Pasaulyje

2021.08.07 21:00

Branduolinių ginklų era nesibaigia – JAV ir Rusija bando tartis, Kinija modernizuoja raketas ir stato šachtas

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.08.07 21:00

Jungtinės Valstijos ir Rusija pradeda naują derybų, kuriomis siekiama stabilizuoti sudėtingus šalių santykius, raundą. Liepą JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman Ženevoje susitiko su Rusijos užsienio reikalų viceministru Sergejumi Riabkovu. Diplomatai kalbėjosi apie tai, kaip į šalių santykius įnešti daugiau pasitikėjimo ir padaryti labiau nuspėjamus. Tokiu būdu abi pusės tęsia strateginį dialogą, kuris užmegztas per birželį vykusį šalių prezidentų susitikimą.


O kalbėtis yra apie ką: prieš amerikiečių institucijas vykdytas kibernetines atakas, dėl kurių Vašingtonas kaltina Rusiją, saugumo klausimus, ir, ką ypač pabrėžia abi pusės, strateginės ginkluotės kontrolę.

Donaldo Trumpo kadencijos metais subliuško bent keli strateginį stabilumą užtikrinantys susitarimai: 1987-aisiais pasirašyta vadinamoji INF (arba Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų – red. past.) sutartis; ir vadinamoji „Open Skies“ („Atviro dangaus“) sutartis. Pirmąja šalys buvo įsipareigojusios visiškai atsisakyti nuo žemės paleidžiamų vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų, galinčių nešti branduolinį užtaisą. D. Trumpo administracija iš jos pasitraukė aiškindama, jog Rusija sutarties nesilaiko, nes arsenalą pildo naujesnio tipo raketomis. Remiantis panašiais argumentais Vašingtonas išstojo ir iš antrojo – „Atviro dangaus“ – susitarimo, leidusio abiejų šalių orlaiviams praskristi virš viena kitos teritorijos ir žvalgyti ant žemės esančius karinius objektus.

Beveik žlugusi buvo ir trečioji – „New START“ (arba Strateginės ginkluotės mažinimo – red. past.) sutartis – kuria šalys įsipareigojusios riboti turimų branduolinių galvučių ir branduolinių raketų paleidimo įrenginių skaičių, tačiau kadenciją pradėjusi Joe Bideno administracija, kol nesibaigė sutarties galiojimas, suskubo ją pratęsti penkeriais metais.

Nepaisant to, stebėtojai jau ilgą laiką reiškia nerimą, kad bliūkštant strateginį stabilumą užtikrintiems susitarimams santykiai tarp branduolinių valstybių tampa pavojingai nenuspėjami ir net gali eskaluotis iki naujų ginklavimosi varžybų. Tuo pačiu amerikiečių mokslininkai nerimą reiškią ir dėl Kinijos branduolinių ambicijų – pastarąją savaitę daug dėmesio sulaukė žiniasklaidoje pasirodžiusi žinia, jog Pekinas galimai stato šimtus balistinėms raketoms skirtų požeminių šachtų.

Šiais ir kitais klausimais laida „Pasaulio 5“ kalbėjosi su dviem Jungtinių Valstijų ekspertais – buvusiu amerikiečių diplomatu, New Haveno universiteto docentu Howardu Stofferiu ir Ohajo valstijos universiteto profesoriumi Dakota Rudesillu.

– Pone Stofferi, kur šiandien esame, kai kalbame apie tarptautinės bendruomenės pastangas kontroliuoti strateginius ginklus? Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiai įtempti, jau keletą metų anksčiau veikusių svarbių strateginės ginkluotės susitarimų nebėra, nors dabar, aišku, bandoma šią padėtį kažkaip taisyti. Kiek pasauliui ji pavojinga, jei taip galima sakyti?

H. Stofferis: Kaip žinote, su branduolinėmis technologijoms dirbančių mokslininkų organizacija „Bulletin of Atomic Scientists“ kasmet nustato vadinamąjį pasaulio pabaigos laikrodį. Dabar likę šimtas sekundžių iki vidurnakčio – tai yra armagedono. Jei tikėtume jais, mes link to artėjame.

Buvau nepatenkintas praėjusios Jungtinių Valstijų administracijos sprendimu išstoti iš INF ir „Atviro dangaus“ sutarčių. Jie buvo pasirengę apleisti ir naująją START sutartį, tačiau, ačiū Dievui, naujoji Joe Bideno administracija su Putinu sutarė, kad ją reikia dar šiek tiek pratęsti. Tai daroma su mintimi, kad per šį laiką dar bus rengiamos detalesnės derybos, kaip būtų galima sutartį išplėsti, kad ji apimtų ir naujai kuriamas ginklų sistemas.

Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija atnaujina savo branduolinį arsenalą. Nežinau kaip kitiems, bet man tai rodo, kad einama priešinga kryptimi nei numatyta 7-ąjame, 8-ąjame ir 9-ąjame dešimtmetyje priimtais susitarimais, kuriais siekta riboti branduolinių galvučių ir paleidimo įrenginių skaičių. INF (Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis) abiejose pusėse leido vykdyti patikrinimus, o tai kūrė tarpusavio pasitikėjimą. Amerikiečių inspektoriai galėjo lankytis rusų branduoliniuose objektuose ir tvirtinti, kad jie sutarties sąlygų laikosi.

Dabar strateginę ginkluotę riboja vienintelis susitarimas. Gera mano draugė, dabartinė Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman lankėsi Ženevoje, kur susitiko derybų su Rusijos užsienio reikalų viceministru ir jo delegacija. Abiejų pusių teigimu, diskusijos buvo rimtos ir turiningos. Rusija sakė, kad jos šimtu procentų naudingos, panašiai kalbėjo ir amerikiečiai. Dabar diskusijos vyks žemesnio laipsnio darbo grupių lygiu, o maždaug rugsėjį viceministrai vėl turėtų susitikti. Jie kalbėsis, ką dar galima padaryti su naująją „START“ sutartimi, kad ji būtų veiksmingesnė užkertant Jungtinių Valstijų ir Rusijos vienos kitai keliamas grėsmes.

D. Rudessilas: Deja, jau ne vienerius metus, ypač valdant Donaldo Trumpo administracijai, pastangos mažinti branduolinių ginklų skaičių buvo nesėkmingos. Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties nebėra. Iš visų Jungtinių Valstijų ir Rusijos susitarimų liko vienas – 2010-aisiais pasirašyta naujoji „START“ sutartis. Gera naujiena ta, kad prezidentams Bidenui ir Putinui pavyko suderėti šią sutartį pratęsti penkeriais metais. Tai svarbus pasiekimas, leidžiantis kiek labiau struktūruoti ir apriboti amerikiečių bei rusų ilgojo nuotolio branduolines pajėgas.

Bėda ta, kad šis susitarimas neapima trumpojo nuotolio branduolinių pajėgumų, yra ir daugiau neišspręstų problemų. Labiausiai kelia nerimą faktas, kad gresia branduolinės lenktynės, į kurias būtų įsitraukusios visos penkios didžiosios branduolinės valstybės – Jungtinės Valstijos, Rusija, Kinija, Indija ir Pakistanas.

– Amerikiečių ir rusų diplomatai tęsia dialogą, kurį užmezgė birželį susitikę Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. Kuo svarbios šios derybos? Dėl kokių konkrečių punktų reikia susitarti?

H. Stofferis: Pats gerai atsimenu, kad derybos dėl Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties truko ištisus kelerius metus, tačiau kai susitarimas pasiektas, rezultatas buvo gana tiesmukas – visos vidutinio nuotolio branduolinės sistemos buvo uždraustos, taip pat sutarta nekurti naujų sistemų. Beje, tai buvo viena Trumpo administracijos nepasitenkinimo priežasčių – rusai yra sukūrę naują hipergarsinę sparnuotąją raketą, galinčią nešti branduolinį užtaisą , o tokio tipo sistemos į sutartį neįtrauktos. Deja, sutartį amerikiečiai panaikino. Nesu tikras, ar rusai buvo pasiruošę jos taip greitai atsisakyti.

„Atviro dangaus“ sutartis leido amerikiečių ir rusų orlaiviams retkarčiais praskristi virš viena kitos teritorijų ir stebėti, kas vyksta ant žemės. Aišku, šiais laikais toks žvalgymo būdas nėra labai naudingas, nes abi pusės tą gali padaryti naudodamos pažangius kosminius palydovus. Bet tai vis tiek buvo dar viena tarpusavio pasitikėjimą skatinanti sutartis, be to, dalyvavo ir kitos Europos valstybės. Gaila, kad ir ji panaikinta.

Svarstoma kurti ir naujo tipo ginklus. Kiek man žinoma, jie dar nedislokuoti, bet šiuo metu kuriami. Pavyzdžiui, spaudoje daug rašoma apie naujo tipo automatines branduolines torpedas, Rusijos kuriamas hipergarsines sparnuotąsias raketas. Manau, kad ir Jungtinės Valstijos ką nors panašaus daro. Nesu susipažinęs su abiejų pusių diskusijų turiniu – tai konfidenciali informacija. Tačiau žinodamas, kaip tokie dalykai vyksta, manau, kad klausimai labai svarbūs ir juos privalo kelti abi pusės. Ką galime dėl to padaryti? Ar įmanoma apriboti ginklų kūrimą taip, kad būtume tikri, jog abi pusės nesukčiauja? Kad ir kitos šalys nedarytų to paties? Kokios dar šalys pajėgios kurti branduolinius ginklus? Akivaizdu, kad tą daro Kinija, tik ji naujo tipo sistemų nekuria – plečia jau turimą arsenalą, ypač laikomą požeminėse raketų šachtose.

D. Rudessilas: Diskusijos tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos yra gyvybiškai svarbios. Svarbu, kad jos vyktų, net jei apčiuopiamų susitarimų artimuoju laikotarpiu ir neatneš. Tam yra kelios priežastys: visų pirma, vykstant diskusijoms gilėja ryšiai tarp abiejų pusių derybininkų. Asmeniniai santykiai svarbūs ne tik todėl, kad ateityje gali padėti užtvirtinti naują susitarimą, jie gali gelbėti ir ištikus krizei. Jei žmonės vienas kitą pažįsta, tikimybė, kad netyčia suklys ar apsiskaičiuos – daug mažesnė.

Antroji priežastis – sėdėdami prie derybų stalo derybininkai apsipranta su mintimi, jog pasitaikius progai jie paprasčiausiai susitars. Jei jokio dialogo nevyktų, tuomet perkrauti derybas nuo nulio būtų daug sunkiau.

– Trečioji tema – naujoji START sutartis, ribojanti amerikiečių ir rusų branduolinius arsenalus. Pone Stofferi, Trumpas buvo pasiruošęs ją apleisti teigdamas, kad Rusija jos nuostatų vienaip ar kitaip nesilaiko, tačiau Bideno administracija suskubo jos galiojimą pratęsti. Kodėl ji svarbi? Ir ką galite pasakyti apie trūkumus, kuriuos pabrėžė Trumpas?

H. Stofferis: Sunku būti nešališkam. Pripažinsiu, nesu patenkintas tuo, ką darė Trumpas, bet jo administracija norėjo plėsti naujosios START sutarties apimtį ir į ją įtraukti Kiniją. Žinoma, kinai kategoriškai nesutiko sakydami, kad jie turi tik maždaug pusketvirto šimto branduolinių galvučių – daug mažiau, lyginant su tūkstančiais, kurias turi Rusija ir Jungtinės Valstijos, jos dar turi daugybę paleidimo sistemų. Kitaip tariant, versti kinus sutartimi riboti jų arsenalą buvo visiškai nelogiška. Tada prasidėjo kiti dalykai: Trumpas įsitraukė į rinkimų kampaniją, į porinkimines melagystes dėl suklastotų balsų ir klausimas buvo primirštas. Naujai darbą pradėjusiai Bideno administracijai reikėjo pasakyti: „gerai, duokime sau šiek tiek daugiau laiko, atnaujinkime sutartį penkeriems metams ir per tą laiką ją peržiūrėsime“.

Dabar apie tai, ką jie nori peržiūrėti. Pirmiausia norima mažinti branduolinių galvučių skaičių. Gali turėti begales paleidimo įrenginių – orlaivių, povandeninių laivų, antžeminių paleidimo įrenginių, – bet jei neturi užtektinai galvučių į įrenginius įstatyti, sistema tampa nebeveiksminga, tiesa? Šalys privalo susitarti dėl ribojimų, kiek branduolinių užtaisų joms leidžiama turėti. Tai svarbu ir dėl to, kad kuo daugiau jų yra, tuo didesnė netyčinio incidento grėsmė – užtaisas gali netyčia sprogti šalyje, kuriai jis ir priklauso. Taip pat išlieka netyčinio paleidimo rizika. Branduolinių ginklų pasaulyje tiek daug, kad net jeigu būtų panaudota nedidelė jų dalis, pasekmės visai planetai būtų drastiškos. Analizės modeliai rodo, kad vien Indijai su Pakistanu užtektų suduoti viena kitai branduolinius smūgius ir Žemėje prasidėtų branduolinė „žiema“. Smūgio sukeltos dulkės ir nuolaužos pakiltų į stratosferą, uždengtų saulės šviesą ir visa gyvybė žemėje mirtų. Nors vizija distopiška, būtent tokio scenarijaus vengiama.

Yra ir kitas tikslas. 1968-aisiais pasirašyta branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įpareigojo visas penkias didžiąsias branduolines valstybes, ypač Rusiją – tuometę SSRS ir Jungtines Valstijas, mažinti branduolinį arsenalą, taip skatinant ir kitas branduolinį ginklą galinčias ar norinčias gamintis valstybes šios idėjos atsisakyti. Per 5-10 metų tokių valstybių gali būti daug, visos technologiją jau turi – Vokietija, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir daug kitų. Juk nenorime, kad pasaulyje atsirastų dar daugiau branduolinių galių nei yra dabar, tiesa? Juk norime kitas šalis atkalbėti nuo šios minties. Norime, kad jos matytų, jog branduolinio ginklo neplatinimo sutarties sąžiningai laikomės, ir turimą arsenalą mažiname.

D. Rudesillas: Tobulų susitarimų nebūna. Tačiau apskritai, manau, kad naujoji START sutartis turi daug teigiamų aspektų. Visų pirma, ji nustato ribas, kiek Rusija ir Amerika gali turėti ilgojo nuotolio branduolinių raketų. Tokiu būdu struktūruojami atgrasymu grįsti santykiai, be to, iš dalies tai užkerta galimybę prasidėti branduolinėms lenktynėms. Trečia, ji kuria pasitikėjimą – inspektoriai abiejose pusėse gali lankytis vieni kitų objektuose ir patvirtinti, ar tai, ką šalis apie savo turimus branduolinius pajėgumus deklaruoja, yra tiesa. Tai kuria pasitikėjimą. Mažina tikimybę, kad vienai pusei supanikavus ji puls gamintis branduolinį ginklą, nors jis nebūtinas. Ketvirta, ištikus krizei sutartis įneštų daugiau užtikrintumo ir žinojimo – mažėja tikimybė, kad kažkuri iš jų apsiskaičiavusi paleis raketą. Jei taip nutiktų, beveik be abejonės išprovokuotų tokį patį atsaką. Situacija eskaluotųsi labai greitai ir civilizacijai kiltų rimtas pavojus.

Kaip matote, ant kortos pastatyta labai daug – visa civilizacija. Labai svarbu, kad naujoji START sutartis ir toliau galiotų. Ji visapusiškai naudinga tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek Rusijai, tiek pasaulinei taikai. Tačiau sutinku, kad galbūt ji nėra išsami, į ją nepakliūva kai kurios Rusijos kuriamos naujesnio tipo trumpojo nuotolio sistemos. Reaguodamos į Rusijos kuriamas naujoves Jungtinės Valstijos taip pat kuria naujas trumpojo nuotolio sistemas. Naujoji START sutartis visų niuansų neaprėpia, bet abi pusės dėl to ir turi kalbėtis. Reikia tikėtis, kad susitarti pavyks.

– Kokios kitų branduolinių galių pasaulyje ambicijos? Ar jos lygiai taip pat nusiteikusios mažinti savo arsenalą? Kokias tendencijas matote?

H. Stofferis: Pradėsiu nuo Šiaurės Korėjos. Ji visada sudėtinga, esu tikras, kad ir jūs, ir jūsų auditorija tą puikiai žino. Jie branduolinį ginklą naudoja kaip priemonę kitoms valstybėms šokdinti, nori, kad į juos kreiptų dėmesį Jungtinės Valstijos. Tiesą sakant, nesu tikras, ar įmanoma, kad kokiu nors būdu Šiaurės Korėja atsisakytų branduolinio ginklo. Teoriniu lygiu svarstant, to siekti galima įvairias būdais, susijusiais su ekonomikos vystymusi, įvairiomis paskatomis. Galime prisiminti, kaip Rytų Vokietija visiškai pasikeitė, kai buvo suvienyta su Vakarų Vokietija, prisijungė prie Europos Sąjungos. Yra visokių galimybių.

Eikime prie Izraelio. Jei arabų šalių diplomatiniai santykiai su Izraeliu ir toliau gerės, jei stiprės ekonominiai ryšiai, jei pavyktų pradėti spręsti palestiniečių klausimą, pavyzdžiui, pasikeitus Palestinos Autonomijos ir paties Izraelio vadovybėms, galbūt tuomet kaip atgrasymo priemonė branduolinis ginklas Izraeliui būtų mažiau reikalingas. Jis nesibaimintų, kad visos kaimyninės šalys puls ir bandys pranokti konvencine ginkluote, kaip darė per 1963-iais vykusį Šešių dienų karą ir Yom Kipuro karą 1974-iais. Tada mažėtų poreikis turėti branduolinį ginklą.

Dabar apie Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Panašu, kad jų branduoliniai pajėgumai ilguoju laikotarpiu mažės, juos išlaikyti darysis sunkiau. Ypač Jungtinei Karalystei ir ypač po „Brexito“ išlaikyti arsenalą taps sudėtingiau dėl ekonominių priežasčių. Prancūzų situacija kiek kitokia – jie supranta, kad turėdami branduolinį ginklą atlieka svarbesnį vaidmenį pasaulyje. Kitaip tariant, jie turi ambicijų ir pajėgumus galbūt bandys išsaugoti šiek tiek ilgiau.

Indija ir Pakistanas – kaip įtikinti šias valstybes, kad turėdamos branduolinius ginklus savo saugumą tik mažina? Vadovaujant George‘o Busho jaunesniojo administracijai, Indijos ir Pakistano konfliktas buvo taip įsismarkavęs, kad tuomečiam valstybės sekretoriui Colinui Powellui teko keliauti abiejų raminti. Jis perspėjo, kad šitaip konfliktuodamos šalys kelia grėsmę ne tik sau, bet ir visam regionui, galbūt net visam pasauliui, ypač jeigu kariniai veiksmai eskaluotųsi iki apsikeitimo branduoliniais smūgiais.

Šios dvi šalys viena kitos atžvilgiu mažiau stabilios ir nuspėjamos. Nė viena neįsileidžia nei amerikiečių, nei rusų, nei kinų, neleidžia diegti branduolinių ginklų saugumo ir kontrolės sistemų. Pavyzdžiui, jeigu Jungtinėse Valstijose kam nors ir pavyktų pavogti branduolinį ginklą, jo taip lengvai nesusprogdintų – paleidimo kodus turi tik prezidentas. Net jei ir juos išsiaiškintum, netyčia suklydus jį vedant, sistema išsijungtų ir ginklo panaudoti nepavyktų. Šalys turinčios daug branduolinių ginklų kartu yra įdiegusios daug saugiklių. Indija ir Pakistanas tokių neturi. Tiesą sakant, Pakistanas savo branduolinius ginklus gana dažnai perkelinėja iš vienos vietos į kitą, taigi net nėra nuolatinės vietos, kur jie būtų saugiai laikomi.

D. Rudessilas: Vienas svarbiausių dalykų, nutikusių per pastaruosius dvidešimt metų – kad visą šį laiką tarptautinė bendruomenė buvo smarkiai susitelkusi, kad pasaulyje būtų sandėliuojama kuo mažiau atominėms bomboms kurti būtinų medžiagų. Tai buvo ir Barracko Obamos prioritetas, šiuo tikslu jis buvo surengęs ne vieną tarptautinį susitikimą. Tai labai didelis pliusas.

Be to, per pastaruosius kelis dešimtmečius kai kurios valstybės savo branduolinių programų atsisakė. Branduolinį ginklą kažkada turėjo Pietų Afrikos Respublika, o dabar nebeturi ir pasigaminti naujo nebandė. Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina Šaltojo karo pabaigoje branduolinių ginklų taip pat atsisakė. Įvyko ne vienas teigiamas poslinkis.

Bet buvo ir nerimą keliančių tendencijų: dėl branduolinių ginklų Rusija ir Jungtinės Valstijos beveik buvo pradėjusios lenktynes, Kinija savo pajėgumus taip pat sparčiai naujina, branduolinių ginklų lenktynės pagreitį įgyja ir Pietų Azijoje tarp Pakistano ir Indijos, astaraisiais metais branduolinius bandymus atliko ir Šiaurės Korėja, ji irgi bando atsinaujinti. Manau, kad priežasčių yra tiek džiaugtis, tiek nerimauti.

– Paskutinis, penktasis klausimas apie Kiniją. Kaip jau kalbėjome, girdimi perspėjimai, kad Kinija savo branduolinį arsenalą plečia, tą esą liudija palydovinės nuotraukos. Bet Kinijos pati naujoji START sutartis neliečia. Kokie jos tikslai?

H. Stofferis: Kaip jau sakiau, Kinija savo branduolinius pajėgumus plečia. Žiniasklaidai išplatintose palydovinėse nuotraukose matyti, kad dviejose didelėse teritorijose kinai stato raketų paleidimo šachts. Tai dar nereiškia, kad į jas bus įstatytos raketos, jos gali būti statomos siekiant suklaidinti amerikiečius, o gal net ir rusus, kad taikinių atrodytų daugiau negu iš tiesų yra. Bet negali žinoti, galbūt jose išties yra raketos. Jei tai tiesa, Kinija galbūt pereina prie vadinamosios „paleidimo pagal įspėjimą“ laikysenos, kur atsakomasis branduolinis smūgis iššaunamas užfiksavus, kad kažkur raketa jau paleista. Tai būtų labai pavojinga. Yra buvęs atvejis, kai kompiuteriai užsienyje užfiksavo paleidimą, nors iš tikrųjų jo nebuvo. Yra klaidos tikimybė.

Apskritai Kinija savo branduolinį arsenalą plečia. Kiek jį plės – kol kas neaišku. Iš viešai prieinamos informacijos nemanau, kad kinai norėtų jį plėsti drastiškai. Jei tą darytų, būtų įtraukti į rusų ir amerikiečių derybas dėl ginklų kontrolės. Taigi, manau, jie tą daro gana atsargiai.

D. Rudesillas: Stebintieji Kiniją tikriausiai nė kiek nesistebi, kad ji branduolinėms technologijoms tobulinti skiria tikrai didelius išteklius. Jie modernizuoja vadinamąją branduolinę triadą – stato daugiau pažangesnių povandeninių laivų, tobulina bombonešius, taip pat ir antžemines branduolines pajėgas. Kaip ir sakote, komercinės palydovų nuotraukos rodo, kad jie plečia branduolinėms raketoms skirtų požeminių šachtų infrastruktūrą.

Viena vertus, galbūt dėl to pernelyg nerimauti nereikėtų, nes daugiau nei pusšimtį metų tokią infrastruktūrą statė ir Jungtinės Valstijos bei Rusija. Taigi galima sakyti, kad Kinija įstojo į šalių klubą. Kita vertus, statyti tokias požemine šachtas Kinijai nėra įprasta. JAV Valstybės departamento teigimu, tai gali reikšti, jog Kinija galbūt atsisako ilgą laiką galiojusios „minimalaus atgrasymo“ politikos. „Minimalus atgrasymas“ reiškia, kad šaliai branduolinių ginklų užtenka turėti tiek, kad atgrasytų priešininkus nuo puolimo. Jei Kinija branduolinės ginkluotės srityje nuo Maskvos ir Vašingtono atsilikti nenori, tuomet „minimalaus atgrasymo“ politika jai nenaudinga.

Tai kelia klausimų, kokie iš tiesų yra Kinijos tikslai. Kinijos branduolinio atgrasymo santykiai eina trimis trajektorijomis: atgraso Jungtines Valstijas, Rusiją, ir Indiją. Visų trijų šalių turimos branduolinės raketos gali pasiekti Kiniją, taigi natūralu, kad tą žinodamas Pekinas savo pajėgumus taip pat nori modernizuoti. Manyčiau, kad didžiausia paskata taip elgtis – bandymas parodyti Jungtinėms Valstijoms, kad jeigu kiltų konfliktas ir Amerika iššautų pirmoji, Kinijos branduolinių pajėgumų visiškai sunaikinti nepavyktų. Kodėl? Jei dėl tikslių smūgių Kinija netektų savo branduolinių ginklų, tuomet Vašingtonas galėtų diktuoti savo sąlygas – tiek Taivano, tiek Pietų Kinijos jūros ir panašiais klausimais. Kinija tokio scenarijaus greičiausiai vengia. Dauguma analitikų sutiktų, kad plėsdama branduolinį arsenalą Kinija mažina riziką, jog didesnė branduolinė galia jai kada nors nurodinės kaip elgtis.

Pokalbio galite klausytis LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt