Pasaulyje

2021.10.17 20:12

Šimtamečiai kalti dėl tūkstančių žmogžudysčių – Vokietija baudžia Holokausto vykdytojus

LRT.lt2021.10.17 20:12

Vokietijos prokurorai siekia, kad paskutiniai likę gyvi Holokausto kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau kokias teisines kliūtis jiems reikia pašalinti? Ir kodėl jie taip ilgai laukė, klausia „Deutsche Welle“ (DW). 

Pastaruoju metu vykstantys du senyvo amžiaus koncentracijos stovyklų darbuotojų teismai vėl atkreipė visuomenės dėmesį į pavėluotus Vokietijos prokurorų bandymus nubausti Holokausto vykdytojus.

Per pastarąsias porą savaičių prasidėjo buvusios Štuthofo koncentracijos stovyklos sekretorės 96-erių Irmgard Furchner ir neįvardinto šimtamečio, dirbusio SS sargybiniu Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje, teismai.

Šių žmonių pasakojimų detalės ir jų dalyvavimo Holokausto nusikaltimuose mastas skiriasi, tačiau kaltinimas jiems ir kitiems galimiems nacių bendrininkams visada yra tas pats – bendrininkavimas nužudant tiek žmonių, kiek, pagal turimus duomenis, buvo nužudyta toje koncentracijos stovykloje, kurioje jie dirbo.

Vaizdas, kuomet į teismą atvesdinami devyniasdešimtmečiai, kad atsakytų už nusikaltimus, kuriuos padarė būdami paaugliais, ne vienam sukėlė klausimų, tačiau daugeliu atžvilgių tai ir yra reikalo esmė. Kaip ketvirtadienį prieš prasidedant Sachsenhauzeno prižiūrėtojo teismo posėdžiui DW sakė Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas, „tai taip pat siunčia labai paveikią žinią, kad padarę tokius baisius nusikaltimus, baudžiamojon atsakomybėn galite būti patraukti net ir po daugelio metų. Dar pridurčiau, kad šie teismai yra svarbūs kovojant su Holokausto neigimu, Holokausto iškraipymu“.

Yra ir kitų vėlavimo priežasčių – Vokietijos Vyriausybei prireikė dešimtmečių, kad sukauptų politinę valią, o teisminė sistema užtruko antra tiek, kol surado reikiamas teisines priemones, patraukti nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn, rašo DW.

Bet kokiam teismui per didelis nusikaltimas

Vokietijos baudžiamajame kodekse yra tam tikrų keistenybių, pavyzdžiui, tas, kas viešai „pritaria, neigia ar menkina“ Trečiojo Reicho nusikaltimus, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau konkretaus įstatymo tiems, kurie faktiškai dalyvavo tuose nusikaltimuose, niekada nebuvo. Žinoma, teisininkams sunku apibrėžti „dalyvavimą“ Holokauste, o istorikai stengėsi pateikti galutinį skaičių žmonių, kurie galėtų būti laikomi nusikaltėliais.

Tačiau įstatymo nebuvimas sukėlė problemų tiems prokurorams, kurie bent jau per pastaruosius kelis dešimtmečius pabandė pritaikyti baudžiamojo persekiojimo priemones buvusiems SS pareigūnams ir koncentracijos stovyklų prižiūrėtojams.

Kad galima būtų pateikti kaltinimus, reikia apibrėžti nusikaltimą – žmogžudystė šiuo atžvilgiu yra tinkamiausia Holokausto bylose ne tik dėl to, kad tai yra pats sunkiausias nusikaltimas, bet ir dėl to, kad, skirtingai nei daugelis kitų nacių koncentracijos stovyklose vykdytų nusikaltimų (tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, neteisėtas įkalinimas, nužudymas per neatsargumą), ji neturi senaties termino, o tai reiškia, kad visai nesvarbu, jog šios žmogžudystės buvo įvykdytos daugiau nei prieš 70 metų.

Tačiau Vokietijos teisinė sistema taip pat reikalauja konkretumo: bet koks smurtinis nusikaltimas turi turėti datą, vietą ir identifikuojamas aukas, kas, atsižvelgiant į didžiulę, ne vienerius metus trukusią ir visą kontinentą apraizgiusią žmogžudišką biurokratinę sistemą, tampa pakankamai sudėtinga. Kitaip tariant, dėl Holokausto nežmoniškumo ir masto sunku patraukti baudžiamojon atsakomybėn jį vykdžiusius asmenis. Ar kiekvienas jų nebuvo tik „mažas sraigtelis didelėje mašinoje“, kaip dažnai tvirtina advokatai? Holokausto nusikaltimas tiesiog per didelis bet kuriai teismo salei.

Istoriniai precedentai

Su pastaruoju teiginiu kovojo prokuroras Fritzas Baueris. Iš Vokietijos ištremtas ir po karo į gimtinę grįžęs žydas F. Baueris visą savo gyvenimą paskyrė Holokausto kaltininkų persekiojimui ir patraukimui baudžiamojon atsakomybėn, todėl įgijo daugybę priešų teismuose, kuriuose vis dar dirbo nemažai nacių laikų teisėjų, rašo DW.

Bylos, kurių tyrimui vadovavo tuo metu Heseno žemės generalinio prokuroro pareigas ėjęs F. Baueris, ypač įspūdingi 1963–1965 m. Aušvico procesai Frankfurte, atliko didžiulį istorinį vaidmenį – pirmą kartą dokumentiniai įrodymai ir liudytojų parodymai apie tai, kas diena iš dienos vyko Aušvice, pasiekė plačiąją Vokietijos visuomenę.

Tačiau pats F. Baueris mirė įsitikinęs, kad Aušvico procesai buvo nesėkmingi, nes teisėjai kaltinamuosius nuosprendžius priėmė tik tose bylose, kurios buvo susijusios su pertekliniu žiaurumu ir neteisėtomis egzekucijomis, kitaip tariant, nusikaltimais, kurie pažeidė tuo metu galiojusius nacių įstatymus. Nė vienas asmuo nebuvo nuteistas už dalyvavimą masinėse žmogžudystėse.

Kaip savo knygoje „Peržengus teisingumą“ (angl. „Beyond Justice“) rašo istorikė Rebecca Wittmann, Frankfurto teismo procesų metu dažnai susidarydavo paradoksali situacija – teisėjai neretai kaip teisinį standartą, pagal kurį turėjo būti vertinami nusikaltėlių veiksmai, naudojo Aušvico koncentracijos stovyklos nuostatus. F. Baueriui ir daugeliui to meto žmonių nuomone, Frankfurto teisėjai tiesiog įteisino nacių režimą, užuot demaskavę visą sistemą kaip nusikaltimą žmoniškumui ir nuteisę kaltinamuosius už dalyvavimą joje.

Nuo tada Vokietijos teismų sistema lėtai ir skausmingai bandė ištaisyti šią groteskišką interpretaciją. Tačiau proveržis įvyko tik 2011 m., kai Miunchene buvo teisiamas Ukrainoje gimęs nacių kolaborantas Johnas Demjaniukas. To teismo teisėjai pritaikė naują teisinį aiškinimą, kuris – svarbiausia – buvo grįstas radikalia prielaida, kad pats Holokaustas buvo žmogžudiška sistema.

Tai reiškė, kad prokurorams tereikėjo įrodyti, jog J. Demjaniukas tarnavo sargybiniu Sobiboro mirties stovykloje. Jo asmens tapatybės kortelių ir tarnybos įrašų pakako, kad jis būtų nuteistas už bendrininkavimą įvykdant 28 tūkst. žmogžudysčių – tiek žmonių buvo nužudyta Sobibore jam ten dirbant, rašo DW.

Sulaukęs 91-erių J. Demjanjukas mirė slaugos namuose, taip ir neatlikęs bausmės, tačiau jo byloje priimtas kaltinamasis nuosprendis tapo nauju impulsu Liudvigsburge įsikūrusiam Centriniam valstybinės teisingumo administracijos nacionalsocialistų nusikaltimams tirti biurui dokumentuoti ir persekioti nacių nusikaltėlius.

Dabar, pastaruosius 10 metų, Liudvigsburgo biuras analizuoja savo (ir kitų šalių) dokumentus, ieškodamas paskutinių gyvų nacių nusikaltėlių ir tikėdamasis bent keletą jų bylų perduoti teismams. Tuo iš dalies siekiama ištaisyti praeities teismų sistemos nesėkmes ir tuo pačiu suteikti Holokaustą išgyvenusiems asmenims ir jų šeimoms galimybę papasakoti savo istorijas Vokietijos teismo salėje. Atsižvelgiant į nusikaltėlių ir aukų amžių, tikėtina, kad po kelerių metų biuras savo darbus baigs.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt