Pasaulyje

2021.08.02 20:55

Šnipinėjimo skandalas atskleidė naują tendenciją: anksčiau tai galėjo galingieji – dabar ir smulkiausi diktatoriai

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.08.02 20:55

„Grėsmė demokratijai pasauliniu mastu“, – tokiomis antraštėmis pasitiktas prieš kelias savaites pasirodęs tarptautinis žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip privačios Izraelio technologijų bendrovės sukurtas šnipinėjimo įrankis potencialiai gali būti panaudotas arba jau naudojamas prieš pilietinės visuomenės veikėjus.


Istorijos centre – Izraelyje veikianti programinę įrangą kurianti bendrovė „NSO Group“, savo klientams tiekianti pažangius technologinius sprendimus, skirtus sekimo operacijoms. Bendrovės klientai – užsienio valstybių teisėtvarkos institucijos, saugumo organai, tokias technologijas, kaip esame linkę manyti, naudojantys kovai su grėsmę valstybės saugumui keliančiais veikėjais, teroristais ir organizuotu nusikalstamumu ir panašiai.

Tačiau septyniolikos tarptautinių žiniasklaidos priemonių – tarp jų amerikiečių „The Washington Post“, prancūzų „Le Monde“, britų „The Guardian“ ir kitų – publikuotas tyrimas rodo, kad realybėje sekimo taikiniais tampa žurnalistai, žmogaus teisių srityje dirbantys teisininkai, aktyvistai, politiniai disidentai ir kiti valdžiai nepataikaujantys asmenys. Jų tapatybės išaiškintos išanalizavus žiniasklaidai nutekėjusį 50-ies tūkstančių telefono numerių sąrašą.

Principas paprastas – norimo sekti asmens išmanusis telefonas užkrečiamas nuotoliniu būdu, šiam išsiuntus SMS žinutę. Tą padarius užkrėstas telefonas visiškai atrakinamas – galima įjungti kamerą, garso įrašymo įrenginį, skaityti žinučių ir elektroninio pašto turinį, sekti telefono buvimo vietą, pasiklausyti pokalbių ir taip toliau.

Didžiausio pasmerkimo „NSO Group“ sulaukė, nes jos programą „Pegasus“ naudoja autoritariniai režimai, tokie kaip Kazachstanas, Ruanda, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai. Tarp dešimties tyrime minimų valstybių, beje, yra ir Vengrija, kurios premjeras jau ilgą laiką žinomas dėl savo nusistatymo prieš žiniasklaidą. Izraelyje sukurtos kompanijos šnipinėjimo įrankiai buvo naudojami sekant prieš keletą metų Ankaroje brutaliai nužudyto Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi artimuosius, Tibeto dvasinį lyderį Dalai Lamą, taip pat paaiškėjo, kad šnipinėjimo taikiniais buvo tapęs ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bei keturiolika jo Vyriausybės kabineto ministrų.

Daug kas pasakytų, kad ši istorija nieko netikėto neatskleidė, o veikiau patvirtino senas nuojautas ir baimes. Kartu tai kelia klausimų – kaip tokias programas kuriančias laisvos rinkos logika besivadovaujančias kompanijas reikėtų reguliuoti, jeigu tą apskritai įmanoma daryti.

Apie „The Pegasus Project“ tyrimo atradimus, sekimui naudojamus įrankius, jų kūrėjus ir naujai kylančias dilemas LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“ kalbėjosi su Kanadoje, Ontarijuje esančio Queen`s universiteto sociologijos mokslų docentu Davidu Murakamiu Woodu. Jo domėjimosi sritys: saugumas ir privatumas, kriminologija ir sekimo studijos.

– Pone Woodai, pirmuoju temos aspektu pakalbėkime apie šio tyrimo reikšmę. Ką jums, kaip ekspertui, jis naujo atskleidė? Niekam juk ne paslaptis, kad žvalgyba, asmenų sekimas vyksta, tad iš esmės pasirodę faktai, ko gero, nestebina. Kodėl „The Pegasus Project“ tyrimas toks svarbus?

– Manau, šio tyrimo atradimus galima lyginti su tuo, ką 2013-aisiais atskleidė Edwardas Snowdenas. Abu atvejai panašūs. Iki 2013-ųjų visi lyg ir žinojome, kad NSA – Jungtinių Valstijų Nacionalinė saugumo agentūra – žmones šnipinėjo visame pasaulyje, lygiai taip pat žinojome, jog veikia slaptų karinių bazių tinklas. Tačiau ką padarė Snowdenas – jis pasauliui pateikė šiuos faktus patvirtinančius įrodymus. „The Pegasus Project“ atvejis labai panašus – pateikiami įrodymai apie šnipinėjimą, tik jis labiau civilinio pobūdžio.

Jau anksčiau buvo žinoma, kad „NSO Group“ – viena iš kelių pasaulinėje rinkoje veikiančių privačių šnipinėjimui skirtų programų ir kad jos produktai naudojami prieš žurnalistus, disidentus, aktyvistus ir kitus žmones. Šis tyrimas buvo tarsi patvirtinimas, leidęs mums akies krašteliu pažvelgti ir suprasti, kas vis dėlto yra tie sekami žmonės ir į kokių režimų rankas ši technologija pakliūva. Tie 50 tūkstančių telefono numerių, kurie nutekėjo organizacijai „Amnesty International“, nebūtinai yra galutinis sąrašas. Žmonių, prieš kuriuos naudojama NSO sukurta programinė įranga – ar tai būtų „Pegasus“, ar kokia nors kita – gali būti daug daugiau. Atsiminkite, kad tyrime kalbama tik apie vienos kompanijos vieną produktą. Jų yra daug daugiau.

– Ar pritariate minčiai, kad nekontroliuojamas tokios programinės įrangos naudojimas kelia grėsmę demokratijai?

– Visiškai sutinku. Tokios kompanijos kaip „NSO Group“ ir jos konkurentės platina produktus, kurie savo pajėgumais prilygsta organizuotoms signalų žvalgybą vykdančioms institucijoms. Ir tokie produktai parduodami valstybėms, kurios kitomis aplinkybėmis tokių žvalgybinių pajėgumų neturėtų. Ką turiu galvoje? Noriu pasakyti, kad didelėse valstybėse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos ir Kanada, kurioje šiuo metu gyvenu, jau veikia valstybinė signalų žvalgybos infrastruktūra. Anksčiau sukurti tokią žvalgybinę infrastruktūrą buvo labai sunku – tai buvo labai brangu, reikalavo didžiulių žmogiškųjų, intelektinių ir finansinių išteklių.

Tačiau maždaug 2000-aisiais ėmė ryškėti tendencija, jog ima kurtis tam tikras šnipinėjimo paslaugų sektorius. Tai tarsi į dėžutę supakuoti šnipinėjimo įrankiai, kuriuos, jei nori, gali tiesiog nusipirkti. Iš pradžių jie platinti technikos pavidalu – kalbu apie kompiuterius, serverius, įrenginius, skirtus telefoninių pokalbių pasiklausymui ir t.t. Beje, vienos pirmųjų kompanijų, pradėjusių tiekti tokias integruotas paslaugas, buvo „Nokia“ ir „Siemens“.

O dabar iš tokių programinės įrangos gamintojų kaip „NSO Group“ gali įsigyti, tiesiogine to žodžio prasme, šnipinėjimui skirtą programėlę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad naudodamos šį vienintelį įrankį valstybės gali vykdyti tokio sudėtingumo užduotis, kurias vykdyti praeityje būtų buvę pajėgūs nebent ištisi žvalgybos institucijų padaliniai. Tai labai pavojinga. Tai reiškia, kad kiekviena mažytė valstybė, kiekvienas diktatūrinis režimas, kiekvienas autokratas, kuris turi pakankamai pinigų, tokius šnipinėjimo įrankius ֪gali tiesiog įsigyti. Tokius šnipinėjimo įrankius, apie kokius anksčiau režimų lyderiai nė negalėjo pasvajoti. Todėl taip, tai grėsmė demokratijai. Grėsmė demokratijai globaliu mastu.

