Pasaulyje

2021.09.14 13:15

Buvęs civilinės misijos Afganistane vadas – apie tris šalies rykštes, ožkos aukojimą ir grasinimus mirtimi vietiniams

Guoda Pečiulytė, LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2021.09.14 13:15

Afganistanas abejingų nepalieka – jį įsimylima arba jo dažnai neapkenčiama, sako Eugenijus Vaicekauskas, buvęs Lietuvos misijos Goro provincijoje civilinės dalies vadovas. Jo paties atvejis – iš pirmųjų, Afganistanas atmintyje paliko ryškų pėdsaką, o kartu ir tikėjimą šios šalies ateitimi. 


Tačiau dviejų dešimtmečių – tiek, kiek praėjo nuo Vakarų šalių įžengimo į Afganistaną iki pasitraukimo šiemet, yra per mažai. Apie tai E. Vaicekauskas kalbėjo LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“, praleidęs Afganistane pusmetį 2005-aisiais ir beveik metus tarp 2011-ųjų ir 2012-ųjų. Nors vyko su civilinėmis užduotimis, nekarinės misijos dalyviai taip pat buvo apmokomi naudotis ginklu, jeigu to prireiktų savigynai, tačiau, laimei, niekada neteko.

Keliai, mokyklos, vietos valdžios institucijų konsultavimas ir apmokymas – tokia buvo lietuvių civilių veiklos sritis Goro provincijoje. Kaip prisimena E. Vaicekauskas, neužtruko suprasti, kad Afganistanas nėra tipiškas islamiškas kraštas.

„Jų religija, papročiai ir tradicijos susipynusios su islamu, zoroastrizmu ir netgi animalistiniais tikėjimais, – laidoje „Tuzinas“ sakė jis. – Turbūt geriausias to pavyzdys, buvęs mums dideliu šoku, kai 2005 metais mums naujoje stovykloje darė gręžinį ieškodami vandens. Gal 60-ies metrų gylyje nulūžo grąžtas ir gręžėjų komanda į stovyklą atsivedė ožką. Klausėme, ką darys, o jie paaiškino: „Pirmą kartą nieko nepaaukojome, neatlikome kraujo aukos Dievui ir todėl mums darbas nepasisekė.“ Reikėjo išlaviruoti tarp mūsų ir jų požiūrių, kad ožka nebūtų papjauta toje vietoje, kad jie atsineštų to ožkos kraujo ir pašlakstytų savo darbo vietą, kaip jiems reikia.“

Pasak pašnekovo, lietuvių indėliu į provincijos atkūrimą jis ne sykį galėjo didžiuotis. „Mūsų diplomatai ir kariuomenė padarė labai didelį darbą“, – teigia jis.

„Pirmas ir turbūt svarbiausias elementas, kad pas mus į Goro provinciją atėjo japonų vystomasis bendradarbiavimas. Japonai labai žiūri į savo darbuotojų saugumą ir jie pripažino, kad mes, lietuviai, sugebėsime užtikrinti japonų personalui saugumą, o atėję japonai padarė labai didelius projektus. Netgi tokius, į kuriuos iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet paskui vertinau kaip didelius pasiekimus. Pavyzdžiui, Čagčarano centrinės gatvės asfaltavimas – Lietuva savo lėšomis išasfaltavo virš 2 kilometrų, virš 20 kilometrų išasfaltavo japonai, įrengė apšvietimą. Japonai pastatė stadioną. Lyg ir kam to reikėtų? Bet stadionas ištraukė vaikus iš gatvių, šalia stadiono padarė sporto salę mergaitėms, kad jos galėtų sportuoti nematomos berniukų. Lietuva padarė didelį projektą, pastatė vaikų dienos centrą, šalia japonai pastatė profesinio rengimo centrą, vaikų darželį. Lietuva surado donorų ir rekonstravo Čagčarano ligoninę, ją praplėtė ir padarė šiuolaikinę. Tai buvo senas pastatas, statytas per vadinamąjį Shuravi karą, tai reiškia „tarybinį“, nuo tų laikų neremontuotas“, – LRT RADIJUI pasakojo E. Vaicekauskas.

Per 8-erius metus Lietuvos vadovaujamoje provincijos atkūrimo grupėje Gore tarnavo apie 2500 šalies karių. 2008 m. gegužę per stovyklos apšaudymą žuvo 34-erių Lietuvos kariuomenės seržantas Arūnas Jarmalavičius. Jis yra vienintelis per misiją Afganistane žuvęs lietuvis.

E. Vaicekauskas prisimena, jog jam dirbant būta vieno rimto incidento, tačiau jis baigėsi laimingai.

„Per tą laiką, kol pats dirbau Gore, buvo vienas rimtesnis atvejis, kai mūsų inžinieriai, tikrindami poligoną šaudymo pratyboms, nes kariams vis tiek reikia palaikyti įgūdžius, užvažiavo ant minos. Tai buvo 2011 metai. Šarvuotas automobilis nebepataisomas, visiškai sudegė, o vienam kariui buvo labai stipriai sumušta koja. Didesnių sužeidimų nebuvo. Todėl galiu sakyti, kad tikrai Dievas myli Lietuvą“, – kalbėjo E. Vaicekauskas.

Rugpjūčio pabaigoje dešimt Lietuvos karių ir URM diplomatė ypatingos operacijos metu iš Afganistano evakavo 34 afganistaniečius vertėjus, anksčiau talkinusius Lietuvos kariams, ir jų šeimų narius, iš viso 176 žmones. E. Vaicekauskas prisimena, kad su vakariečiais bendradarbiavę vietiniai bauginimų mirtimi sulaukdavo jau tuomet.

„Provincijos centras labai ilgą laiką yra atkirstas nuo pasaulio, žiemą jis nepasiekiamas beveik, todėl talibams jis nebuvo įdomus. Bet ten ėjo narkotikų gabenimo keliai per Goro provinciją. Apie Talibaną mes klausinėjom vietinių, jie pasakojo, kokios griežtos buvo taisyklės: negalima klausytis radijo, turgus užsidaro 12 valandą, visi prekybininkai privalėjo bėgti į aptvertą teritoriją, vadinamąją mečetę, tuo metu melstis. 2011 metais labai daug žinių apie Talibaną nebuvo, bet žmonės, kurie bendraudavo su mumis, pasakojo, kad gaudavo naktinių laiškų. Ryte atsikėlęs žmogus prie savo durų rasdavo grasinantį laišką, kad jis bendrauja su kitatikiais, jiems tarnauja, todėl yra tėvynės išdavikas ir bus nužudytas. Tokių laiškų buvo ir jų skaičius išaugo baigiantis provincijos atkūrimo grupės misijai apie 2013 metus“, – laidoje kalbėjo buvęs civilinės misijos vadovas.

Jo prisiminimuose jau tuomet džiugino aktyvus jaunimas, vyresniųjų klasių moksleiviai, kurie „norėjo gyventi taip, kaip gyvena išsivysčiusios valstybės“.

„2011 metais internetas jau buvo laisvai prieinamas, tegul ir gana brangus. Buvo ir Lietuvos projektas – interneto svetainė. Mes ją finansavome trejus metus, paskui ji nustojo veikti, kadangi finansavimą turėjo perimti [Afganistano] Ryšių departamentas, jis to, aišku, nepadarė. Dar kurį laiką, man atrodo, apie metus, Lietuva finansavo tą interneto kavinę“, – sakė E. Vaicekauskas.

Visgi ir keli dešimtmečiai esminiams pokyčiams yra nedaug, priduria jis.

„Mozė žydų tautą vedžiojo po dykumą 40 metų ne todėl, kad dykuma buvo tokia didelė ar jie pasiklydo, tiesiog reikėjo, kad pasikeistų dvi kartos. Dabar, pailgėjus gyvenimo trukmei, per mažai ir dviejų kartų. 20 metų laikotarpis yra per trumpas. Būdamas jaunas matai, kas gali būti, bet sugrįždamas į kasdienybę pas tėvus ir senelius, kurie liepia gyventi tau pagal senas tradicijas, seną gentinę, klaninę struktūrą, kalbėti apie greitą demokratijos pasiekimą nėra realu“, – kalbėjo laidos svečias.

Trys Afganistano rykštės – klaninė visuomenės sankloda, lemianti nepotizmą ir korupciją, prekyba narkotikais ir daugybė šalyje esančių ginklų, naudojamų ne tik savigynai, bet ir terorui.

„Turbūt didžiausia problema ir yra gentinė struktūra. Abu prezidentai – tiek Karzajus, tiek Ghani, priklausė karaliaus Durrani klanui. Jie visą laiką buvo valdantieji, ir per Shuravi karą, ir anksčiau, tie žmonės linkę prie valdžios. Kai tu nepriklausai pagrindiniam klanui, į šoną būsi nustumtas labai paprastai. Esu ne vieną kartą sakęs, kad pagrindinis principas – „man nesvarbu, ką tu žinai, man svarbu, ką tu pažįsti“, todėl vietiniams buvo didelis šokas, kai mes į darbą vertėju nepriėmėme Saugumo departamento direktoriaus sūnaus. Jis nekalbėjo angliškai, bet priimkite jį vertėju. Klaninė struktūra išlieka ir nežinau, ar kada nors bus įmanoma ją sušvelninti.

Ginklai yra apsigynimo priemonė – apginti save ir savo šeimą. Vadai kuo daugiau ginklų turi, tuo didesnę turi ir įtaką, gali surinkti didesnes duokles, išlaikyti didesnę kariuomenę ir geriau gyventi. O narkotikų kultūra yra didysis skaudulys, bet vien Afganistano kaltinti turbūt negalima. 2011 metais padarytas aguonų auginimo vertinimas sako, kad legalizavus opijų ir superkant jį skausmą malšinančių opijatų gamybai, morfinui ir panašiai, jo užtektų patenkinti maždaug trečdaliui pasaulinio besivystančių šalių poreikio. Šiuo metu, kiek žinau, legaliai opijines aguonas augina Turkija – vienintelė valstybė, kuriai tai oficialiai leista tarptautinės bendruomenės, ir ji tiekia žaliavą morfinui gaminti. Manau, tai reikalingas vaistas, bet aš ne medikas“, – sakė E. Vaicekauskas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.