Pasaulyje

2021.07.30 21:30

Ar Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso vis dar atitinka laikmečio poreikius?

LRT.lt2021.07.30 21:30

Artėjant šio Jungtinių Tautų dokumento septyniasdešimtmečiui, ekspertai teigia, kad vis dažniau pritrūksta politinės valios įgyvendinti šiame susitarime numatytas pabėgėlių teises. Afrikos šalys jau veikia už jo ribų, rašo „Deutsche Welle“ (DW). 

Žmogaus teisių gynimas yra Hamado Dipamos aistra. Tuo jis užsiima kasdien nuo pat tos akimirkos, kai pabėgo nuo politiškai motyvuoto smurto savo gimtinėje Burkina Fase.

Prieš dvidešimt metų, būdamas jaunas studentas, H. Dipama įsiliejo į protestus prieš Blaise`o Compaore`o, geležiniu kumščiu valdžiusio šalį net 27 metus, diktatūrą. 2014 m. Burkina Fase įvyko sukilimas, nuvertęs ilgametį diktatorių.

H. Dipama galiausiai atsidūrė Miunchene, Vokietijoje.

„Kai bėgau iš šalies, nežinojau apie Ženevos pabėgėlių konvenciją, – interviu DW sakė H. Dipama. – Apie tai mažai kalbama žemiau pusiaujo; ten žmonės prastai informuoti tokiais klausimais.“

„Kodėl negaunu apsaugos?“

Tačiau atvykęs į Europą, H. Dipama susidūrė su konvencijos realijomis ir sužinojo, kad vieniems pagal ją suteikiamas prieglobstis, o kitiems – ne.

„Kodėl tam tikri žmonės gauna apsaugą, o aš ne, nors galėčiau įrodyti, kokia buvo mano padėtis Burkina Fase?“ – svarstė H. Dipama, kuris pirmuosius devynerius metus Vokietijoje turėjo leidimą gyventi šalyje toleravimo laikotarpiui (angl. tolerated stay).

Tai nesuteikė jam teisės įsidarbinti, laisvai judėti šalies viduje ir dalyvauti daugelyje gerovės programų, rašo DW.

Pabėgėliams suteikiamos teisės
Ženevos pabėgėlių konvencija (oficialiai vadinama „Konvencija ir protokolu dėl pabėgėlių statuso“) yra nepakeičiamas tarptautinės pabėgėlių apsaugos pagrindas.

Ji apibrėžia, kas yra pabėgėlis ir kokias teises bei pareigas jis turi. Pagal pirminę formuluotę, žmogus įgyja teisę į pabėgėlio statusą, jei jis paliko savo šalį dėl „visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės“.

Po Antrojo pasaulinio karo augant politinei įtampai tarp Rytų ir Vakarų, 1951 m. Jungtinės Tautos Ženevoje priėmė šią konvenciją, rašo DW.

Iš pradžių buvo apsiribota daugiausia Europos pabėgėlių apsauga po Antrojo pasaulinio karo. Siekiant atspindėti kintančią situaciją pasaulyje, 1967 m. buvo priimtas protokolas, kuris išplėtė konvencijos taikymo sritį.

Kurią nors vieną ar abi konvencijos dalis yra pasirašiusios maždaug 149 valstybės.

Pagrindinė sutartis

Pabėgėlių konvencija ir šiandien vaidina svarbų vaidmenį – tai vienintelis dokumentas, įpareigojantis valstybes teikti apsaugą pabėgėliams, sako Briuselio migracijos politikos instituto analitikė Susan Fratzke.

Visgi, anot jos, šiandien žmonės yra priversti palikti savo namus dėl kitokių priežasčių nei Šaltojo karo metais – vyriausybės griūva, tarpusavyje kovojančios grupuotės grumiasi dėl valdžios, žlunga šalių ekonomika ir žmonės nebegali išmaitinti savo šeimų.

„Nieko panašaus [konvencijoje] nėra. Tačiau tai nereiškia, kad ji tapo beverte. Turime galvoti plačiau ir būti kūrybingesni, kad atspindėtume žmonių poreikius“, – DW sakė S. Fratzke.

Dar prieš 30 metų JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR) atkreipė dėmesį, kad žmonės savo namus palieka dėl kitokių motyvų, pavyzdžiui, prastos ekonominės situacijos regione.

„Tie žmonės bėga ne nuo persekiojimų, bet tikėdamiesi geresnio gyvenimo, – 1991 m. interviu DW sakė tuometis vyriausiojo komisaro pavaduotojas Douglas Staffordas. – Ateityje turime būti labai atsargūs, spręsdami ekonominių migrantų problemas.“

Tačiau praėjo 30 metų, o bėgimas iš gimtosios šalies dėl ekonominių priežasčių pagal konvenciją vis dar nėra kriterijus pabėgėlio statusui gauti, rašo DW.

Afrikos šalims trūksta resursų

Šiandien beveik visos Afrikos šalys yra pasirašiusios Pabėgėlių konvenciją ir dešimtmečius kelios Afrikos valstybės tapo prieglobsčiu didžiausiems pabėgėlių srautams pasaulyje.

Kaip aiškina S. Fratzke, daugelis Afrikos valstybių žengė dar „žingsniu toliau“ ir pasirašė Afrikos vienybės organizacijos (AVO) – Afrikos Sąjungos pirmtakės – pabėgėlių konvenciją, tokiu būdu suteikdamos pabėgėliams Ženevos konvencijoje nenumatytas teises.

Pretorijos (Pietų Afrika) universiteto Žmogaus teisių centro migracijos skyriui vadovaujantis Abiy Ashenafi taip pat mano, kad AVO susitarimu buvo praplėstas kiek per siauras Ženevos konvencijoje pateiktas „pabėgėlio“ apibrėžimas.

Visgi abu ekspertai įžvelgia jo taikymo problemų – daugelis pabėgėlius priglaudžiančių Afrikos valstybių stokoja išteklių ir yra pakankamai silpnos, su ekonominiais sunkumais susiduriančios šalys.

Trūksta politinės valios

Ženevos pabėgėlių konvencija nepateisino savo potencialo. Viena pagrindinių problemų, anot Abiy Ashenafi, yra privalomų, įpareigojančių nuostatų stoka, kuriomis, migracijos eksperto nuomone, konvencija galėtų būti papildyta.

Joje taip pat nenumatyti pabėgėlių skundų dėl priimančios valstybės veiksmų teikimo mechanizmai, rašė jis elektroniniame laiške DW.

Dar viena problema, pasak S. Fratzke, yra tai, kad konvencija nėra vykdomoji institucija. Kiekviena ją pasirašiusi šalis privalo įtvirtinti savo įsipareigojimą konvencijai, priimdama atitinkamus nacionalinius prieglobsčio įstatymus.

Tačiau, anot jos, daugelis valstybių „nenori ar negali“ to padaryti.

„Todėl pabėgėliams sunku gauti apsaugą, nors konvencija jiems tokią teisę suteikia“, – aiškina S. Fratzke.

Gerbti ir atnaujinti dabartinę konvenciją

Tuo tarpu Miunchene gyvenantis H. Dipama iš Burkina Faso kritikuoja priimančių valstybių elgesį su pabėgėliais teigdamas, kad jis dažnai nukrypsta nuo konvencijoje įtvirtintų nuostatų.

Anot H. Dipamos, nuo 2007 m. dirbančio Bavarijos pabėgėlių tarybos atstovu spaudai, deportacija kelia abejonių, ypač kai puikiai integravęsi pabėgėliai išsiunčiami atgal į nestabilias gimtąsias šalis.

H. Dipama asmeniškai patyrė baimę būti deportuotam, kai dar neturėjo pilnateisio leidimo gyventi šalyje. Tokį jis gavo 2014 m.

Prieš mėnesį H. Dipama kreipėsi dėl Vokietijos pilietybės – tai, pasak jo, nebuvo lengvas sprendimas, nes teks atsisakyti Burkina Faso piliečio paso.

Kaip turėtų atrodyti atnaujinta pabėgėlių konvencija?

„Mes daug neprašome, – sako H. Dipama. – Valstybės turėtų tiesiog daryti tai, ką įsipareigojo, pasirašydamos konvenciją, ir modifikuoti dokumentą taip, kad šiandieniniams pabėgėliams iš probleminių šalių būtų suteikiama daugiau apsaugos.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.