– Pati kompanija į jai mestus kaltinimus sureagavo pranešimu spaudai, kuriame sako, kad „jei girtas vairuotas partrenkė žmogų, tai dėl to mašinos nekaltini – kaltini vairuotoją“. Kitaip tariant, dėl privatumo pažeidimų kalti tie, kas jos sukurtą programą „Pegasus“ naudoja piktiems tikslams. Kaip vertinate tokį pasiteisinimą?

– Jau esu girdėjęs juos taip kalbant. Tai absurdiška. Jei norite geresnio pavyzdžio, tuomet štai: tai būtų tas pats jei ginklų gamintojai Amerikoje sakytų „mes ginklus tik parduodame, nesitikime, kad jais kažkas šaudys“. Reikia suprasti, kad ši šnipinėjimo įranga tokiu tikslu ir sukurta, t.y. specifiškai tam, kad būtų įdiegta žmonių telefonuose ir rinktų privačius duomenis, įrašinėtų jų pokalbius, rinktų metaduomenis, jų buvimo vietą ir t.t. Sunku būtų įsivaizduoti kokią nors kitą paskirtį tokiai programai.

Aišku, pati kompanija bando teigti, kad jos produktų paskirtis kitokia. Jie tą teigė pranešime spaudai, kuris, beje, buvo vienas prasčiausiai parašytų pranešimų spaudai, kokius teko kada nors skaityti. Jie rašė, kad jų programinė įranga skirta, pavyzdžiui, sugriuvusiuose pastatuose įstrigusių vaikų paieškai ir panašiai. Beje, labai panašiai teisinasi ir kitos Izraelyje veikiančios su karine pramone susijusios kompanijos – neva jų produktai skirti žmonių paieškos ir gelbėjimo operacijoms, esą jiems rūpi padėti žmonėms ir panašiai. Tačiau reikia suprasti, kad „NSO Group“ kuriami produktai pirmiausia yra karinės prigimties, tik dabar jie pritaikomi ir civilinio pobūdžio užduotims. Ir darkart – nepamirškime, kad tai šnipinėjimo įrangą kurianti bendrovė. Jokios kitos paskirties čia nėra.

– Antrasis temos aspektas – ar apskritai yra kokios nors taisyklės, reguliuojančios kaip ir kokiu būdu tokios programos turi būti platinamos? „NSO Group“ yra teigusi, kad ji neva atsirenka savo klientus, kad jos technologijos neatsidurtų ne tose rankose, tačiau tyrimas juk rodo ką kitą, tiesa?

– Kiek man žinoma, „NSO Group“ pernelyg nepersistengia vertindami kam parduoda savo kurtą programinę įrangą. O net jei ir nuoširdžiai rūpintųsi, mažai kas dėl to keistųsi – ją būtų galima įsigyti per trečiųjų šalių platintojus ir kitais būdais.

Viena pagrindinių problemų bandant sukontroliuoti kaip ir kam platinama programinė įranga, yra ta, jog jos eksporto neįmanoma prižiūrėti taip, kaip, pavyzdžiui, galėtum prižiūrėti branduolinei energetikai skirtus techninius komponentus. Na, tarkime, jei kažkas į Iraną norėtų išsiųsti krovinį su branduoline technika, tuomet tiesiog sustabdytum ją plukdantį laivą ir tiek, tiesa? Sustabdai laivą, iškeli krovinį ir viskas. To paties su programine įranga nepadarysi. Programų konteineriniais laivais niekas negabena. Tai reiškia, kad net jei ir stengiamasi reguliuoti tai, kaip platinama programinė įranga – pavyzdžiui, turi sąrašą asmenų, kuriems jos parduoti nenori – tai niekas dar negarantuoja, jog tie asmenys jos vis tiek negaus.

Bet tyrime minima kompanija dėl šio klausimo pernelyg nesirūpina šiaip ar taip. Tai matyti ir jų pranešime spaudai. Jie rašo maždaug taip: „mes tiesiog parduodame savo produktą“. Jie parduoda produktą bet kam ir tikisi, kad klientai ją naudos gerais tikslais? Toks požiūris į verslą, švelniai tariant, labai lengvabūdiškas, o jei tiesiai šviesiai – labai ciniškas.

Tiek „Amnesty International“, tiek, pavyzdžiui, pas mus Toronte veikianti organizacija „Citizen`s Lab“ stebi „NSO Group“ veiklą jau daugybę metų. Ši kompanija puikiai supranta, ką daro. Jie žino, kad jų produktas naudojamas prieš žurnalistus, aktyvistus, demokratijos ir žmogaus teisių gynėjus. Ir jie, nepaisant visko, ir toliau elgiasi ciniškai. Čia ne šiaip koks atsitiktinumas. Tai jų rinka. Būtent taip.

Šiaip ar taip, norėjau pasakyti, kad šią rinką reguliuoti labai sunku. Nors, tiesą sakant, tam tikros jurisdikcijos privatumo pažeidimus traktuoja kaip neteisėtą veiklą. Galvojant apie pavyzdžius, pirmiausia į galvą šauna Europos Sąjunga, kurioje veikia Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Manau tokios programinės įrangos kaip „Pegasus“ naudojimas Bendrijoje greičiausiai būtų uždraustas. Yra ir daugiau valstybių. Esu tikras, kad tokią programą būtų labai sunku naudoti ir čia, Kanadoje. Abejoju, ar Kanados Privatumo komisaras tam pritartų. Daugumoje kitų šalių privatumo priežiūros mechanizmai silpni. Bet kokiu atveju, esmė tame, kad tokią įrangą naudoti nusprendžia ne kas kitas, o pačios valstybės. Tad idėja, jog kažkaip būtų galima susitarti dėl reguliavimo man atrodo sunkiai įgyvendinama. Kaip jau sakiau – juk pačios vyriausybės nusprendžia taip elgtis.

Galbūt vienintelis būdas kaip būtų galima geriau prižiūrėti tokių kompanijų kaip „NSO“ veiklą, yra siekti, kad būtų pasirašyta kokia nors tarptautinė sutartis. Jei šios kompanijos teisiniu požiūriu būtų prilygintos ginklams, galbūt tai mus ir nuvestų reikiama linkme. Galbūt mums reikia kažko panašaus į savotišką Ženevos konvenciją, pagal kurią tokios kompanijos būtų labai griežtai reguliuojamos, jei ne uždraustos visiškai? Kaip jau kalbėjome, realybėje tokių programų platinimui kelią užkirsti sunku. Bet jei pavyktų reguliuoti jas kuriančių kompanijų buvimą ir veiklą iš esmės, tuomet būtų daug paprasčiau. Tokias kompanijas kaip „NSO“ būtų galima priskirti, tarkime, „neteisėtą šnipinėjimo įrangą gaminančių bendrovių“ kategorijai ir dėl to susitarti, sakykime, Jungtinių Tautų lygmeniu.

Aišku, daug žmonių sakytų, kad tai neįmanoma – esą būtų lygiai tas pats, kaip bandyti išnaikinti visus pasaulyje branduolinius ginklus. Juk kol to padaryti iki šiol nesiseka, tiesa? Bet aš nesutinku. Ir taip manau iš dalies todėl, kad reguliuoti sekimui skirtą programinę įrangą tiekiančias bendroves yra didžiųjų pasaulio galių, tokių kaip Jungtinės Valstijos, Rusija ar Kinija, interesas. Kuo dažniau tokie įrankiai atsidurs mažesnių valstybių rankose, tuo tai labiau erzins didžiąsias imperines galias.

– Trečiasis klausimas – koks yra didžiulius žvalgybinius išteklius turinčių valstybių, tokių kaip Jungtinės Valstijos, Rusija, Jungtinė Karalystė, Kinija ir kitos, santykis su privačių kompanijų kuriamomis sekimo technologijomis. Kodėl jos, bent jau iš to ką rodo tyrimas, NSO paslaugomis nesinaudoja?

– Na, manau, atsakymas gana akivaizdus – tokių programų kaip „Pegasus“ joms nereikia. Jos jau pačios turi susikūrusios įrankių, kurie gerokai lenkia „NSO Group“ tiekiamus produktus. Pavyzdžiui, Britanija. Snowdeno istorijos metu atskleista, kad britų Vyriausybės komunikacijos būstinė GCHQ, t.y. svarbiausia šalyje kibernetinės žvalgybos agentūra, naudojo labai pažangų sekimo įrankių paketą, žinomą pavadinimu „smurfai“. Šį programų paketą agentūra galėjo įdiegti į bet kurį telefoną be savininko žinios. Su šia programa galėjai įjungti telefono įrašymo įrenginį, pasiklausyti pokalbių, skaityti elektroninio pašto turinį ir t.t. Kitaip tariant turėjo visas funkcijas, kurias dabar turi „NSO Group“ sukurtas įrankis. Ir visa tai buvo prieš dešimt metų.

Tai rodo, kad galingos valstybės, turinčios gerai išvystytas žvalgybos technologijas, tokius sekimo įrankius naudoja jau seniai. Programas, panašias į tai, ką šiandien „NSO“ pardavinėja mažų šalių vyriausybėms, didžiosios šalys naudojo gal net prieš gerus dvidešimt metų. Jos gerokai labiau pažengusioms. Joms tokie privačių kompanijų sukurti įrankiai nereikalingi, nes savi daug ilgalaikiškesni, patikimesni ir jos žino, kaip jais naudotis. Be to, dar grįžtant prie „smurfų“ reikia pasakyti, kad Britanija priklauso ir vadinamajam „Penkių akių“ žvalgybiniam aljansui. Tai leidžia manyti, kad ir kitos aljanso narės – Jungtinės Valstijos, Australija, Naujoji Zelandija, Kanada – greičiausiai irgi galėjo naudotis kokia nors antraeile prieiga prie šių žvalgybinių duomenų.

Tą patį galima pasakyti ir apie kitas šalis. Pavyzdžiui, Rusija žinoma dėl ypač pažangių elektroninio šnipinėjimo sistemų. Ne tik pasyvaus šnipinėjimo, bet ir aktyvaus, apie kurį, kaip žinia, pastaraisiais metais irgi daug kalbėta, kai buvo tiriamos kibernetinės atakos prieš Jungtinių Valstijų valdžios institucijas. Nemanau, kad „NSO“ produktai jiems reikalingi.

– Ketvirtasis aspektas – reputacija. Žinoma, galima dar kartą pabrėžti, kad kalbame apie verslo subjektą, kuris valstybei formaliai neatstovauja, tačiau Izraelio vardas vis tiek minimas. Ar tai kenkia šalies reputacijai? Ir ar kenkia kompanijos įvaizdžiui? Ar dabar pamatę, kam jos kuriami produktai naudojami, žmonės jos vengs?

– Ironiška tai, jog visas šis skandalas išties veikia jų reputaciją, tik ne taip kaip galbūt dauguma tikėtųsi. Manau, kad tai tik stiprina Izraelio kaip valstybės, kurioje kuriami labai pažangūs ginklai ir šnipinėjimo įrenginiai, reputaciją. Kalbant apie žvalgybos ir specialiąsias operacijas, Izraelį, ko gero, galime laikyti pačia efektyviausia valstybe pasaulyje. Izraelio specialiųjų operacijų tarnyba „Mossad“ jau daugybę metų žinoma kaip itin negailestinga ir veiksminga organizacija, kuri geba sėkmingai vykdyti pasikėsinimus užsienyje ir likti nesučiupta, kaip kad nutiko Dubajuje prieš keletą metų.

Nemanau, kad „Pegasus“ programą sukūrusiai ir platinančiai kompanijai tai kaip nors reikšmingai pakenks. Tai jiems veikiau gera reklama. Dabar jie gali sakyti: žiūrėkite, kiek daug žmonių naudojasi mūsų kuriamomis dalykais, ko gero, todėl, kad jie išties neblogi, m?

Kalbant šia tema labai sunku būti necinišku. Vienintelė rimta netiesioginė žala, kurią jie galėtų patirti, būtų tuo atveju, jeigu nutiktų kažkas, dėl ko tokių kompanijų kaip „NSO Group“ veikla būtų pradėta griežčiau reguliuoti. Tokia išdava būtų pati nepalankiausia. Bet kol to nenutiko, tol jiems visa tai eina tik į naudą. Bet koks viešumas jiems išeina į naudą.

– Penktasis ir paskutinis klausimas – ar galime manyti, kad dabar po šio tyrimo bus imtasi kokių nors priemonių bandant kontroliuoti kaip ir kam gali būti parduodama sekimui skirta įranga? Jūs jau kalbėjote apie tai, kokie mechanizmai galėtų būti taikomi. Tačiau ar valios tą daryti atsiras, ypač suprantant, kad žvalgyba, sekimas niekur dėl to neišnyks? Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš kurį laiką minėjo, kad reikia griežtesnės kontrolės.

– Visiškai nesistebiu, jog šį klausimą pirmosios iškėlė ne kas kitas, o būtent Europos Sąjungos šalys. Kaip jau minėjau, Europoje vis dar gajus susirūpinimas po Snowdeno „atradimų“ 2013-aisiais – ne tik dėl užsienio valstybių tarnybų ir agentų veiklos, bet ir privačių kompanijų. Be jokios abejonės, tai žeidžia tokių politikų kaip Macronas ego, šiam sužinojus, kad jį šnipinėjo Maroko tarnybos. Iš istorinės perspektyvos vertinant, Prancūzijai tai turėtų būti didžiulis pažeminimas. Marokas kažkada buvo viena prancūzų kolonijų. Ech, ir šis nutikimas negalėjo nutikt mielesniam, geresniam vyrukui nei Macronas, tiesa?

Angela Merkel pažeminimą jau patyrė 2013-aisiais, Snowdenui atskleidus, kad ją ir jos politinius sąjungininkus šnipinėjo tos pačios Vokietijos žvalgybos tarnybos, padedant amerikiečių Nacionalinio saugumo agentūrai. Beje, tai svarbu – nepamirškite, kad šnipinėjimo operacijos nėra tokios paprastos kaip kartais gali pasirodyti. Nėra taip, kad tave tiesiogiai šnipinėja užsienio veikėjai. Jie pasitelkia politinį pasitikėjimą turinčius asmenis.

Taigi, nekeista, kad Europos šalys į „Pegasus“ istoriją kol kas reaguoja jautriausiai. Čia asmens duomenų privatumo klausimai gerokai jautresni, be to, kai kurie jos lyderiai patys patyrę asmeninį pažeminimą, tai juos skatina imtis veiksmų. Tik šiuo atveju problema ta, kad nei Prancūzija, nei Vokietija žvalgybos srityje pasaulyje nėra pripažįstamos kaip labai įtakingos šalys, jos tėra maži žaidėjai. Taip, jos galingos ekonomiškai, įtakingos kitose srityse, tačiau žvalgybos srityje jos tokios galios neturi. Kad būtų galima tikėtis kokio nors pokyčio, reikia, kad apie tai garsiai prabiltų tokios šalys kaip Kinija, Rusija ar Jungtinės Valstijos, kad kažkas iš jų pasakytų: klausykite, reikia pradėti geriau reguliuoti šnipinėjimo įrangą platinančias privačias kompanijas.

Čia, žinoma, jau galėtų kilti kitų problemų. Paprastai jei kokį nors klausimą kelia Jungtinės Valstijos, tuomet, pavydžiui, Rusija iškart priešinasi. Jei Rusija keltų, tuomet Jungtinės Valstijos arba Kinija galėtų prieštarauti sakydamos „pala pala, gal geriau tegul laisvoji rinka šį klausimą sureguliuoja“. Šiaip ar taip, manau, kad norint kažkokio realaus pokyčio reguliavime, tokiai šaliai kaip Vokietija reikės kokia nors didesnės ir įtakingesnės šalies parama. Žinoma, galbūt Europos Sąjunga gali imtis kokių nors sankcijų ar programinės įrangos importo ribojimų, tačiau globaliu mastu tai problemos nespręs. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma „Pegasus“ istorijoje įvardytų žvalgybos taikinių yra už Europos Sąjungos ribų – ten, kur Bendrija neturi jokios įtakos.

– Ar galima manyti, kad panašių tyrimų ateityje bus ir daugiau? Kad žurnalistai ir organizacijos dabar šio reikalo taip lengvai nebepaleis?

– Taip, visiška tiesa. Vėlgi norėčiau paminėti „Citizen’s Lab“ tyrėjus, kurie daugybės tokių kompanijų veiklą stebi jau daug metų. Tai reiškia, kad „NSO Group“ yra tik viena iš daugybės tokią programinę įrangą kuriančių bendrovių. Realybėje jų daug daugiau. Esu tikras, kad ateityje ir atradimų bus daugiau. Galbūt net paaiškės, kad „NSO“ nėra pati pažangiausia – tai, kad juos šis tyrimas pričiupo, reiškia, kad galbūt jie ir nėra tokie šaunūs. Galbūt yra pažangesnių bendrovių? Su žvalgyba visada taip būna – jei kažkas didelio atskleidžiama, tai verčia mąstyti, kad yra kažkas daug didesnio, apie ką nieko nežinome.

Labai tikiuosi, kad „Amnesty International“ šiems tyrimams finansavimą skirs ir toliau. Mažų vietinio lygio žmogaus teisių organizacijų publikuojamų tyrimų sukeliamas rezonansas, lyginant su didelėmis organizacijomis kaip „Amnesty“, skiriasi kaip diena ir naktis. Bet labai svarbu, kad dirbtų ir mažesnės organizacijos, bendradarbiaudamos su „Amnesty“ jos gali teikti informaciją, o „Amnesty“, turėdama įtaką ir sklaidą, gali pasiekti didelių rezultatų.

Pabaigai noriu pabrėžti tai, kas šioje istorijose pastatyta ant kortos. Kalbame ne tik apie viešą erzelį, ne tik apie kai politikų patirtą pažeminimą, ne tik apie privatumą. Pamenate istoriją apie tai, kaip Saudo Arabija susekė jai nepatinkantį žurnalistą Jamalą Khashoggi Turkijoje ir jį nužudė pačiu šlykščiausiu būdu? Vėliau atskleista, kad jo asmeninis telefonas buvo „pripumpuotas“ kenkėjiškų programų, sukurtų panašių kompanijų kaip „NSO“. Kai kuriems žmonėms tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kai kuriais atvejais tokių programų naudojimas priveda prie to, kad žmogus netenka gyvybės. Arba atsiduria kalėjime, iš kurio niekada daugiau ir nebeišeina. Tai nėra vien tik privatumo klausimas.

Pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.