Pasaulyje

2021.09.25 17:06

Aušvico siuvėjos – konclagerio kalinės siuvo kostiumus nacių elitui

LRT.lt2021.09.25 17:06

Perskaičius apie „siuvimo ateljė“ Aušvice, istorikė Lucy Adlington pasiryžo sužinoti daugiau apie siuvėjomis dirbusias mirties stovyklos kalines, rašo ‚Deutsche Welle“ (DW).  

Londone gyvenanti Lucy Adlington pasakoja vartinėjusi ketvirtojo ir penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečių archyvinius dokumentus, norėdama daugiau sužinoti apie moterų dalią karo metais. „Radau paminėtą Aušvico mados saloną, tačiau informacijos buvo labai mažai“, – sako ji.

Norėdama daugiau sužinoti apie buvusias siuvėjas, L. Adlington suskato ieškoti papildomos informacijos ir aptiko nemažai įkvepiančių pasipriešinimo ir išgyvenimo istorijų. Rašytojos ir istorikės surinkta medžiaga sugulė į rugsėjo 28 dieną pasirodysiančią knygą „Aušvico siuvėjos“ (angl. „The Dressmakers of Auschwitz“).

„Viršutinė siuvimo ateljė“

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo pradžioje Aušvico mirties stovyklos komendanto žmona Hedwig Hoess vadovavo Aušvico mados salonui, kuriame dirbo kalinės moterys. „Obere Nähstube“ arba „Viršutine siuvimo ateljė“ vadintame salone buvo modeliuojami ir siuvami nacių elitui skirti aukštos klasės drabužiai.

Istorikė L. Adlington tai vadina „šlykščia anomalija“, akivaizdžiai kontrastuojančia su nacių žiaurumais, kuriuos patyrė 1,3 milijono mirties stovyklos kalinių.

L. Adlington pažymi, kad naciai puikiai suprato drabužių galią, pradedant karinėmis uniformomis ir baigiant aukštąja mada. Hitlerio propagandos ministro Josepho Goebbelso žmona Magda Goebbels nevengė dėvėti žydų kurtų drabužių.

„Koks disonansas. Jūs vilkite palaikiais skudurais, o SS karininkų žmonos ateina ir sako: „Brangute, pasiūk man naują suknelę“, – sako L. Adlington.

Siuvėjų paieška

Iš pradžių istorikė turėjo tik siuvėjų vardų sąrašą: Irene, Renee, Bracha, Hunya, Mimi ir t.t. Anot jos, rasti šių moterų tikruosius vardus ir pavardes įrašuose nėra lengva.

Nemažai moterų naudojo slapyvardžius arba vėliau ištekėjusios pakeitė pavardes. Kai kurios žydės po karo pasirinko hebrajiškus vardus, rašo DW.

2017 metais L. Adlington šias moteris pavaizdavo romane „Raudonas kaspinas“ (angl. „The Red Ribbon“).

Knygoje pasakojama apie keturias jaunas moteris Rose, Ella, Marta ir Carla, kurios, dirbdamos Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos siuvimo ateljė, stengėsi išgyventi priešiškoje aplinkoje.

„Neturėjau pakankamai informacijos, todėl pabandžiau įsivaizduoti, ką reiškia būti jauna moterimi, siuvančia Aušvice drabužius komendanto žmonai, – pasakoja autorė. – Ir kai pasirodė šis romanas, su manimi susisiekė žmonės, kurie sakė: „Tai buvo mano teta, tai buvo mano mama, tai buvo mano močiutė.“

Netrukus L. Adlington pajuto, „kad istorija nėra pamiršta, kad tai – žmonių gyvenimas“.

Mokslininkė pradėjo bendrauti su Aušvico siuvėjų šeimomis, o 2019 metais San Franciske susitiko su išgyvenusia siuvėja Bracha Kohut, kuriai tuo metu jau buvo 98 metai, rašo DW.

„Tai buvo ypatingas ryšys, – prisimena ji. – Aš žiūriu į ją ir suprantu, kad tai – ta pati moteris, apie kurią skaičiau. Štai ji. Ir aš bandau suprasti, kaip ji, būdama tokia jauna, sugenėjo išgyventi tokią traumą.“

Pogrindinis siuvėjų pasipriešinimas

Daugeliui kalinių darbas siuvimo ateljė buvo būdas išgyventi. Vyriausioji siuvėja buvo moteris, vardu Marta, kuri sąmoningai įkūrė mados saloną kaip prieglobstį.

„Ji norėjo išgelbėti kuo daugiau moterų. Tad taip, jos turėjo švarius drabužius. Jos turėjo galimybę nusiprausti. Ir, kaip sakė viena moteris, jos turėjo prasmingą darbą, – pasakoja L. Adlington. – Taigi vietoj to, kad su jomis būtų elgiamasi blogiau nei su gyvūnais… kaip su vergais, statančiais dujų kameras, kuriose bus nužudyti patys ir jų šeimų nariai, jos iš tiesų turėjo prasmingos veiklos. Manau, kad tai turėjo būti labai svarbu jų savigarbai.“

Tačiau moterys siuvimo ateljė ne tik kūrė dailias sukneles ir leido laiką. Daugelis jų, pasinaudodamos palyginti privilegijuota padėtimi ir galimybe bendrauti su žmonėmis už stovyklos ribų, slapta padėjo pogrindžio pasipriešinimo judėjimams, rašo DW.

„Jos paimdavo ir išdalindavo vaistus. Jos vogė viską, ką galėjo... ir, mano nuomone, vienas iš svarbiausių jų nuopelnų yra tai, kad jos padėjo išlaikyti moralę“, – sako autorė.

„Joms pavykdavo gauti laikraščių ir slapta pasiklausyti radijo, kad galėtų visiems pranešti: „Klausykit, sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją. Atidarytas antras frontas, laikykimės.“

Anot L. Adlington, vyriausioji siuvėja Marta ruošėsi bėgti iš Aušvico ir papasakoti išoriniam pasauliui apie nacių žiaurumus.

Pasiūta su meile

Nors L. Adlington pavyko pasikalbėti su Bracha Kuhot ir kitų siuvėjų šeimomis, jai nepavyko rasti šių moterų siūtų drabužių pėdsakų.

„Kiek man žinoma, nėra išlikę šiame mados salone sukurtų drabužių. Vienos iš liudininkių teigimu, salone buvo užsakymų knyga, kurioje puikavosi aukščiausias pareigas Berlyne užimančių nacių pavardės, tad galima sakyti, kad klientai iš Berlyno siūdinosi drabužius Aušvice. Bet užsakymai neišliko“, – DW sakė knygos autorė.

Tačiau pati senovinius drabužius kolekcionuojanti L. Adlington sakė, kad viena iš Aušvicą išgyvenusių siuvėjų vėliau pasiuvo šilkinį kostiumėlį savo dukterėčiai.

„Jos dukterėčia man atsiuntė tą kostiumėlį. Taigi turiu kostiumėlį, kurį pasiuvo viena iš Aušvico siuvėjų, ir kaskart jį pamačiusi susigraudinu. Tik pagalvokit, ką turėjo padaryti moterys koncentracijos stovyklose, kad išgyventų. Tos moters vardas Hunya“, – pasakoja L. Adlington ir priduria, kad Aušvico siuvėjų darbas iš esmės buvo vergų darbas.

„Tačiau, kostiumėlis, kurį ji sukūrė savo dukterėčiai, buvo pasiūtas su meile“, – sako istorikė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt