Pasaulyje

2021.08.30 21:28

Nauja era ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai – kas pakeis Angelą Merkel?

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.08.30 21:28

Po kelių savaičių Vokietija vers naują politikos ir istorijos puslapį, šalies gyventojams stosiant prie balsadėžių rinkti naujojo šalies parlamento, Bundestago. Rinkimai ypatingi, nes jiems pasibaigus ir suformavus Vyriausybę Angela Merkel jau nebebus kanclere.


Apie planuojamą pasitraukimą iš politikos A. Merkel pranešė prieš trejus metus. Stebėtojai teigia, kad per pastaruosius ketverius metus Vokietijos politikos laukas darėsi vis labiau fragmentuotas. Didžiosios politinės jėgos, tokios kaip centro dešinės Krikščionių demokratų sąjunga ir centro kairės Vokietijos socialdemokratų partija, prieš ketverius metus šiaip ne taip suformavusios valdančiąją daugumą, pastarojoje apklausoje pirmauja, tačiau ženklaus atotrūkio neturi.

Kompanijos „Forsa“ rugpjūčio 17–23 dienomis atliktoje visuomenės nuomonės apklausoje daugiausia palankumo sulaukė socialdemokratai, aplenkę krikdemus pirmą kartą per 15 metų. Tiesa, pranašumas minimalus ir statistinės paklaidos ribose – už kairiuosius balsuotų 23 proc., už krikdemus (CDU ir CSU) – 22 proc. Tuo tarpu už žaliuosius savo balsą atiduoti būtų linkę 18 proc. respondentų, liberalią Laisvųjų demokratų partiją – 12 proc.

Stebėtojų teigimu, nesant aiškiam lyderiui, būsimąją koaliciją greičiausiai teks formuoti iš trijų partijų. Dar didesnė intriga – dėl kanclerio posto. Visos trys pagrindinės partijos savo kandidatus jau išsikėlė – tai Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas Arminas Laschetas, Žaliųjų partijos pirmininkė Annalena Baerbock ir socialdemokratas Olafas Scholzas.

Kad ir kas vadovaus Vokietijai ateinančius ketverius metus, naujasis kancleris susidurs su daugybe iššūkių – teks tvarkytis su klimato krize ir iš jos kylančia būtinybe pertvarkyti ekonomiką, tolesniu pandemijos valdymu, vaidmens Europos Sąjungoje ir transatlantiniuose santykiuose paieškomis.

LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“ apie būsimus rinkimus kalbėjosi su dviem Vokietijos politikos ekspertais: analitinio centro „Europos tarptautinių santykių taryba“ (ECFR) analitiku Rafaeliu Lossu ir Jungtinėse Valstijose veikiančio Vokietijos Marshalo fondo Berlyno skyriaus direktoriaus pavaduotoja, politikos analitike Sudha David-Wilp.

– Pone Lossai, papasakokite, kaip per pastaruosius ketverius metus – nuo tada, kai rinkimai vyko paskutinį kartą – keitėsi Vokietijos politinis laukas? Kokios svarbiausios temos ir gyventojų lūkesčiai? Kas šiuose rinkimuose pastatyta ant kortos?

R. Lossas: Angelos Merkel pasitraukimas iš kanclerės posto – naujas atskaitos taškas tiek Vokietijos politikai, tiek visuomenei. Per 16 metų ji daug pasiekė, vadovavo keturioms vyriausybėms. Nors 12 iš 16 metų dirbo koalicijoje su socialdemokratų partija, jos Krikščionių demokratų sąjunga visą laiką išliko stipria valdančiąja partija.

Būsimos Vyriausybės sudėtis turės didelės įtakos Vokietijos ateičiai, politikos gairės lems ateinančio dešimtmečio kryptis. Pavyzdžiui, klimato politikai ateinantys keleri metai bus kritiškai svarbūs – turės būti parengti reikalingi mechanizmai, kad būtų siekiama klimato neutralumo. Lygiai taip pat socialinė politika, užsienio politika, Vokietijos vaidmuo Europos Sąjungoje ir transatlantiniuose santykiuose. Šiuo požiūriu rinkimai bus be galo svarbūs. Tai turės įtakos tiek vokiečiams, tiek kitoms šalims.

Kalbant apie svarbiausius pastarojo meto įvykius, tai, be jokios abejonės, ryškiausias iš jų buvo pandemija. Virusas paveikė ne tik visuomenę, bet ir politiką. Pandemijos pradžioje Angelai Merkel pavyko suburti didžiulį visuomenės palaikymą, kartu augo palaikymas ir jos Krikščionių demokratų sąjungai. Dabar partijos populiarumas smuktelėjęs – labiausiai dėl to, kad Merkel juose nebeužima jokio vaidmens, o dabartinis partijos pirmininkas Arminas Laschetas tarp rinkėjų ne itin populiarus. Būta ir įvairių skandalų, paveikusių neigiamai kandidatų populiarumą.

Kitas svarbus įvykis – Vokietijos vakarines, kai kurias rytines bei pietines žemes nusiaubę potvyniai. Žuvo daug žmonių. Nemanau, kad vien tik šie potvyniai kaip nors ypač reikšmingai paveiks rinkimų eigą, tačiau platesniame kontekste jie tik didins žmonių susirūpinimą dėl klimato. Tokia tendencija buvo matoma ir iki koronaviruso pandemijos.

S. David-Wilp: Nesu tikra, ar daug vokiečių apskritai apsisprendę, už ką šiuose rinkimuose balsuos. Šiuo metu vis dar vasara, o nuomonių apklausos rodo, kad žmonės neturi aiškaus pasirinkimo. Iš pradžių pandemija Merkel ir jos Krikščionių demokratų ir Krikščionių socialinės sąjungos bloko populiarumą sustiprino, kadangi jų vadovaujama Vyriausybė ją sėkmingai valdė, užsikrėtimų skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Vokietijai tam tikra prasme pasisekė, nes didžiausia našta kliuvo kitoms valstybėms, ir tą matydami vokiečiai galėjo geriau pasiruošti. Tačiau vėliau viskas pasisuko kita linkme. Pasirodžius vakcinoms, ir Vokietijoje, ir visoje Europoje skiepijimo procesas buvo lėtas, tai vokiečius privertė susimąstyti apie valdžią ir ar ji pajėgi tvarkytis su sunkumais. O jų ateityje laukia daug – ar tai būtų klimato kaita, ar Jungtinių Valstijų dvejonės dėl karinio buvimo Europoje, ar Vokietijos ekonominiai pajėgumai.

Nuo tada, kai Merkel tapo kanclere, Vokietijos politinis laukas nuolat kito. Kanclerė valdė iš centro, rinkosi dirbti su centro kairiąja Socialdemokratų partija, kuri Krikščionių demokratų blokui visada buvo nuolatinė konkurentė. Dėl to politinis laukas ir kairėje, ir dešinėje tapo labiau fragmentuotas. Kairėje dalies rinkėjų neteko socialdemokratai.

Tas pats nutiko ir su Krikščionių demokratų sąjunga. Merkel labai sėkmingai valdė iš centro pozicijų, tačiau ilgainiui tai lėmė, kad dalis konservatyvių rinkėjų nuo krikdemų nusigręžė ir pasirinko „Alternatyvą Vokietijai“ – dėl to, kaip ji tvarkėsi su migracijos krize, dėl to, kad ėmė atsisakyti branduolinės energetikos anksčiau, nei buvo tikimasi. Dešinėje politinio spektro pusėje tai davė postūmį populistams.

– Kaip sekasi kitoms didžiosioms Vokietijos partijoms? Apie Krikščionių demokratų sąjungą jau šiek tiek kalbėjote, ji nuomonių apklausose pirmauja (laida įrašyta rugpjūčio viduryje – red. past.). Kaip kitos, pavyzdžiui, antroje vietoje esantys žalieji, trečioje vietoje esantys socialdemokratai? Ir, žinoma, „Alternatyva Vokietijai“.

R. Lossas: Pradėsiu nuo ekstremalių dešinių pažiūrų „Alternatyvos Vokietijai“. Praėję rinkimai jiems buvo ypatingi, nes šiai partijai pirmą kartą pavyko pakliūti į Bundestagą. Užsitikrinę didžiulį skaičių mandatų jie tapo didžiausia opozicine partija. Tačiau pastaruosius kelerius metus jų reitingai smunka – jiems nesisekė pritraukti paramos prieš Vyriausybę nukreiptoms iniciatyvoms, ypač susijusioms su koronaviruso krize. Kai kurie partijos atstovai susisaistė su visokiais marginaliais sąmokslų judėjimais ir tai jiems neatsipirko. Greičiausiai taip nutiko todėl, kad jiems trūksta didelės politinės temos, ant kurios galėtų statyti savo kampaniją. Prieš ketverius metus tokia tema buvo migracija.

Socialdemokratų partijai apklausose jai sekasi ne itin gerai. Rinkimų kampanijos pradžioje socialdemokratai turėjo 12–15 proc. rinkėjų palaikymą – daug mažiau nei žalieji. Tiesa, kai žalieji ir krikščionys demokratai paskelbė savo kandidatus į kanclerius, jų reitingas šiek tiek pakilo. Bendrai, manau, kad socialdemokratai su savo kandidatu Olafu Scholzu turi gana neblogą šansą tapti viena pagrindinių būsimos koalicijos partnerių. Turint galvoje, kad šiuose rinkimuose nėra vienos absoliučiai dominuojančios partijos, tai atveria duris įvairioms koalicijų dėlionėms, įskaitant į vadinamajai „raudona-raudona-žalia“ koalicijai, kurią sudarytų socialdemokratai, Kairioji partija („Die Linke“) ir žalieji. Socialdemokratai ir žalieji tokiu atveju greičiausiai sulauktų nemažai klausimų dėl trečiojo koalicijos partnerio pasirinkimo, mat „Die Linke“ daugelio laikoma kraštutine.

Kai žalieji balandį išsikėlė savo kandidatę į kanclerius Annaleną Baerbock, savo reitingais lenkė net Krikščionių demokratų sąjungą. Dabar jų populiarumas sumažėjęs – tam įtakos turėjo kai kurios partijos vidinės problemos ir skandalai, nors pastarąjį mėnesį jiems pavyko kažkiek atsigauti. Bet darkart pabrėšiu – šiuose rinkimuose vienos užtikrinai lyderiaujančios partijos nėra. Įmanoma viskas.

S. David-Wilp: Pasikartosiu – manau, dabartinis Vokietijos politinis laukas fragmentuotas. Pokario metais Vakarų Vokietijoje įsigalėjęs valdymo modelis, kai viena didžiųjų centro dešinės arba centro kairės partijų koaliciją formuoja su viena maža, tačiau svarbų vaidmenį užimančia politine jėga, nebegalioja. Taigi esant tokiai fragmentacijai formuoti daugumą gali tekti iš trijų partijų. Visos didžiosios pagrindinės partijos – žalieji, krikščionys demokratai ir socialdemokratai – kvėpuoja viena kitai į nugarą. Anot apklausų, nė viena jų didesnio nei 30 proc. rinkėjų palaikymo neturi. Tad po rugsėjo 26-osios daugumą gali tekti formuoti ne dviem, o trims partijoms.

– Kaip atskirą klausimą verta aptarti žaliuosius. Per sąlyginai neilgą laiko tarpą partijai pavyko pritraukti labai daug dėmesio – dabar jie antri pagal populiarumą, nors praėjusiuose federaliniuose surinko šiek tiek daugiau nei 8 proc. balsų. Kokie Žaliųjų partijos prioritetai, neskaitant to, kas ir taip akivaizdu, t.y. klimato apsaugos?

R. Lossas: Pastarąjį dešimtmetį žalieji dėjo pastangas kurdami savo kaip atsakingos partijos įvaizdį. Jiems sekėsi nepaisant to, kad federaliniu lygiu nuo 2005-ųjų buvo opozicijoje. Kai kuriose Vokietijos žemėse jiems pavyko įsitvirtinti vietos koalicijose, o pietvakarinėje Badeno-Viurtenbergo žemėje jie tapo pagrindine valdančiąja partija. Jie įrodė, kad gali atsakingai valdyti regioniniu lygiu, o tai stiprino jų pozicijas federaliniame lygmenyje. Per šį laiką jie parengė išsamią programą, o po 2017-ųjų rinkimų su konservatoriais ir liberalais bandė derėtis dėl koalicijos. Nepaisant fakto, kad šios derybos baigėsi nesėkme, o koaliciją suformavo konservatoriai su socialdemokratais, žaliųjų įvaizdis pagerėjo. Jie buvo matomi kaip aktyvūs ir įsitraukę.

Pastaruosius kelerius metus jie investavo dar daugiau – parengė detalią Vyriausybės programą, apimančią ne tik su klimatu susijusius klausimus, bet ir ekonomines pertvarkas, skaitmenizaciją. Lyginant su kitomis partijomis, užsienio politikos klausimais žalieji užima griežtesnę poziciją dėl santykių su Rusija ir Kinija. Mano manymu, jiems pavyko išplėtoti idėjas, parengti gana detalius planus, nuosekliai siekti Europos žaliosios transformacijos. Ji Vokietijos politikoje ir visuomenėje itin svarbi.

S. David-Wilp: Žaliųjų partija Vokietijoje auga jau daug metų. Nėra taip, kad jie būtų iškilę tik šiemet, kai jų kandidate į kanclerius buvo iškelta Annalena Baerbock, nors tai, suprantama, išties kilstelėjo jų populiarumą. Kaip ir Krikščionys demokratai, Žalieji per pastaruosius metus darė klaidų. Ir nors galėtum manyti, kad dėl Vokietiją nusiaubusių potvynių ir Europą alinusių kaitros bangų žaliesiems seksis, iš tiesų ši partija per pastaruosius keletą mėnesių kelis procentus palaikymo prarado. Taip greičiausiai nutiko dėl kai kurių jų lyderę supusių skandalų. Artėjant rinkimų kampanijos įkarščiui dar pamatysime, ar pavyks Annalenai Baerbock, atstovaujančiai žaliesiems, ar Arminui Laschetui iš Krikščionų demokratų sąjungos, susigrąžinti tuos kelis prarastus procentus.

Kaip jau sakiau, rinkimai gali pasibaigti visaip. Vadovauti federalinei kanceliarijai gali bet kuris iš trijų didžiųjų partijų pirmininkų – tiek Annalena Baerbock, tiek Arminas Laschetas, tiek socialdemokratų atstovas Olafas Scholzas. Kalbant apie Scholzą, įdomu, kad šiek tiek daugiau populiarumo jis pritraukė tik tada, kai apie savo kandidatūras paskelbė kiti du kandidatai. Tik žinia ta, kad nors jis asmeniškai ir tapo populiaresnis, jo partija – ne. Taigi jam užduotis per ateinantį mėnesį pritraukti daugiau palaikymo partijai.

– Pone Lossai, kokie galimi koalicijos variantai? Ar dėl jos tartis bus taip pat sunku, kaip ir po 2017-ųjų, kai derybos truko pusmetį?

R. Lossas: Įdomus klausimas. Spėliojimas apie galimus koalicijos variantus ir ieškojimas joms pavadinimų Vokietijoje tapęs savotišku sportu. Gerai tai, kad dauguma įvairių koalicijos variacijų praeityje regionų lygiu jau yra išbandytos, tad partijos turimą derybų patirtį gali taikyti ir federaliniu lygiu.

Šiaip ar taip, remiantis dabartiniais apklausų duomenimis, atrodo, kad dviejų partijų koalicijai sudaryti balsų neužteks, greičiausiai teks kviestis trečią. Vienas iš variantų – vadinamoji „Jamaikos koalicija“, sudaryta iš krikščionių demokratų, žaliųjų ir liberalų. Galima ir „šviesoforo“, t.y. žaliųjų, Laisvosios Demokratų partijos ir socialdemokratų koalicija. Tokioje „šviesoforo“ koalicijoje galėtų degti tiek žalia, tiek raudona spalvos, priklausomai nuo to, kuri partija – žalieji ar socialdemokratai – būtų užsitikrinusi daugiau vietų. Apie „raudona-raudona-žalia“ koalicijos kombinaciją jau buvau užsiminęs. Tai, regis, mažiau tikėtinas, nors ir neatmestinas variantas. Dar galima vadinamoji Vokietijos vėliavos spalvų koalicija, sudaryta iš Socialdemokratų, Laisvosios Demokratų Partijos (liberalų) ir Krikščionių demokratų sąjungos, t.y. raudonos, juodos ir geltonos.

Kaip matote, kol kas partijos gali derėtis gana lanksčiai. Dalis jų jau išreiškė savo pageidavimus. Bet galiausiai viskas priklausys nuo to, ką pasirinks rinkėjai.

S. David-Wilp: Išties negalime atmesti galimybės, kad derybos bus ilgos ir sudėtingos. Per pastaruosius kelerius metus partijų derybos vis ilgėjo. Tą paaiškinti labai lengva – taip nutinka todėl, kad formuoti valdančiąją daugumą priverstos partijos, kurios ideologiniu ir kitais požiūriais nedera. Toks scenarijus gali pasikartoti ir po šių rinkimų.

Galimų koalicijos spalvų kombinacijų šiuo metu begalė. Kaip jau sakiau, taip yra todėl, kad vienos aiškiai lyderiaujančios partijos nėra. Manau, visai realu, kad gali būti suformuota vadinamoji „Jamaikos“ koalicija. Galima ir vadinamoji „šviesoforo“ koalicija, sudaryta iš žaliųjų, Krikščionių demokratų sąjungos ir socialdemokratų.

Beje, liberali Laisvoji Demokratų Partija gali užimti tradicinį lemiančiosios mažosios koalicijos partnerės vaidmenį. Ji tą anksčiau jau darė. Manau, panašiai gali būti ir po rugsėjo 26-osios rinkimų.

– Jau kalbėjome, kad šie rinkimai žymės naują skyrių Vokietijos politikos istorijoje. Ar nežinomybės daug? Ko laukti toliau? Rinkimų baigtis svarbi ne tik Vokietijai, bet ir visai Europos Sąjungai ir santykiams su Jungtinėmis Valstijomis.

R. Lossas: Kadangi rinkimų aritmetika reikalauja formuoti koaliciją, manau, tai savaime šiek tiek švelnins partijų pozicijas. Todėl kad ir iš kokių partijų būtų suformuota Vyriausybė, ji bus ganėtinai centristinė. Na, priklausomai nuo to, kuri iš partijų šią Vyriausybę ves, politikos akcentai gali būti dedami skirtingi, tai priklausys ir nuo to, kaip bus išsidalinti ministerijų portfeliai. Bet šiaip ar taip, manau, kad vokiečių politikos „meinstrymas“ iš dabartinės tęsis ir toliau.

Reikalavimas siekti žaliosios transformacijos greičiausiai bus aktualus ir būsimajai valdžiai, nes Angelai Merkel šioje srityje sekėsi ne itin gerai. Nežinau, ar žinote, tačiau Vokietijos Aukščiausiasis Teismas neseniai pareikalavo, kad valdžia darytų daugiau įgyvendindama žaliąsias pertvarkas, nes tik taip bus užtikrintos ateities kartų laisvės ir teisės. Darbotvarkėje yra ir daug kitų klausimų – jau minėtoji skaitmenizacija, socialinis teisingumas. Skirtis tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų ir toliau gilėja.

Užsienio politikoje, iš europinės perspektyvos žiūrint, Angelai Merkel sekėsi nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, ji nuolat stūmė „Nord Stream 2“ projektą. Po sėkmingų derybų su Bideno administracija, kai Vašingtonas nutarė nebesankcionuoti projekte dalyvaujančių kompanijų, jai pavyko pasiekti tai, ko norėjo. Užsienio politikos fronte po rinkimų gali įvykti tam tikrų pokyčių, priklausomai nuo to, kas taps kancleriu. Jei stiprias pozicijas turės žalieji, tuomet gali keistis santykiai su Rusija.

Dėl Vokietijos santykių su Kinija gali šiek tiek keistis ir transatlantiniai santykiai. Merkel bandė stumti Europos Sąjungos investicijų susitarimą su Kinija, nors Vašingtonas prašė šį procesą prašė šiek tiek atidėti ir daugiau laiko skirti transatlantinėms konsultacijoms. Merkel amerikiečių prašymą ignoravo, toliau stūmė susitarimo projektą, tačiau galų gale jai vis tiek nepasisekė, nes jis strigo Europos Parlamente. Tad galbūt būsimoji Vokietijos valdžia transatlantinius santykius valdys efektyviau, galbūt kai kuriais klausimais labiau atsižvelgs į Rytų Europos šalių interesus, ypač kai kalba pasisuka apie Rusiją ir „Nord Stream 2“.

S. David-Wilp: Tai, kad Angela Merkel palieka kanclerės postą, reiškia naują erą ir Vokietijai, ir Europai, ir transatlantiniams santykiams. Ji buvo šios šalies stabilumo garantas, šalį išlaviravo per daugybę krizių – ar tai būtų eurozonos, ar migrantų, ar santykių su Jungtinėmis Valstijomis krizė, vykusi tuo metu, kai Baltuosiuose rūmuose buvo Donaldas Trumpas. Taigi istorijos vadovėliuose ji bus minima dėl daugybės priežasčių: ji buvo pirmoji kanclerė, kilusi iš buvusios socialistinės Rytų Vokietijos, pirmoji moteris kanclerė, per 16 metų išvedusi Vokietiją iš daugybės krizių.

Tiesa, reikia pasakyti, kad nors buvo stabilumo garantas, kalbant apie ateities iššūkius Merkel rodyklės į priekį taip ir nepasuko. Ji labiau rūpinosi tuo, kad Vokietija tvirtai stovėtų ant kojų. Norint, kad Vokietijai ateityje sektųsi, šalyje reikia daugybės reformų. Taigi, manau, ateitis jau priklausys nuo jaunesnės kartos lyderių, t.y. kaip šalis bus pasiruošusi pereiti į skaitmeninį amžių, daugiau išlaidų skirti infrastruktūrai gerinti. Galų gale – koks bus jos vaidmuo Europoje? Per pastaruosius kelerius metus Europa pasikeitė labai smarkiai – dėl „Brexito“, susilpnėjusios Prancūzijos, kurios kitais metais, beje, taip pat laukia rinkimai. Būsimoji Vokietijos Vyriausybė su šiomis problemomis susidurs labai greitai ir jas teks spręsti.

Laidos „Pasaulio 5“ pokalbio klausykite LRT Audiotekos įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt