Pasaulyje

2021.09.23 19:49

Niekas jos neįvertino: kaip Merkel sugebėjo išlaikyti kanclerės postą 16 metų

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.09.23 19:49

Angelą Merkel per visą 16 metų kadenciją ne kartą nurašė politiniai varžovai, jos pačios bendražygiai, Vokietijos ir užsienio žiniasklaida. Bet Motina vadinama politikė Vokietijos kanclerės postą sugebėdavo išsaugoti. Kaip jai pavyko?

A. Merkel tapo pirmąja moterimi Vokietijos kanclere, pirmąja kanclere iš Rytų Vokietijos ir jauniausia šalies Vyriausybės vadove istorijoje.

Dabar ji laikoma Europos stabilumo garantu, viena galingiausių pasaulio politikių ir liberalios demokratijos pasaulio lydere. 67-erių politikė, šiemet baigianti kadenciją, Vokietijai bus vadovavusi tiek pat, kaip ir ligi šiol ilgiausiai kanclerio pareigas ėjęs Helmutas Kohlis.

Kohlio „mergina“

Iki Berlyno sienos griūties A. Merkel pagal išsilavinimą dirbo chemijos laboratorijoje, tada prisidėjo prie prodemokratinės aktyvistų grupės, ėjo pirmos demokratiškai išrinktos Rytų Vokietijos Vyriausybės atstovo pavaduotojo pareigas.

Ji pasiliko pavardę pirmo vyro, už kurio ištekėjo 1977 metais, nors po penkerių metų juodu išsiskyrė.

Po Vokietijos suvienijimo judėjimas susijungė su tuomečio kanclerio H. Kohlio vadovaujamais krikščionimis demokratais (CDU), o kancleris paskyrė A. Merkel moterų ir jaunimo reikalų ministre.

Netrukus A. Merkel iškilo į politikos viršūnę kaip H. Kohlio protežė, jo vadinta „mano mergina“. 1997 metais CDU pralaimėjus rinkimus kancleriu tapo SPD partijos vedlys Gerhardas Schröderis, o A. Merkel buvo paskirta CDU partijos vadovo pavaduotoja. Po partiją įtraukusio skandalo A. Merkel buvo paprašyta perimti vadovavimą.

„Priešai ir kiti politikai ją visada nuvertindavo, o kai jie suvokė, kad moteris iš Rytų (Vokietijos) gali žaisti šį galios žaidimą, jau buvo per vėlu“, – taip kanclerės karjeros pradžią CNN apibūdino biografijos „Angela Merkel: kanclerė ir jos epocha“ autorius Ralphas Bollmannas.

Vienoje pirmųjų spaudos konferencijų po to, kai užėmė CDU partijos pirmininkės postą, A. Merkel atrodė sutrikusi, neįdomiai ir vangiai atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Žiniasklaida ją nuvertino ir svarstė, kad A. Merkel niekada netaps kanclere.

2002-aisiais nacionaliniuose rinkimuose A. Merkel leido partiją vesti CDU seserinės partijos CSU vadovui Edmundui Stoiberiui, kuris pralaimėjo G. Schröderiui. Tai sustiprino A. Merkel pozicijas ir ji buvo paskirta CDU/CSU frakcijos Bundestage vadove.

2005-ųjų rinkimus CDU laimėjo vos 1 proc. persvara. Tuometis kancleris socialdemokratų partijos (CSU) vadovas Gerhardas Schröderis televizijos laidoje pareiškė, kad A. Merkel nepavyks suformuoti valdančiosios koalicijos, ir pasiūlė „neapgaudinėti savęs“.

Tačiau dirbdama tyliai A. Merkel sukūrė „didžiąją koaliciją“ suvienydama CDU ir CSU ir išstumdama G. Schröderį.

Pirmieji kadencijos metai nepasižymėjo išskirtiniais manevrais ar išbandymais, bet 2008 metais žlugo investicinis bankas „Lehman Brothers“ ir netrukus prasidėjo pasaulinė finansų krizė.

Tylumu ir kantrybe pasižyminti kanclerė viešai nuramino vokiečius, kad jų „santaupos saugios, federalinė valdžia tai garantuoja“. Netrukus Vyriausybė įvedė priemones, kurios apsaugojo darbo rinką. Vokietija vadovavo ir į skolų krizę įklimpusios Graikijos, ir kitų euro zonos šalių ekonomikos gelbėjimui.

„Angelos Merkel fenomenas yra lyderystė iš užnugario. Matai, kur link krypsta masės, bet jų nevedi. Jai tai sekėsi tobulai“, – CNN sakė dienraščio „Bild“ redaktorius Julianas Reicheltas.

Sėkmingi perrinkimai

Vyriausybei vadovaujantys kancleriai pareigas eina nuo vienų Bundestago rinkimų iki kitų. Įprastai ši kadencija trunka 4 metus, kanclerio kadencijų skaičius nėra ribojamas.

Vokietijos parlamentas renkamas sudėtinga proporcine ir tiesiogine rinkimų sistema, todėl Vyriausybę formuoti visada turi partijų koalicija. Balsuodami vokiečiai turi pasirinkti ir konkretų kandidatą, ir politinę partiją, kuriai teikia prioritetą.

299 mandatus gauna politikai, už kuriuos tiesiogiai balsavo rinkėjai (laimi daugiausia balsų apylinkėje gavęs politikas), likusios vietos parlamente užpildomos proporcine rinkimų sistema. Taip pat taikomas 5 proc. barjeras, jo neperžengusios partijos į Bundestagą nepatenka.

Bundestagą sudaro 598 nariai, mandatai padalijami 16-ai Vokietijos žemių pagal tai, kiek jose yra rinkėjų.

Tačiau, jei konkreti partija sudėjus laimi daugiau tiesioginių mandatų, nei jai priklausytų pagal proporcinių rinkimų rezultatus, kitos partijos gauna vadinamųjų kompensacinių mandatų. Todėl Bundestago sudėtis paprastai išsiplečia – šios kadencijos parlamente yra 111 daugiau politikų.

Daug vokiečių šiemet jau balsavo iš anksto paštu.

2009 metais CDU laimėjo 32 proc. vienmandatėse apylinkėse ir 27,3 proc. balsų už sąrašą (iš viso 194 vietas Bundestage). Antroje vietoje likę SPD gavo atitinkamai 27,9 proc. ir 23 proc. (viso 146 vietas); Laisvųjų demokratų partija 9,4 proc. ir 14,6 proc. (iš viso 89 vietas); Kairės („Die Linke“) partija 11,1 ir 11,9 proc. (iš viso 76 vietas); „Aljansas 90 / Žalieji“ 9,2 ir 10,7 (iš viso 68 vietas); Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) 7,4 proc. ir 6,5 proc. (iš viso 45 vietas).

Valdančiąją koaliciją suformavo CDU, SPD ir CSU, o kanclerio pareigas ir toliau ėjo A. Merkel.

2013 metais CDU gavo 32,2 ir 34,1 proc. (255 mandatus); SPD 29,4 ir 25,7 proc. (193 mandatus); „Die Linke“ 8,2 ir 8,6 proc. (64 mandatus); „Aljansas 90 / Žalieji“ 7,3 ir 8,4 proc. (63 mandatus); CSU 8,1 ir 7,4 proc. (56 mandatus).

Koalicijos formavimo procesas buvo sudėtingas. Praėjus dienai po rinkimų A. Merkel skelbė jau susitikusi su SPD atstovais, bet dalis partijos narių priešinosi koalicijos su CDU formavimui, taip pat nenorėjo bendradarbiauti su „Die Linke“. Žalieji skelbė esantys pasirengę deryboms su CDU ir CSU, bet pastaroji partija tam pasipriešino. Po intensyvių penkių savaičių derybų ir visą rugsėjo 27–28 d. naktį trukusių pokalbių buvo sudaryta CDU/CSU ir SPD koalicija, kuriai vadovauti paskirta A. Merkel.

2017 metais CDU gavo 30,2 ir 26,8 proc. (200 mandatų); SPD 24,6 ir 20,5 proc. (153 mandatus); „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) 11,5 ir 12,6 proc. (94 mandatus); Laisvųjų demokratų partija (FDP) 7 ir 10,7 proc. (80 mandatų); „Die Linke“ 8,6 ir 9,2 proc. (64 mandatus); „Aljansas 90 / Žalieji“ 8 ir 8,9 proc. (67 mandatus); CSU 7 ir 6,2 proc. (46 mandatus).

Prieš rinkimus SPD pareiškė, kad nebeprisidės prie didžiosios sudėties koalicijos, jei partijos netenkins rinkimų rezultatai. Spekuliuota, kad A. Merkel gali tekti formuoti koaliciją su laisvaisiais demokratais ir žaliaisiais (dėl partijų spalvų praminta „Jamaikos koalicija“).

Tačiau preliminarios derybos žlugo ir Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris kreipėsi į SPD, kad partija nusileistų ir svarstytų jungtis prie CDU/CSU koalicijos. Partijos suvažiavime dauguma narių palaikė derybų dėl koalicijos idėją, o 2018 metų pradžioje partijoms pavyko susitarti.

Vengė konfliktų

Užsienio politikoje A. Merkel apibūdinama kaip bandžiusi vengti bet kokių galimų konfliktų ir problemų, bet Vokietija, anot analitikų, smūgiavo silpniau, nei leistų šalies įtaka.

Tačiau 2015 metais ES užklupus migrantų krizei A. Merkel užėmė lyderės vaidmenį ir pareiškė, kad Vokietijos durys yra atviros: „Vokietija yra stipri šalis. Mes pasiekėme tiek daug. Mes tai galime!“ – apie migrantų priėmimą kalbėjo kanclerė. Per kitus pusantrų metų Vokietija priėmė apie 1,2 mln. pabėgėlių.

Nors daug vokiečių pasitiko prieglobsčio prašytojus su drabužiais ir maistu, pabėgėlių integracija tapo sudėtingu procesu, o tokia politika prisidėjo ir prie kraštutinės dešinės politinių jėgų sustiprėjimo.

Po CDU ne itin sėkmingų rinkimų 2018 metais A. Merkel pareiškė perduosianti partijos vairą kitam politikui ir pažadėjo 2021-ųjų parlamento rinkimuose nesiekti būti perrinkta.

2020-aisiais prasidėjo dar viena – COVID-19 – krizė. A. Merkel nuo pat pandemijos pradžios pripažino, kad tai bus „didžiausias (vokiečių) tautos išbandymas nuo Antrojo pasaulinio karo ir pareikalaus žmonių solidarumo“.

Dėl griežtų karantino priemonių, grąžintos darbuotojų apsaugos programos ir vakcinos kūrimo finansavimo A. Merkel Vyriausybės populiarumas vėl itin išaugo. Savo sprendimą baigti karjerą Vokietijos politikoje kanclerė vadino „sunkiausiu gyvenime“.

A. Merkel įpėdinio laukia sunki dalia prilygti legendinei šalies lyderei. Apklausos rodo, kad dabar daugiausia rinkėjų palaiko SPD partiją, nors neseniai į priekį itin veržėsi žalieji. Rinkimai gali pakeisti Vokietijos politikos kursą, nes partijos gali būti priverstos sudaryti netradicinę koaliciją. Nuo to, kas užims ne tik kanclerio, bet ir užsienio reikalų bei gynybos ministrų pozicijas, priklausys ir ES užsienio politikos kursas, ir Lietuvos saugumo garantijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt