę energijos krizę valdžia gali imtis trumpalaikių sprendimų, vietinei valdžiai nurodydama aprūpinti energija fabrikus, kad padėtis taptų valdoma. Nei gamyklų vadovai, nei provincijų valdžia nenori, kad atsirastų socialinis nestabilumas, gamykloms prarandant energiją.

– Apie energijos trūkumą, sparčiai augančias kainas įspėja ir Europos valstybių vadovai. Pone Keay’au, kokia dabartinė padėtis Europoje?

M. Keay: Situacija – prasta. Visoje Europoje šalis veikia tie patys veiksniai. Kainų, ypač dujų, augimas, taip pat ir elektros kainų šuolis. Bet nors visos valstybės susiduria su panašiu reiškiniu, jis kiekvienoje jų atrodo šiek tiek kitaip ir skirtingai. Tai priklauso nuo to, kaip valstybės organizuoja savo rinką. Pavyzdžiui, Ispanijos sistemoje dujų ar elektros kainų pokyčiai iškart atsispindi daugumos vartotojų sąskaitose. Taigi joms kylant, didėja ir skaičiai sąskaitose. Kitose šalyse veikia ilgesnio laikotarpio kontraktai arba vadinamosios kainų tarifų kepurės, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Tad tose šalyse vartotojai poveikio taip reikšmingai nejaučia, bet pati krizė ištikusi visą Europą.

– O kokias šios krizės Europoje priežastis jūs matote?

M. Keay: Tai pasaulinė krizė, kurią sukėlė atskirų faktorių kombinacija. Pirma, tai paklausos augimas. Po koronaviruso sukeltos recesijos ekonomikos atsigauna, o energijos paklausa auga visame pasaulyje. Kinija, pavyzdžiui, taip pat susiduria su energetine krize ir nurodo anglies gamintojams gaminti daugiau, bet kitos šalys to negali padaryti arba nenori taip elgtis, mat daugybė anglies gamyklų, ypač Europoje, yra uždaromos – tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl Europoje krizė juntama labiau nei kitur. Europos rinka taip pat yra kiek kitokia, nes kai kalbame apie suskystintąsias dujas, Europa visuomet buvo vadinamasis ribinis vartotojas. Tai reiškia, kad jeigu dujų pasaulyje lieka, jos perkamos labai pigiai. O kainos ilgą laiką buvo nedidelės. Bet, jeigu dujų trūksta, Europa moka labai brangiai, kai kitos valstybės turi ilgalaikius kontraktus. Tad tai taip pat prisidėjo prie krizės. Situaciją paveikė ir šaltesnė praėjusi žiema visame šiauriniame pusrutulyje, nuo Vokietijos iki Japonijos – žiema išeikvojo dujų atsargas. Be to, didelė dalis Šiaurės Europos metų viduryje išgyveno laikotarpius, kai vėjas buvo silpnas. Taigi visi šie faktoriai susidėjo ir lėmė, kad Europa veikiausiai krizę išgyvena sunkiau nei kitos šalys. Pavyzdžiui, nors Jungtinės Valstijos susiduria su panašia problema, ten dujų kainos padvigubėjo, kai dalyje Europos išaugo keturis kartus ir daugiau.

– Energetika neišvengiamai susijusi ir su geopolitika, ypač kai kalbame apie Europos Sąjungos ir Rusijos energetinius santykius. Kokį vaidmenį šioje krizėje užima Rusija?

M. Keay: Dalį faktorių ir priežasčių, kuriuos minėjau, galima pritaikyti ir Rusijai, kur žiema taip pat buvo labai šalta ir susidurta su išaugusia dujų paklausa, Rusija taip pat turėjo problemų Sibiro dujų laukuose. Tai – tikros problemos, bet, aišku, kad Rusija situaciją išnaudoja ir politiškai. Tą galėjome matyti ir visai neseniai, kai prezidentas Putinas pasakė: „Žinote, mes atsuksime kranus šiek tiek daugiau, kad sulėtintume kainų augimą“. Jis taip pat šią situaciją susiejo su naujuoju „Nord Stream 2“ dujotiekiu į Vokietiją bei pasakė maždaug taip: „Žiūrėkite, visa padėtis rodo, kaip jums mūsų reikia, jau geriau patvirtintumėte „Nord Stream 2“.

– O kaip pati Europa bando suvaldyti šią krizę, kokia yra reakcija?

M. Keay: Reaguoja atskiros šalys, Europos Sąjungoje nebuvo rimto bandymo į krizę reaguoti vieningai. Minėjau, kad Ispanija turi specialią tarifų sistemą, kai energijos kainos atsispindi vartotojų sąskaitose. Dabar jie bando imtis mokesčių reformų, mat nors vartotojai kenčia, gamintojai užsidirba. Kitos šalys, kaip, pavyzdžiui, Italija, bando subsidijuoti kainas kai kurių vartotojų grupėms. Kaip minėjau, Jungtinėje karalystėje veikia vadinamosios kainų kepurės arba limitai. Tad atskiros šalys veikia skirtingai. Nors energija ir energetika tam tikru lygiu yra bendras Europos klausimas, jį vis dėl to didžiąją dalimi kontroliuoja pačios šalys, taigi jos renkasi savo kelius.

– Dalis valstybių ragina Europą veikti vieningiau. Ar galima tikėtis kažkokių rimtesnių bendrų žingsnių?

M. Keay: Europos Komisija ilgus metus siekė vadinamosios Energetikos sąjungos. Toks planas iki galo nebuvo įgyvendintas, nes didžioji dalis šalių pačios sprendžia, kaip valdyti šį sektorių, kelia skirtingus tikslus. Taip pat turi skirtingus šaltinius – vieni naudoja daugiau anglies, kiti mažiau, vieni renkasi branduolinę energiją, kiti jos atsisako. Komisija pati sako, kad spręsti turi ne ji, o pačios šalys, tad nors yra bendrų politinių sprendimų, manau, įgyvendinti visą bendrą strategiją sudėtinga. Bet, mano manymu, Komisija sieks, kad šalys kuo mažiau kištųsi į pačią rinką, pavyzdžiui dėl elektros kainų. Visgi kadangi valstybių lyderiai yra atsakingi prieš rinkėjus, jie dėl energijos trūkumo yra kur kas atsargesni. Tad turbūt komisija nerimauja, jog valstybės gali pradėti kištis ir tokiam procesui priešintis.

– Sumaištį pastarosiomis savaitėmis galime matyti ir kitoje Lamanšo pusėje. Jungtinėje Karalystėje ne tik pranešama apie prekių trūkumą parduotuvėse – greta degalinių nusidriekė milžiniškos eilės, energijos kainos taip pat kyla. Profesore Ambrose, kas vyksta Jungtinėje Karalystėje?

A. Ambrose: Šiuo metu pagrindinė problema yra susijusi su dujomis, ypač Jungtinėje Karalystėje. Esame labai priklausomi nuo dujų, jas naudojame šildydami savo namus, bet taip pat dujos naudojamos gaminti elektrą. Taigi Jungtinėje Karalystėje problemos kur kas keblesnės ir specifinės. Dujomis ne tik šildomi namai, bet, jas deginant, pagaminama maždaug 40 procentų elektros. Bėda ta, kad daug dujų negalime kaupti, tam neturime pajėgumų. Kaupti įmanoma tik maždaug 2 procentus, kai, pavyzdžiui, Europos šalyse tokie pajėgumai gali siekti ir 25 procentus, tad dujų visuomet trūks. Be to, nebepriklausome vidinei energetikos rinkai, o pandemijai nuslūgus, išaugo paklausa, žmonėms reikia daugiau energijos. Bet taip pat galime kalbėti apie kitus faktorius, pavyzdžiui, tai, kad per vasarą energijos gamyba yra mažesnė, vykdomi priežiūros, taisymo ir aptarnavimo darbai, nes pačios energijos paklausa būna mažesnė. Taigi visi šie veiksniai susipynė į vadinamąją „tobulą audrą“.

– Ar šią situaciją galima sieti ir su išstojimu iš Europos Sąjungos?

A. Ambrose: Manau, „Brexitas“ taip pat yra rimtas veiksnys, nes mes nebepriklausome vidinei energetikos rinkai Europos Sąjungoje. Vidinė rinka iš dalies suteikdavo apsaugą nuo tokių kainų šokų, kai vartotojų paklausa pralenkdavo pasiūlą. Tai, manau, yra pagrindinis veiksnys, susijęs su „Brexitu“.

– Pone Keay‘au, o kaip situaciją ir energetinę krizę Jungtinėje Karalystėje apibūdintumėte jūs?

M. Keay: Jungtinėje Karalystėje situacija kitokia. Šalį vienu metu ištiko daugybė problemų, mes palikome Europos Sąjungą ir tai sukėlė daugybę prekybos komplikacijų. Energijos ir iškastinio kuro trūkumą galima sieti ne tik su tomis komplikacijomis, bet ir su laisvu žmonių judėjimu. Trūksta sunkvežimių vairuotojų, kurie aprūpintų prekybos centrus ir degalines, tad būtent Jungtinėje Karalystėje problemos kur kas didesnės nei kitur. Taip pat turime kitų problemų. Esame vieni pirmūnų uždarinėjant anglies gamyklas, tai darome greičiau nei didelė dalis Europos. Bet anksčiau 80 procentų visos energijos buvo priklausoma nuo anglies. Kai dabar jos trūksta, vienintelis mūsų kartos iškastinis kuras tampa dujos. Jungtinė Karalystė taip pat išgyveno laikotarpius be vėjo, turėjome problemų su branduolinėmis jėgainėmis, o jungtyje su Prancūzija kilo gaisras, taigi importas iš Prancūzijos nebe toks, koks buvo anksčiau. Tad suveikė skirtingi faktoriai, bet, manau, Jungtinė Karalystė krizę pajus labiau nei kitos Europos šalys.

Šiuo metu, kadangi turime vadinamąją kainų kepurę namų ūkių vartotojams, vyriausybė sako, kad nesikiš. Bet problema ta, kad rinka nėra valdoma gerai, liberalizuojant rinką perlenkta lazda. Jungtinėje Karalystėje yra daugybė dujų ir elektros tiekėjų, kurie yra tiesiog per maži ir nėra pasiruošę spręsti tokią kainų šuolio problemą. Didžiosios kompanijos tvarkosi geriau, jos arba apsaugojo savo dujų pirkimus arba pačios yra dujų gamintojos, tad netgi uždirba. Tuo metu mažosios šalies kompanijos siūlė mažas kainas ir viskas buvo gerai tol, kol pati energijos kaina buvo nedidelė. Bet jai išaugus, bendrovės to daryti nebegali. Didinti kainų jos negali ir dėl to, kad vartotojai pasitrauks. Taigi dauguma mažesnių kompanijų bankrutavo. Ir tokį reiškinį dažniau galime stebėti Jungtinėje Karalystėje nei kitose šalyse, mat problema kyla dėl prasto valdžios reguliavimo. Vyriausybė siekia įrodyti, kad konkurencija veikia, o tai paskatino rinkoje pasirodyti ir silpnas kompanijos.

– Ar manote, kad valdžia keis kryptį, imsis tam tikrų veiksmų?

M. Keay: Manau, jau pradeda keisti. Kol kas nesako, ką darys, bet reguliavimo institucijos vadovas tikino, kad nori pakeisti susitarimus dėl kainų limito. Jie peržiūrimi kas pusę metų, bet kainos taip greitai kyla, kad kompanijos neišvengiamai pinigus praranda. Valdžia taip pat sprendžia, ką daryti dėl bankrutavusių tiekėjų. Viena vertus, yra sistema, kuri padėtų šią problemą spręsti, kita vertus, šį kartą mastas labai didelis, tad reikės naujų susitarimų. Galbūt sugriežtins sąlygas licencijoms gauti. Manau, svarstoma daug sprendimo būtų, bet pats sprendimas kol kas nepaskelbtas.

– Profesore Ambrose, kokią Jungtinės Karalystės reakciją matote jūs?

A. Ambrose: Aš asmeniškai manau, kad valdžia reaguoja nepakankamai. Į šią problemą jie nežiūri taip rimtai, kaip turėtų. Kad galėtume panašių krizių išvengti ateityje, turėtume diversifikuoti energijos tiekimą. Dabar esame labai priklausomi nuo dujų, bet mums reikia daugiau atsinaujinančių šaltinių, jų įvairovė turėtų būti didesnė. Esame labai priklausomi nuo vėjo energijos, ji gali sudaryti 40 procentų visos pagaminamos energijos, priklausomai nuo to, ar vėjuota. Tad vyriausybė turėtų didinti tokių atsinaujinančių išteklių įvairovę, bet taip pat išplėsti pajėgumus kaupti dujas, nuo kurių, bent jau netolimoje ateityje, būsime priklausomi. Dujos kartais vadinamos pereinamuoju iškastiniu kuru, nes, lyginant su anglimi ar nafta, jos teršia mažiau ir daugybė šalių, bandančių atsisakyti iškastinio kuro, per pereinamąjį laikotarpį renkasi dujas tol, kol energijos paklausą galės patenkinti atsinaujinančiais ištekliais. Tad tam reikia pasiruošti. Be to, būtina rūpintis vartotojais.

Ir dėl šio klausimo, mano manymu, Jungtinės Karalsytės vyriausybė daro per mažai. Čia egzistuoja kainų kepurė arba limitai, nustatantys, kiek daugiausiai mokama už energiją. Tie limitai priklauso nuo daugybės kriterijų, bet jie turėtų ginti labiausiai pažeidžiamus ir mažiausiai uždirbančius namų ūkius nuo didelių sąskaitų už energiją. Bet limitai jau dabar visai aukšti, o kitąmet vėl turėtų didėti. Dar prieš šią krizę, energijos kaštai augo maždaug šimtu svarų dėl pakeistų limitų, tad kainų kepurė nesuteikia tinkamos apsaugos.

– Kai krizė kyla visame pasaulyje nuo Kinijos ar Indijos iki Europos ar JAV, koks bus poveikis pasaulio ekonomikai? Profesoriau Goodmanai, kaip krizė Kinijoje gali paveikti šalies ekonomiką ir kitas valstybes?

D. Goodman: Jei jie šios problemos neišspręs, poveikis neišvengiamai bus. Aš gyvenu Australijoje, kur du trečdaliai mūsų vartojamų prekių tiesiogiai ar netiesiogiai atkeliauja iš Kinijos. Kaip tai gali nepaveikti mūsų gyvenimo? Daugybė žmonių čia kalba apie mūsų eksportą į Kiniją, ir tai teisinga, bet eksportas sudaro tik dalį bendrojo vidaus produkto. Reikia pradėti kalbėti apie du trečdalius mūsų importo. Tad čia kyla klausimas, ar Kinijos valdžia sugebės problemą išspręsti. Praeityje ekonomistai Kinijos ekonomikai beveik visuomet prognozuodavo chaosą, bet sumaištis taip ir nekilo. Neaišku, ar nekils šį kartą. Tai yra rimtas įspėjimas Komunistų partijai ir jos ekonomikos planavimo agentūroms, kurios, beje, veikia gudriai ir išsprendžia problemas. Bet, mano manymu, šis iššūkis susijęs ir su rinkos santykiais. Kažkas manęs neseniai paklausė, ar valdžia išspręs skolos problemą. Atsakymas paprastas: jeigu jie šią problemą išspręs, kaip turėtų, išpirks ir padės mažesniems investuotojams, tuomet tai reikštų, kad valdžia yra rimtai pasiruošusi sukti link labiau į rinką orientuotos sistemos. Bet, jei jie rinksis tik didžiuosius investuotojus, kas tikriausiai, kaip rodo duomenys, ir įvyks, tai bus trumpalaikis sprendimas, labiau padėsiantis investuotojams, o ne vartotojams.

– Pone Keay'au, kokias krizės pasekmes prognozuotumėte Europos Sąjungai ir Jungtinei Karalystei?

M. Keay: Poveikis Europos Sąjungai priklauso nuo šalies apie kurią kalbėsime. Pavyzdžiui, Lenkija gali dar skeptiškiau vertinti anglies atsisakymą. Tad pasekmės bus skirtingos. Bet Europos Sąjungos atsinaujinančios energijos tikslai, manyčiau, yra ne tokie griežti kaip Jungtinėje Karalystėje, kuri nori anglies atsisakyti per ateinančius 15 metų. Tad kainų augimas ir prekių ar tiekimo trūkumas Europoje bus jaučiamas ne taip stirpiai, poveikis bus ne toks reikšmingas, kaip Jungtinėje Karalystėje.

Įžvelgti ilgojo laikotarpo poveikį gan sudėtinga, bet trumpuoju laikotarpiu Jungtinėje Karalystėje ne tik kyla kainos, bet ir vadinamieji pragyvenimo kaštai. Kainos kyla, susiduriame su prekių trūkumu parduotuvėse, o parama ekonomikai, teikta per pandemiją, nutraukiama. O tai lemia, kad daugybės žmonių pajamos susitraukia, kai kainos kyla ir prekių trūksta. Tad trumpuoju laikotarpiu galime kalbėti ir apie politines įtampas. Ilguoju laikotarpiu tiksliai nėra aišku, kaip tai galėtų paveikti perėjimą prie atsinaujinančios energijos. Jungtinė Karalystė šioje srityje ir taip pažengusi. Vyriausybė sako, kad atsinaujinančių išteklių kaina yra pastovi, ji fiksuota. Kuo greičiau pereisime prie jų, tuo kaina bus mažesnė. Kita vertus, vartotojai kol kas tokios naudos nejaučia. To priežastis – rinkos struktūra: atsinaujinančių išteklių kaina turėtų kristi, bet nekrenta. Tad galbūt vertėtų persvarstyti visą atsinaujinančios energijos strategiją.

– Profesore Ambrose, kokia jūsų nuomonė dėl krizės pasekmių Jungtinėje Karalystėje?

A. Ambrose: Visi labai jaudinasi dėl pažeidžiamiausių vartotojų. Jungtinėje Karalystėje naudojame kuro skurdo sąvoką, kitur šis reiškinys vadinamas energetiniu skurdu – taip apibūdiname situaciją, kai namų ūkiai nebegali sau leisti šildyti namų arba kai energiją naudoja nesaugiai. Priklausomai nuo to, kaip matuojama, dabar tokių namų ūkių priskaičiuojama maždaug 3 milijonai. Žinoma, kad jų skaičius išaugo dėl koronaviruso ir dėl susitraukusių pajamų. Bet tokių namų ūkių gali dar padaugėti dėl energetinės krizės. Taigi atsiras vis daugiau vartotojų, kurie netinkamai arba nepakankamai šildys savo namus, o tai gali turėti įtakos jų sveikatai ilguoju laikotarpiu. Kiti rinksis šildyti, bet įsisikolins energetikos kompanijoms. Daugybė namų ūkių, milijonai, ir taip yra įsiskolinę šioms kompanijos dėl koronaviruso ir kitų problemų. Tad ši krizė visą situaciją pablogins, ištiks kita, skolos už energiją krizė, taip pat galimai sveikatos krizė. Ilgainiui sumažės mažesnių energetikos kompanijų skaičius, grįšime ten, kur buvo prieš dešimtmetį, kai pradėjome diversifikuoti rinką. Grįšime atgal, prie pagarsėjusio didžiojo šešeto, šešių didžiųjų kompanijų. O tai taip pat nėra gerai nei konkurencijai, nei kainoms.

– Energetinė krizė pasaulyje kyla artėjant tarptautinei klimato konferencijai, kurią dalis mokslininkų vadina paskutine galimybe susitarti dėl bendrų veiksmų, antraip gresia pasaulinė katastrofa. Profesoriau Goodmanai, kaip ši krizė gali paveikti kovą su klimato kaita?

D. Goodman: Reikia tikėtis, kad ši bei klimato krizės privers vyriausybes suprasti, kad reikia imtis rimtesnių veiksmų. Šią savaitę mačiau tyrimą apie debesų stebėtojus, kurie projektą vykdo jau du dešimtmečius. 18-ka metų stebėdami debesis visame pasaulyje jie neužfiksavo jokių rimtesnių pokyčių, jau galvojo projektą nutraukti. Bet pastaraisiais metais jie pastebėjo, kad debesų uždanga mažėja, tokį reiškinį sukelia anglies emisijos. Tai, žinoma, lems didesnį šiltėjimą ir kitas problemas. Kils ne tik jūros lygis, kuris kelia nerimą pakrančių gyventojams, bet drastiškai keisis ir orų tendencijos.

– Profesore Ambrose, kokia jūsų nuomonė?

A. Ambrose: Jei turėtume daugiau atsinaujinančių šaltinių, jie būtų įvairesni, nebūtume atsidūrę tokioje situacijoje kaip dabar. Manau, dėl šios krizės gal sumažėti anglies emisijų kiekis, nes žmonės naudos mažiau šio kuro, bet, kaip jau sakiau, tai nėra geras ir sąžiningas rezultatas, nes krizė labiausiai veikia tuos, kurie turi mažiausiai pinigų. Turtingieji visą krizę pajus mažiau, tiesiog daugiau mokės už energiją. Tad tai nėra sąžiningas sprendimas. Bet šią žiemą, lyginant su kitomis, anglies emisijos gali būti mažesnės.

– Ką manote jūs, pone Keay'au, kaip energetinė krizė paveiks kovą su klimato kaita?

M. Keay: Galima teigti, kad kovai su klimato kaita ši krizė padės kelti argumentą, kad visa sumaištis tik parodo, jog atsinaujinantys ištekliai yra geresni, nes jų kaina yra pastovesnė. Yra net sąmokslo teorijų kūrėjų, kurie teigia, kad tai vyriausybės tyčia sukėlė šį kainų augimą, nes išaugus iškastinio kuro kainoms, atsinaujinantys ištekliai, dėl jų mažesnės kainos, atrodo vis patraukliau. Tad galima būtų teigti, kad galbūt tai padės atsisakyti anglies, bet veikiausiai ne trumpuoju laikotarpiu. Energetikos srityje egzistuoja toks reiškinys, kai trumpuoju laikotarpiu energetinį saugumą visuomet bandoma užtikrinti, nes vadlžia negali leisti, jog žmonės liktų be energijos. Taigi Kinija įsako angliakasiams kasti daugiau anglies, o žmonės dabar imsis visko, kas prieinama, tai taip pat gali būti anglis. Net ir Jungtinėje Karalystėje, nors anglies gamyklų liko nedaug, likusios šiemet dirba daugiau nei įprastai, mat žmonės renkasi saugumą. Tarp šių dviejų požiūrių balanso ir galima ieškoti visos krizės rezultato.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt