Pasaulyje

2021.10.19 22:27

Judy Dempsey. Prie Baltarusijos gimsta naujosios Europos sienos, bet jos ne panacėja

Judy Dempsey, Carnegie Europe bendradarbė, LRT.lt2021.10.19 22:27

Reaguodama į Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių griežtą kritiką dėl Aliaksandro Lukašenkos represijų prieš opoziciją, Baltarusija neteisėtai į šias valstybes siunčia migrantus. Ši ciniška strategija skatina ES kurti trumparegišką migracijos politiką, „Carnegie Europe“ portale rašo Judy Dempsey.

Prieš pat Lenkijai tampant Europos Sąjungos nare 2004 m. gegužę, Lenkijos pareigūnai pakvietė grupę žurnalistų, įskaitant ir mane, apsilankyti šalyje ir savo akimis pamatyti jos pasirengimą stojimui į ES.

Kelias dienas lankėme ūkius ir kalbėjomės su vietos gyventojais. Buvome nuvežti ir iki sienos su Baltarusija. Lenkai norėjo mums parodyti, kaip jų šalies Vyriausybė saugo ES išorės sienas. Tai buvo Lenkijos pasirengimas prisijungti prie Šengeno erdvės, kuri leidžia ES piliečiams keliauti be apribojimų.

Tada nesimatė jokių požymių, kad tarp būsimų naujų ES valstybių narių ir Baltarusijos, tuomet kaip ir dabar valdomos autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos, būtų buvusi statoma nauja siena.

Ten buvo keistas sargybos bokštelis, keletas naujų pasienio stulpelių ir kameros. Panašiai buvo ir Lietuvoje, kuri taip pat ribojasi su Baltarusija.

Kaip viskas pasikeitė per pastarąjį rugpjūtį.

Tuo metu tūkstančiams migrantų iš Artimųjų Rytų, daugiausia iš Irako, buvo išduotos vizos vykti į Baltarusiją – sąstingio sukaustytą šalį, bet ne dėl koronaviruso, o dėl to, kad A. Lukašenka stengėsi užgniaužti bet kokį galimą pasipriešinimą jo režimui. Migrantų tai neatbaidė, jei jie apskritai žinojo, kas vyksta Baltarusijoje.

Žiaurios represijos prasidėjo 2020 m. rugpjūtį, kai baltarusiai išėjo į gatves taikiai protestuoti prieš suklastotus prezidento rinkimus ir ragino A. Lukašenką atsistatydinti.

Griežčiausiai prieš tokią negailestingą politiką pasisakė dvi ES šalys – Lietuva ir Lenkija. Abiejų jų vyriausybės, ypač Lietuvos, ragino ES įvesti sankcijas už represijas atsakingiems asmenims, taip pat valstybės valdomų įmonių direktoriams.

Ir štai horizonte pasirodo migrantai.

Šiems nelaimingiems žmonėms buvo žadama galimybė pasiekti ES per Baltarusiją. Jie buvo autobusais nuvežti iki Lietuvos ir Lenkijos pasienių. Per kelias savaites Lietuvai teko spręsti migrantų antplūdžio sukeltą krizę. Vyriausybė skubiai ėmėsi statyti tam reikalingus objektus. Šalys kritikavo A. Lukašenką už tai, kad šis naudojasi migrantais, bet tai nepadėjo.

Savo ruožtu Vilnius ir Varšuva ėmėsi tvirtinti savo sienas, statyti plienines ar spygliuotos vielos tvoras. Pasienyje patruliuoja kareiviai. Abi vyriausybės sulaukė žmogaus teisių organizacijų kritikos dėl to, kaip elgiamasi su migrantais.

Lietuvos Vyriausybė jiems atsako, kad migrantai yra neteisėti. Jei jie nori patekti į Lietuvą, gali kreiptis oficialiai. Tuo tarpu pasienio kaimų gyventojai pyksta ir bijo.

Dar visai neseniai Lietuva ir Lenkija, skirtingai nei pietinės ES valstybės narės ar Vokietija, praktiškai neturėjo patirties, kaip tvarkytis su pabėgėliais ar migrantais iš Artimųjų Rytų.

Iš tiesų, nebuvo visoms ES valstybėms narėms bendro pavojaus suvokimo. A. Lukašenkos planas pasitelkti migrantus konfrontacijoje su ES situaciją iš esmės pakeitė. Dabar migracija vis dažniau vadinama grėsme, o ne vertybe, padedančia spręsti didėjančio darbo jėgos trūkumo ir sparčiai mažėjančio gimstamumo ES problemas.

Tačiau užuot kūrusi bendrą migracijos ar pabėgėlių politiką po to, kai 2015 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pažadėjo prieglobstį beveik vienam milijonui nuo karo Sirijoje bėgančių žmonių, ES ėmėsi šią problemą spręsti ją eksportuodama. Ji sumokėjo Turkijai, kad ši pasilaikytų migrantus ir pabėgėlius pas save ir sustiprintų sieną su ES.

Egiptas taip pat buvo „apdovanotas“ už sustiprintą sienos kontrolę. Rugsėjį Vokietijos technologijų bendrovė „Siemens“ paskelbė apie 3 mlrd. dolerių investiciją – Egipte bus tiesiamas itin modernus geležinkelių tinklas.

A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas savo santykių su Egiptu prioritetu įvardija stabilumą, kovą su terorizmu ir pabėgėlių srauto į Europą stabdymą. Siaubinga žmogaus teisių padėtis, dar pablogėjusi į valdžią atėjus prezidentui Abdeliui Fattah el-Sisi, tėra antraeilis dalykas.

Vokietija suvaidino svarbų vaidmenį nutraukiant keletą metų trukusį pilietinį karą Libijoje. Vėlgi, nekontroliuojamos migracijos ir pabėgėlių, bandančių patekti į Europą, baimė paskatino Berlyną tarpininkauti šiame konflikte.

Stabilumas, kad ir kokiais būdais jo būtų siekiama, yra ES prioritetas, kalbant apie Artimuosius Rytus. Dabar tokiai nuomonei pritaria beveik visos ES valstybės narės, nes ji yra susijusi su migracijos suvokimu.

Tokia politika yra trumparegiška, nes ji padeda valdžioje išsilaikyti autoritariniams lyderiams. Toks stabilumas peraugs į nestabilumą, jei Artimųjų Rytų ekonomika nebus pajėgi sukurti darbo vietų, suteikti išsilavinimą, būstą, užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą ir gerą valdymą. Nenuostabu, kad migrantai, kad ir tie, kuriuos Baltarusijos režimas stumia link Lenkijos ir Lietuvos sienų, kontrabandininkams ir kelionių agentūroms moka milžiniškas pinigų sumas, idant pasiektų Europą.

Naujosios Europos sienos nėra panacėja.

Judy Dempsey yra nereziduojanti „Carnegie Europe“ bendradarbė ir „Strategic Europe“ rubrikos redaktorė.

Jos komentaras pasirodė „Carnegie Europe“ tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt