Pasaulyje

2021.10.13 05:30

Rusų „teroristas“ elektrikas per ežerą atplaukė į Lietuvą – pavadino Putiną žiurke

Natalija Zverko, LRT.lt2021.10.13 05:30

Elektrikas iš Tverės srities, buvęs partijos „Jabloko“ miesto skyriaus pirmininkas Vladimiras Jegorovas Rusijoje kaltinamas terorizmo pateisinimu ir raginimu imtis ekstremistinių veiksmų. Po nesėkmingo bandymo pasislėpti Ukrainoje jis galiausiai nusprendė bėgti į Lietuvą ir tiesiogine to žodžio prasme atplaukė čia ežeru iš Baltarusijos. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Dabar Vladimiras gyvena Vilniuje ir sako besijaučiąs it antrą kartą gimęs. „Vilnius asocijuojasi su mažu miesteliu, kuriame gimiau, kur viskas žalia, o Maskvoje gyvenau du mėnesius ir paprašiau, kad mane kuo greičiau išvežtų į vasarnamį“, – sakė jis interviu LRT.lt.

V. Jegorovas buvo paprastas elektrikas mažame Rusijos miestelyje Tropece, kol vieną dieną stojo į kovą su korupcija. Vietos valdžia, užuot sprendusi problemas, paskelbė elektrikui karą – jam buvo pradėtos kelios baudžiamosios bylos.

2017 metais, sužinojęs apie pirmą baudžiamąją bylą, V. Jegorovas spruko į Ukrainą, tačiau buvo išsiųstas į Baltarusiją, o ten jį sulaikė KGB ir perdavė Rusijai.

Galiausiai birželio 21 dieną V. Jegorovas ir jo gelbėtojas su šeima kirto Baltarusijos sieną. Jis buvo nuvežtas į pasienį su Lietuva ir paleistas, o jam padėjusi šeima toliau važiavo palei sieną, nukreipdama galimų persekiotojų dėmesį.

Į Lietuvą patekti norinčiam V. Jegorovui teko įsigyti plaukmenis, terminį maišą ir plaukti per ežerą.

– Vladimirai, esate elektrikas, kaip atsitiko, kad Rusijoje jus pradėjo persekioti?

– Taip, esu elektrikas, tai mano pagrindinė profesija. Persekioti mane pradėjo dėl to, kad ėmiau kovoti su visa ta netvarka, su korupcija. Aš to ėmiausi įkvėptas Aleksejaus Navalno pavyzdžio, tačiau apsiribojau vienu rajono centru, o ne visa Rusija.

Esu kilęs iš Toropeco. Tai mažas miestelis, kuriame gyvena 16 tūkst. žmonių. Tačiau ten daug, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros sistemos problemų: uždaromi gimdymo namai, ligoninės. Pradėjau atakuoti vietos valdžią pretenzijomis, klausimais, kodėl to nėra, kodėl ano nėra. Jie buvo priversti reaguoti ir siųsti man atsakymus, o aš tuos atsakymus viešinau socialiniame tinkle „VKontakte“. Ten buvo vietos segmento grupė, telkianti miesto gyventojus, kažkas panašaus į vietos žiniasklaidą.

Mano tikslas buvo parodyti žmonėms, kaip pas mus viskas vyksta. Pavyzdžiui, mes tarsi turime morgą, bet tarsi jo ir neturime. Jie man oficialiai rašo, kad jis egzistuoja, veikia, tačiau iš tikrųjų jis yra atiduotas į privačias rankas ir vietos gyventojams tenka mokėti už tas paslaugas, kurios priklauso nemokamai. Tada pradėjau tirti smėlio vagystes iš smėlio karjerų, dėl to mane ir pradėjo persekioti, grasino padegti namus, daužė langus.

„Paskelbė ekstremistu ir užblokavo sąskaitas“

– Kaip taip atsitiko, kad jums buvo iškelta baudžiamoji byla?

– Aš tuomet buvau partijos „Jabloko“ narys, jie iškėlė mano kandidatūrą rinkimuose į regioninę Dūmą, nes aš kovojau su korupcija. Rajono valdžiai tai nepatiko, nes jie ten visi korumpuoti, atvirai vagia. Žmonės man apie tai pasakojo, turėjau informatorių visame mieste, o jiems tai nepatiko.

Ir, matyt, FSB nurodė mane pašalinti, tad jie pradėjo ieškoti būdų, kaip tai padaryti. Galima pakišti narkotikų, tačiau jie veikė kitaip. Savo grupėje socialiniame tinkle rašiau gana griežtai ir ne tik tyrimus vykdžiau, bet ir gana kritiškai kalbėjau socialinėmis, politinėmis temomis. Taigi buvau apkaltintas, kad viename įraše raginau nužudyti prezidentą, – jie tai kvalifikavo kaip ekstremizmą.

Buvo taip, kad premjeras Dmitrijus Medvedevas tuo metu susitiko su mokytojais ir šie jo paklausė, kodėl tiek mažai uždirba. Jis pasiūlė jiems eiti dirbti. Mokytojai buvo nepatenkinti, pradėjo rinkti parašus, ketindami teikti peticiją dėl D. Medvedevo atstatydinimo. O aš komentuodamas šią situaciją parašiau, kad ne D. Medvedevas yra visų bėdų priežastis, kad reikia versti pagrindinę Kremliaus žiurkę.

Jie mano žodžius išaiškino taip, neva aš raginau nužudyti V. Putiną, nors aš ne žudyti, o išversti iš kėdės jį raginau, bet jie nusprendė kitaip ir iškėlė man baudžiamąją bylą – paskelbė mane ekstremistu, užblokavo sąskaitas, kitaip tariant, visiškai atjungė nuo gyvenimo.

– Kuriais metais visa tai vyko?

– 2016-aisiais. Jie palaukė, kol bus surengti rinkimai, kol baigs galioti mano neliečiamybė, ir 2016 metų spalį surengė pirmą kratą. Tokių kratų iš viso buvo keturios.

– Ir tada jūs nusprendėte bėgti į Ukrainą?

– Į Ukrainą bėgau šiek tiek vėliau, 2017 metais, o tada mano namuose buvo atlikta krata ir man pasakė, kad manęs laukia teismas. Bet apie mane jau žinojo radijas „Svoboda“, pasirodė straipsnis ir tyrimas buvo nutrauktas. Tęsiau savo veiklą, 2017 metais pradėjau tyrimą dėl smėlio karjerų ir rimtai įspraudžiau juos į kampą – buvau surinkęs tiek įrodymų, kad buvo galima iškelti baudžiamąją bylą. Jie nebegalėjo to pakęsti, kadangi tapau labai populiarus, į mane žmonės kreipdavosi kaip į alternatyvią policiją.

Sulaukiau grasinimų – pasirodę banditai grasino padegti namus. Be to, jie atnaujino 2016 metais pradėtą tyrimą. Tada ir nusprendžiau bėgti į Ukrainą.

– Išvykote su šeima ar vienas?

– Ne, šeima liko, aš išvažiavau vienas. Važiavau automobiliu, man padėjo Kijeve gyvenantys žmonės, bet iš esmės tai buvo gana pavojinga. Ten kreipiausi dėl politinio pabėgėlio statuso. Jau po truputį įsikūriau, susiradau darbą, bet maždaug po savaitės mane paėmė iš darbo ir nuvežė iki Baltarusijos sienos. O Baltarusija perdavė mane FSB.

– Kaip jums atrodo, kodėl jie taip pasielgė? Kodėl Ukraina jus perdavė Baltarusijai?

– Nežinau, nesuprantu, kodėl jie taip padarė.

– O tada, grįžusį į Rusiją, jus suėmė?

– Taip, nes Rusijoje buvau įtrauktas į federalinį ieškomų asmenų sąrašą. O Baltarusija ir Rusija praktiškai vienas ir tas pats. Tada mane uždarė į tardymo izoliatorių. Ten praleidau tris su puse mėnesio, o tada paleido pasižadėjus, kad niekur neišvyksiu, bet vis tiek nuteisė ketveriems metams. Jei būčiau sėdęs, dabar jau greičiausiai būčiau išėjęs į laisvę. Buvau įtrauktas į teroristų sąrašą, niekas nenorėjo manęs priimti į darbą, žmona taip pat negrįžo, nes yra mokytoja, nebūtų galėjusi susirasti darbo.

Po to vėl nusprendžiau bėgti, nes man buvo iškelta dar viena baudžiamoji byla ir grėsė jau iki 10 metų kalėjimo. Ir vėl už žodžius, pareiškimus, nes negalėjau tylėti.

„Jau planavau tiesiog sėsti į kalėjimą“

– Kokius variantus svarstėte? Iš pradžių, kiek žinau, neplanavote bėgti į Lietuvą?

– Neplanavau. Aš jau planavau tiesiog sėsti į kalėjimą. Visi krepšiai buvo suruošti vykti į izoliatorių. Nemačiau kitos išeities, nes bėgti vienam reiškė, kad mane garantuotai pagaus. Socialiniame tinkle „Facebook“ dar kartą paprašiau pagalbos ir atsiliepė visiškai nepažįstamas žmogus iš Maskvos. Jis atvažiavo, paėmė mane, keturis mėnesius laikė pas save iš pradžių Maskvoje, paskui Maskvos srityje. Jis man ir padėjo nuvykti į Baltarusiją, nuvežė iki Lietuvos sienos. Tiesą sakant, mes su juo parengėme visą planą, kaip tai padaryti.

– Gal galite plačiau apie tą planą papasakoti?

– Apskritai man pasisekė, kad padėti pasisiūlė visiškai nepažįstamas žmogus, – dėl to manęs ir nesurado. Jie manęs ieškojo pas artimuosius, pažįstamus, o aš sėdėjau visiškai nepažįstamo žmogaus namuose. Jis mane maitino, nusprendė mane išgelbėti ir taip parodyti pavyzdį savo vaikams, nes taip pat planuoja bėgti iš Rusijos. Jis sakė, kad tokiu būdu kovoja su režimu. Jis, žinoma, labai rizikavo; šiuo metu jis vis dar Rusijoje. Neduok Dieve, jie apie jį sužinos, bet aš labai tikiuosi, kad kada nors mes susitiksime Lietuvoje.

Mes su juo pradėjome kurti pabėgimo planą, peržiūrėjome viską „Google“ žemėlapiuose, iš pradžių pagalvojome, galbūt bėgti į Latviją, bet ten yra tvora, jos neįveiksi. Suomija – ten dideli atstumai, gali įstrigti, o mano jau toks amžius. Į Ukrainą pakliūti taip pat šansų buvo mažai, nes toje vietoje, kur buvo galima kirsti sieną, jau įrengė signalizaciją.

Beliko Baltarusija ir Lietuva. Aš specialiai prenumeravau Baltarusijos „Telegram“ kanalus, kad sužinočiau, kas vyksta pasienyje. Ir tada Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad nesaugos sienų, prasidėjo migracijos krizė ir aš supratau, kad galiu pabandyti kirsti sieną.

„Ir aš išplaukiau“

– Kurį mėnesį pagal planą turėjote pereiti sieną?

– Šių metų birželio 21 dieną. Man padedantis žmogus vežė mane automobiliu. Jis važiavo su šeima, kad nukreiptų dėmesį, ir turėjo mane išleisti pasienyje su Lietuva, prie nedidelio ežero. Plaukti iki Lietuvos reikėjo nedaug, apie 400 metrų. Pagal planą jis turėjo atitraukti dėmesį, o aš tuo metu turėjau kirsti sieną. Jis važiavo su vaikais, vežėsi meškerių – viskas turėjo atrodyti taip, tarsi šeima atostogauja.

Tačiau įlipti į ežerą toje vietoje man nepavyko. Ten viskas užžėlę, pelkė – mano duomenys pasenę. Turėjau su savimi GPS navigatorių, grįžau į kelią, buvo naktis, tamsu ir išplaukiau iš kitos vietos. Toje vietoje ežeras platesnis, teko plaukti daugiau nei kilometrą. Buvau pasiruošęs, turėjau terminį maišą, plaukiau su drabužiais, kad mažiau reikėtų kuistis ant kranto, buvau pasiėmęs plaukmenis.

Priplaukiau kitą krantą, išlipau, plaukmenys buvo trumpesni nei įprastai, kad su jais būtų galima paeiti, nes batus palikau Baltarusijos pusėje. Nuėjau iki kažkokio Lietuvos miestelio, išsikeičiau eurų, nusipirkau bilietą į Vilnių, atvažiavęs įsigijau SIM kortelę ir, paskambinęs į policiją, prisidaviau.

– Ir pateikėte prašymą dėl prieglobsčio?

– Taip, buvau labai pavargęs, atvyko policija, pareigūnai nesuprato, ko aš noriu. Aš prašiau, kad jie mane pasodintų į kamerą ar kur nors, nes labai norėjau miego. O iš tikrųjų ne policija užsiima tokiomis bylomis. Vėliau buvau perkeltas į Pabradę, ten gyvenau su kitais migrantais.

„Aš oficialiai išsižadėjau šeimos“

– Dabar gyvenate Vilniuje, kaip tai tapo įmanoma?

– Vienas žurnalistas, Lietuvos pilietis, už mane laidavo ir tokiu būdu man buvo leista palikti stovyklą ir persikelti į Vilnių. Bet mano prašymas dar nebuvo apsvarstytas, vis dar esu prieglobsčio prašytojas, todėl negaliu dirbti. Tačiau aš turiu sveikatos draudimą, o dirbti bus galima tik tuo atveju, jei mano prašymas nebus apsvarstytas per šešis mėnesius. Dabar didelis migrantų antplūdis, migracijos tarnyba nespėja išnagrinėti visų prašymų, viskas vyksta labai lėtai.

Man pasakė, kad reikia atskaičiuoti penkis mėnesius nuo to momento, kai kirtau sieną, ir tada jau galima laukti pokalbio. Anksčiau nepavyks. Kai kurie pabėgėliai iš Rusijos sakė, kad prieglobstį gavo tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo prašymo pateikimo.

– Kaip jaučiatės Lietuvoje? Juk Rusijoje palikote savo namus, šeimą, vaikus...

– Apskritai dabar esu vadinamas teroristu elektriku... Rusijoje turėjau viską. Jei nebūčiau ėjęs prieš valdžią, būčiau gyvenęs ramiai, bet negalėjau to pakęsti, negalėjau tylėti matydamas, ką jie daro. Mane sukrėtė tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Ir aš nusprendžiau, kad reikia kovoti, o apie šeimą, vaikus, aišku, nepagalvojau.

Šeimai teko persikelti į kitą vietą, jiems viskas gerai. Aš jų oficialiai išsižadėjau, o žmona mane, aišku, visą laiką barė. Taip pasielgiau dėl to, kad mano kova neturėtų įtakos jų gyvenimui. Vyresnė dukra jau turėjo problemų – jos nepriėmė į darbą dėl to, kad esu tuose sąrašuose. Apskritai žmona manęs nesuprato, ji vis klausė: „Kam tau to reikia? Jei bent mokėtų už tai...“

– Kaip jums klostosi gyvenimas čia? Lietuva dėl pandemijos įvedė naujų ribojimų. Ar buvote paskiepytas Rusijoje vakcina „Sputnik V“, ar planuojate skiepytis Lietuvoje patvirtintomis vakcinomis?

– Dirbti kol kas negaliu, nors pasiūlymų yra. Tikiuosi ateityje susirasti darbą. Rusijoje „Sputnik V“ nesiskiepijau, sako, ši vakcina pasemta iš balos.

Šiaip pastaruoju metu sėdėjau namuose, išeidavau dažniausiai tik iki parduotuvės. Maskvoje taip pat sėdėjau namuose, izoliavausi. Mane priglaudęs žmogus persirgo koronavirusu, bet, turiu pasakyti, labiausiai bijojau susirgti pabėgimo metu. Būčiau iškart pagautas. O Pabradėje man iškart pasiūlė pasiskiepyti. Aš pasirinkau „Modernos“ vakciną.

Beje, kai gydytojai atvyko mūsų skiepyti, jie apstulbo – Pabradėje arabai išsirikiavo į eilę skiepytis. Man pasiskiepyti pavyko tik vakare.

– Kokį įspūdį jums padarė Vilnius? Pats esate iš mažo miestelio, bet kurį laiką gyvenote Maskvoje. Kaip Vilnius atrodo šiame fone?

– Man Vilnius asocijuojasi su mažu miesteliu, kuriame gimiau, kur viskas žalia, o Maskvoje gyvenau du mėnesius ir paprašiau, kad mane kuo greičiau išvežtų į vasarnamį. Ten tokia betoninė didybė, viskas labai niūru. Ten turtai, žinoma, viskas spindi, bet apskritai tai niūrus miestas, o Vilniuje visur miškas.

Aš stengiuosi išmokti lietuvių kalbą, nes man jos prireiks dirbant, kad tvirčiau jausčiausi. Apskritai jaučiuosi taip, it būčiau antrą kartą gimęs. Juk jau buvau susikrovęs daiktus ir pasiruošęs sėsti į kalėjimą. Džiugu, kad čia man padeda ir kiti pabėgėliai iš Rusijos. O štai gimtajame mieste manęs niekas nepalaikė – tokių kaip aš ten daugiau nebuvo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt