Kurį laiką atrodė, kad išpuoliai, sudraskę Ameriką į gabalus, ją kartu ir sujungė. Po rugsėjo 11-osios tragedijos Ameriką užliejo troškimas vėl susivienyti – Amerikos vėliavos prie amerikiečių namų plevėsavo ir dieną, ir naktį, o įstatymų kūrėjai, pamiršę ideologines priešpriešas, ant Kapitolijaus laiptelių vieningai traukė „Dieve, laimink Ameriką“ (angl. God Bless America), svetainėje bigstory.ap.org rašo naujienų agentūros „Associated Press“ žurnalistė Jennifer Peltz.
Šį sekmadienį, rugsėjo 11 dieną, bus minimos penkioliktosios išpuolių metinės, tačiau amerikiečiai šią sukaktį minės nusiteikę anaiptol ne broliškai. Bendrovės „Gallup“ atlikto tyrimo, kuriuo jau penkioliktus metus iš eilės vertinama, kaip stipriai amerikiečiai didžiuojasi esą amerikiečiai, duomenimis, situacija dar niekada nebuvo tokia prasta. Žmonės, kurių širdyse Rugsėjo 11-oji įžiebė vienybės ir patriotizmo jausmą, ašaroja, matydami paikas peštynes dėl rasės, imigracijos, nacionalinio saugumo ir politikos, nes jos niekur neveda, tik skaldo.
Po rugsėjo įvykių parduotuvėse trūko vėliavų
Jonas Hile`as, anuomet dirbęs pramoninės oro taršos kontrolės srityje, nusprendė, kad jo žinios gali praversti likviduojant išpuolių padarinius. Savanoriauti į Niujorką jis atvyko iš Luisvilio (Kentukio valst.). Niujorke įgyta patirtis pakeitė jo gyvenimą: grįžęs namo, vyras įsidarbino ugniagesiu.
Kaip rašo J. Peltz, 2001-ųjų rugsėjo pradžioje didžiausią nerimą amerikiečiams kėlė ne terorizmas, o ekonominės problemos. Remiantis to meto „Gallup“ tyrimų duomenimis, tik 43 proc. amerikiečių buvo daugmaž viskuo patenkinti.
Lemtingąją Rugsėjo 11-ąją, vos per porą valandų, Amerika neteko beveik 3 tūkst. žmonių, dviejų aukščiausių pastatų ir tikėjimo, kad yra nepalaužiama. Vis dėlto, ištikti šoko, apimti baimės ir prislėgti liūdesio, amerikiečiai pajuto norą kai ką susigrąžinti. Jie troško atgauti bendrą savimonę ir išmokti visa širdimi kovoti už vieningą ir nedalomą Ameriką.
Scanpix/AFP nuotr.
Parduotuvėse trūko vėliavų. Amerikiečiai nuo vienos pakrantės iki kitos degė žvakutes ir meldėsi, aukojo litrus kraujo ir milijardus dolerių, šlovino gaisrininkus ir policininkus. Rugsėjo 11-osios išpuoliai buvo pagrindinis į kariuomenės gretas panorusių įsilieti jaunuolių motyvas.
Praėjus trims dienoms po išpuolių Kongresas vieningai sutarė 40 mlrd. dolerių skirti kovos su terorizmu priemonėms ir paramai aukoms, o visuomenė tiek įstatymų kūrėjų, tiek prezidento sprendimus rėmė kaip niekada anksčiau. Specialiai išleistas pašto ženklas skelbė „Vieningi esame tvirti“ (angl. United We Stand), ir Amerikos žmonės tam pritarė: žurnalo „Newsweek“ atliktos apklausos duomenimis, 79 proc. amerikiečių buvo įsitikinę, kad po Rugsėjo 11-osios išpuolių šalis taps tvirtesnė ir vieningesnė.
Scanpix/AFP nuotr.
„Mačiau, kaip žmonės stoja už Ameriką, ir tuo labai didžiavausi“, – prisimena dabar jau į pensiją išėjusi bibliotekininkė Maria Medrano-Nehls iš Linkolno (Nebraskos valst.). Jos globojama dukterėčia, Jungtinių valstijų armijos nacionalinės gvardijos viršila Linda Tarango-Griess, 2004 m. žuvo Irake, sprogus pakelės bombai.
M. Medrano-Nehls mano, kad dabartiniai amerikiečiai yra išvarginti kovų ne tik Irake ir Afganistane, bet ir politikoje. Dėl to, pasak jos, žmonės tapo vieni kitiems priešiški.
Neapykanta skaldo
Praėjus trims dienoms po Rugsėjo 11-osios išpuolių, Josephas Esposito, anuomet buvęs aukštas Niujorko policijos departamento pareigūnas, dirbo dangoraižių griūties vietoje – tvarkė dar rusenančius griuvėsius. Tuomečio respublikono prezidento George`o W. Busho pažadas nedelsiant nubausti išpuolio organizatorius jam tapo Amerikos stiprybės ir ryžto simboliu. Vyras prisimena be galo didžiavęsis tomis dienomis viešpatavusia žmonių vienybe ir brolybe.
Jis taip pat prisimena, kokią didelę paramą žmonės reiškė policijai anuomet ir kaip pasikeitė jų tonas po 2011 m. vykusių protestų „Užimk Volstrytą“ (angl. Occupy Wall Street), per kuriuos policija suėmė šimtus demonstrantų, vėliau tvirtinusių, kad su jais buvo elgiamasi šiurkščiai ir neteisėtai. Dabar Niujorko ekstremaliųjų situacijų valdymo skyriaus komisaras J. Esposito teigia esąs priverstas iš šono stebėti, kaip, paskatintas incidentų, kuriuose nuo policininkų rankos žūva beginkliai juodaodžiai, šalyje formuojasi protesto judėjimas ir kaip keršto ištroškę ginkluoti civiliai žudo policininkus.
J. Esposito teigia tikįs, kad jo darbas gali suvienyti. Jis norėtų, kad žmonės jaustų, jog miestas siekia visoms bendruomenėms vienodai padėti nugalėti negandas. Pasak jo, jei žmonės suvoks turintys vienodas galimybes gauti pagalbą, jie taps vieni kitiems artimesni.
Kitatikiai ir kitaip atrodantys – demonizuojami
Kaip rašo „Associated Press“ žurnalistė, po Rugsėjo 11-osios išpuolių praėjus vos keturioms dienoms, įvyko pirmasis neapykantos proveržis.
Balbiras Singhas Sodhi buvo nušautas, kai sodino gėles šalia nuosavos degalinės Mesoje (Arizonos valst.). Kaip nurodė atvejį aiškinęsi pareigūnai, užpuolikas indų imigrantą palaikė musulmonu ir norėjo atkeršyti.
Matydamas šimtus pagerbti žuvusio brolio susirinkusių žmonių, Rana Singhas Sodhi teigė suvokęs, kas yra vienybės galia. Tačiau jis taip pat teigia jaučiantis, kad neapykanta įsigali vėl. Jis sako apgailestaujantis, kad politikai kursto žmonių priešiškumą imigrantams ir mažumoms.
Panašiai jaučiasi ir imamas Abdur-Rahimas Ali. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių jis pakvietė žmones atvykti į Denverio islamo centrą puodeliui kavos ar arbatos, kad pareikštų jiems savo užuojautą ir paaiškintų, kad musulmonai yra tokie patys amerikiečiai, kaip ir kiti. Dabar afroamerikiečių kilmės Ali įsitikinęs, kad musulmonai ir kitokios odos spalvos žmonės yra demonizuojami, žarstant neapykantą ir nesantaiką kurstančias pastabas.
„Negalime apsimesti, kad rasizmas čia niekuo dėtas“, – sako jis.
Ar Jungtinės Amerikos Valstijos gali vėl susivienyti?
Kai kurie Amerikiečiai baiminasi, kad tam veikiausiai prireiktų dar vienos nelaimės, tačiau net ir tai gali nepadėti. Kiti viliasi, kad visuomenę galėtų suartinti politikai, duodami atitinkamą toną. Dar kiti įsitikinę, kad amerikiečiai savarankiškai pasistengs suprasti ir gerbti vieni kitus.
Kalbėdama apie amerikiečių vienijimosi ir susiskaldymo momentus po jos tėvo mirties pareikalavusių Rugsėjo 11-osios įvykių, Sonia Shah siūlo įsivaizduoti į tvenkinį metamą akmenį.
Į vandenį įmetus akmenį, pradės sklisti ratilai. Pasak jos, pačiame viduryje esantis ratilas – tai pats mažiausias, bet ryškių kontūrų ratilas, simbolizuojantis aplink tiesiogiai tragedijos paveiktus žmones susibūrusių rėmėjų ratą. Išorėje – didesni ir jau labiau išsisklaidę ratilai: tai debatų bangos, kilusios praūžus Rugsėjo 11-osios išpuoliams.
„Dauguma mato tik išorinius ratilus, – sako Beiloro universiteto studentė Sonia. – Bet man atrodo, kad po ratilais visada srūva vienybės srovė.“
