Pasaulyje

2021.09.15 05:30

Laimėti karą su terorizmu: islamistų grėsmė suvaldyta, bet Vakarams kyla naujas pavojus

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.09.15 05:30

Po Rugsėjo 11-osios išpuolių Vakarai pradėjo karą su terorizmu, tačiau kaip nustatyti, ar laimi prieš tokį priešininką? Islamistinio terorizmo grėsmė, nepaisant pavienių išpuolių, yra suvaldyta, bet agresija auga įvairiose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, interviu LRT.lt sakė Baltijos gynybos koledžo politikos ir strategijos studijų vadovė dr. Asta Maskaliūnaitė.

– Nuo Rugsėjo 11-osios atakų, kurios prikaustė pasaulio dėmesį, praėjo 20 metų. Ar į islamiškąjį ekstremizmą dėmesys atkreiptas tik tada, kai bandyta jį susieti su terorizmu platesne prasme?

– Terorizmas neatsirado Rugsėjo 11-ąją ir turi daug gilesnes šaknis. Apskritai teroras kaip politinė sąvoka ir koncepcija atsirado per Prancūzijos revoliuciją. Terorizmas kaip taktika yra siejamas su 19 amžiaus viduriu. Mokslininkai nesutaria, kas ir kada tiksliai tai sugalvojo, bet kandidatai čia yra keli: tiek anarchistai, tiek airių proto-respublikonai, tiek kitokios organizacijos.

Skaičiuojamos 4 modernaus terorizmo bangos. Pirmoji buvo anarchistinė banga, ji irgi apėmė visą pasaulį. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje buvo pasikėsinimų į politinius veikėjus, valdovus, nemažai šių išpuolių pavyko, įskaitant ir pasikėsinimą į erchercogą Austrijos sosto paveldėtoją Ferdinandą ir jo žmoną, kurių nužudymas davė pretekstą Pirmajam pasauliniam karui.

Kalbant apie naujesnius laikus, terorizmas prikaustė dėmesį per, žinoma, ne pirmą tokį atvejį, bet per 1973 metų Miuncheno olimpines žaidynes, kur palestiniečių organizacija „Juodasis rugsėjis“ išžudė Izraelio atletus. Tada terorizmas kaip žodis pradėtas dažniau vartoti tokia forma, kokia vartojame mes.

Tad Rugsėjo 11-oji neturėtų būti mūsų atskaitos taškas terorizmui. Vis dėlto ją galime vadinti diena, kai terorizmas tapo pagrindine tarptautine problema. Būtent tada JAV ir kitos Vakarų valstybės atrado naują priešą, naują kryptį, kur link kreipti savo užsienio politiką, į ką koncentruotis. Po Rugsėjo 11-osios sukuriama sąvoka „karas su terorizmu“ ir visos pastangos metamos tam, kad tokioms atakoms būtų užkirstas kelias.

– Ar tuo pat metu terorizmas buvo pradėtas tapatinti su kitataučių, kito tikėjimo žmonių ekstremizmu ir kartu su islamizmu? Ar per šiuos 20 metų buvo sutapatinta, kad Artimieji Rytai yra vieta, kur gimsta terorizmas, ir jei tai įveiksime, problemos nebeliks?

– Kaip rodo Miuncheno olimpiados pavyzdys, Artimieji Rytai kaip terorizmo židinys buvo suvokiami jau ir anksčiau. Tuo metu tai buvo siejama su Izraelio ir palestiniečių konfliktu.

Iš mano minėtų 4 terorizmo bangų naujausia yra vadinama religine. Randasi daugiau organizacijų, kurios savo veiklą grindžia religija ir religine ideologija. Pradžia datuojama 1979 metais, kai įvyko du svarbūs įvykiai: sovietai įžengė į Afganistaną ir kilo revoliucija Irane. Tad jau prieš Rugsėjo 11-osios ataką pradėta kalbėta, kad tokios organizacijos darosi svarbesnės ir gali kelti didesnę grėsmę. Tačiau, žinoma, Rugsėjo 11-oji buvo tokio dydžio ataka, kad prieš ją nublanko visos kitos. Nors paminėtina, kad prieš tą patį Pasaulio prekybos centrą islamistai buvo surengę ataką ir 1993 metais, tuomet mėginta susprogdinti bombą sunkvežimyje.

– Kaip apskritai vertinate paskelbtą pasaulinę kovos su terorizmu kampaniją? Ar ji sėkminga, ar, kadangi buvo nukreipta vien į kovą su islamistų terorizmu ir pavyko su juo susitvarkyti, bet tebeegzistuoja kitokių terorizmo formų, todėl dabar reikia ieškoti kitų sprendimų?

– Labai geras klausimas, dėl to dabar labai daug diskutuojama, ypač išėjimo iš Afganistano kontekste. Kai buvo paskelbtas vadinamasis karas su terorizmu, ekspertai iš karto paklausė, kad kaip mes nustatysime, kad laimime tokį karą. Yra paskelbtas karas kam? Būdui, kuriuo siekiama tam tikrų tikslų.

Todėl karas su terorizmu buvo prilygintas karui su narkotikais. Jie panašūs tuo, kad sutariama, jog mes iš esmės niekada jų nebaigsime, bet galbūt galime tą problemą sumažinti ir gyventi su jos pasekmėmis. Taip buvo suprantama pergalė prieš terorizmą.

Dėl koncentravimosi į islamistinę atmainą – nuo 2001-ųjų tai iš tiesų reikėjo daryti. Atakos parodė, kad ta problema buvo gerokai išsikerojusi, buvo nemažai žmonių, pritariančių minčiai, kad naudojant prievartą prieš civilius Vakaruose galima pasiekti tikslų. Greitai išgirdome apie bandymus įsinešti sprogmenis į lėktuvus batuose, apatiniuose, sąmokslus surinkti bombas iš dalių jau oro uoste. Tad reikėjo išsiaiškinti jų tinklus ir užkirsti kelią atakoms.

Žinoma, pasigailėta, kad kreiptas dėmesys tik į islamistus. Geriausias to pavyzdys yra Norvegija, kur Andersas Breivikas sugebėjo įvykdyti savo ataką ir pražudyti 77 žmones, o jis veikė iš visai kitokių paskatų. Paskui norvegai susigriebė, kad kreipdami visą dėmesį į islamistus praleido radikalių dešiniųjų veiką.

Kita vertus, „Islamo valstybės“ iškilimas parodė, kad ir su islamistais dar reikia kovoti, mesti daug pastangų, kad būtų stabilizuota situacija. Tai truko gerus trejus metus, nuo 2014-ųjų iki 2017-ųjų pabaigos.

– Ar dabartiniai įvykiai Afganistane iš tiesų gali įkvėpti islamistinius judėjimus, fundamentalizmą ir vėl gali išaugti islamistinio terorizmo grėsmė Vakarams? Ar tai liks nuolatine problema, kuriai reikės skirti dėmesio?

– Grėsmė gali didėti, bet nemanyčiau, kad tai būtų susiję su Afganistanu. Afganistanas yra gana specifinis atvejis. Pačiame Afganistane yra susikūrusi gana stipri „Islamo valstybės“ atšaka ir Talibanas gali patirti daug sunkumų mėgindamas ją suvaldyti. Būtent ta atšaka yra labai radikali ir nelabai pozityviai žiūri į patį Talibaną. Kaip jie patys teigė, talibai yra bjaurūs nacionalistai ir nekovoja už islamo vertybes.

Labai įdomu, kaip santykiai tarp šių organizacijų klostysis toliau, ypač jeigu „Islamo valstybės“ atšaka trukdys Talibanui stabilizuoti padėtį pačiame Afganistane. Tai irgi gali turėti labai didelę įtaką.

– Iš kur kils didžiausia terorizmo grėsmė Vakarams ateityje – ar tai bus vadinamieji vieniši vilkai, radikalizavęsi internete, ar kraštutinės dešinės ideologija?

– Taip, žinoma, yra tokia galimybė. Vakarų pasaulyje pripažįstama, ypač JAV dabar apie tai daug kalbama, kad pačiose JAV tikrai didesnė problema darosi radikalios dešinės ekstremizmas ir jo pastangos prievartiniais būdais ką nors pasiekti ar bent destabilizuoti situaciją.

Kaip matome, pastaruosius porą metų išlieka tendencija, kad vienas kitas vadinamasis vienišas vilkas praslysta saugumo struktūroms pro akis.

Jeigu žiūrėtume pozityviau, vieniši vilkai turi mažiau galimybių įvykdyti sudėtingas atakas. Matome, kad yra pasikeitęs ginklų pasirinkimas, daugiau matome badymų peiliais, bandymų automobiliu įvažiuoti į minią. Tokie metodai paprastai pareikalauja mažiau aukų nei sprogdinimai ar šaunamųjų ginklų naudojimas.

Be to, naujausia Europolo statistika rodo, kad rengiami planai, sąmokslai, konkretūs bandymai, organizuojami daugiau nei vieno žmogaus, grupelės, šiuo metu yra gana efektyviai sustabdomi. Dėl to mums turėtų būti ramiau gyventi.

– Jūsų nuomone, kaip Lietuvoje gali klostytis situacija? Viskas bus daugmaž kaip Vakaruose?

– Lietuvoje yra labai didelė įtampa, didėja ir agresyvumas. Tokiomis sąlygomis yra palanki terpė atsirasti žmonėms, ar pavieniams individams, ar grupelėms, kurie galbūt norėtų dar agresyviau elgtis, dar agresyvesniais būdais keisti situaciją.

Vis dėlto aš tikiuosi, kad mūsų saugumo struktūros tai žino ir atidžiai stebi situaciją. Reikia tikėtis, kad pavyks sustabdyti tokią tendenciją.

– Dėl saugumo struktūrų darbo – buvo daug kritikos, ypač JAV, kad, remiantis poreikiu užtikrinti saugumą, buvo pažeidžiami įstatymai, žmogaus teisės, renkami pertekliniai duomenys. Ar pavyksta pagaliau sureguliuoti institucijų darbą ir užtikrinti, kad nebūtų peržengiamos ribos? Ar dar daug ką reikia tobulinti?

– Šiuo metu situacija yra pagerėjusi. Nebegyvename tokiu metu, kaip iš karto po Rugsėjo 11-osios išpuolių, kai atrodė, kad pasaulis griūva ir reikia jį gelbėti bet kokiais būdais.

Pripažįstama, kad terorizmas yra pavirtęs daugiau mažiau kontroliuojama grėsme. Žinoma, tai vis dar grėsmė, tačiau ją galima valdyti ir neatsisakant pagrindinių žmogaus teisių.

Tad struktūros, kurioms esame patikėję savo saugumą, veikia geriau, bet reikia stebėti, kad jos ir toliau dirbtų neperžengdamos žmogaus teisių, nes, kaip rodo tyrimai, būtent šalyse, kuriose šie principai paminami, terorizmas turi geresnę terpę sukeroti, sulaukia didesnio palaikymo. Tad visuomenės ir žiniasklaidos pareiga būtų sekti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp saugumo ir žmogaus teisių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.