Pasaulyje

2021.07.31 10:56

Elisabeth Braw. Lukašenka žengia į pilką zoną tarp karo ir taikos, bet Lietuva ne viena

Elisabeth Braw2021.07.31 10:56

Aliaksandro Lukašenkos režimas žengia į pilkąją zoną tarp karo ir taikos, ginklu prieš Lietuvą paversdamas civilinę aviaciją ir migraciją, rašo Amerikos įmonių instituto (AEI) vyresnioji bendradarbė Elisabeth Braw.

Čečėnai ir Afrikos studentai – migracijos į Lietuvą banga įgauna vis naujų atspalvių. Be abejo, Lietuva privalo apgyvendinti ir įvertinti kiekvieną į jos teritoriją užsukantį prieglobsčio prašytoją, o prezidentas Aliaksandras Lukašenka būtent to ir siekia. Lietuva negali jo sustabdyti, atgręždama į jį tą patį migrantų ginklą, todėl labai svarbu, kad sąjungininkai atidžiai stebėtų, su kokiomis problemomis šiandien susiduria Lietuva. Ši naujoviška pilkosios zonos tarp karo ir taikos taktika neabejotinai kažkada bus panaudota ir prieš juos.

Kadangi Lietuva nėra ta šalis, į kurią masiškai veržtųsi dokumentų neturintys migrantai ir prieglobsčio prašytojai, buvo labai keista ir netikėta, kai gegužę į Lietuvos teritoriją miškais iš Baltarusijos patraukė migrantų grupės.

Liepos 27 d. jų skaičius viršijo 2700. Nors ES išorės sienų apsaugos tarnyba FRONTEX pasiuntė pareigūnus padėti savo kolegoms iš VSAT, migrantų srautas nemažėja.

Migrantų antplūdis kelia Lietuvai dvi problemas.

Žinoma, pati aktualiausia yra migrantų apgyvendinimas, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Prie didelio prieglobsčio prašytojų skaičiaus pratusios šalys, kaip antai Italija, Graikija, Vokietija ar Švedija, galėtų nesunkiai apdoroti dar 2700 prašymų. O Lietuva, iki šiol nepatyrusi tokio migrantų antplūdžio, šiam tikslui yra priversta sutelkti papildomus išteklius.

Dar viena netikėta užduotis – pasienio tvora, kurią Lietuva šiuo metu stato. Tai ne tik papildomos išlaidos, bet ir skubaus sprendimo reikalaujanti problema, nes Lietuva jau išnaudojo visas kariuomenės turėtas spygliuotos vielos atsargas, leidusias nutiesti 4,5 km užtvarą.

„Norint tiesti koncertiną, reikia pirmiausia jos turėti. Šiuo metu ieškome skirtingose šalyse, kurios galėtų pasiūlyti nusipirkti. Lietuvoje jos niekas negamina“, – liepos 23 d. BNS sakė vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

Lietuvos sąjungininkai turėtų labai atidžiai stebėti padėtį šalyje, nes Lietuvai prireiks pagalbos. Tačiau jie turėtų stebėti situaciją ir iš savanaudiškų paskatų, nes A. Lukašenkos stiliaus „eksperimentai“ pilkojoje zonoje tarp karo ir taikos netrukus gali atsigręžti ir prieš juos.

Rugsėjį vyksiančių Rusijos karinių pratybų „Zapad 2021“ metu Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos treniruosis Baltarusijos teritorijoje. Rusų kariai jau po truputį atvyksta į Baltarusiją. Nereikia itin lakios vaizduotės, kad suprastum, jog A. Lukašenka gali pasinaudoti šiomis pratybomis Lietuvai įbauginti.

Ne, A. Lukašenka greičiausiai nesitaikys į juos, nes visa jo rūstybė šiuo metu yra nukreipta į Lietuvą, kurios Vyriausybė išdrįso jam pasipriešinti po to, kai Baltarusijos valdžia nukreipė į Vilnių reisu 4978 skridusį „Ryanair“ lėktuvą į Minską, kad sulaikytų baltarusių opozicijos žurnalistą Ramaną Pratasevičių ir jo draugę Sofiją Sapegą.

Visgi paversdamas ginklu civilinę aviaciją ir pabėgėlius, A. Lukašenka sulaužė du tarptautinių santykių tabu.

Jis įvykdė valstybės remiamo piratavimo civilinėje aviacijoje išpuolį ir sąmoningai panaudojo migrantus iš kitų šalių, kad pakenktų kaimyninei valstybei. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Ergdoganas keletą kartų grasino persiųsti į Europos Sąjungą šiuo metu Turkijoje besiglaudžiančius (pagal susitarimą su ES) pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, o praėjusiais metais net praleido dalį jų į Graikiją. Bet R. T. Erdoganas nenuėjo taip toli kaip Baltarusijos valdžia, kuri, panašu, padeda irakiečiams atvykti į Minską, o iš ten palydi iki Lietuvos sienos. Tiesą sakant, keliaudami į ES, prieglobsčio prašytojai kerta daugybės šalių, įskaitant ir savo tėvynę, sienas, ir iki šiol nė viena valstybė jų sąmoningai negabeno iš gimtosios šalies.

Dabar ir kiti lyderiai bei režimai, kurie iki šiol stengėsi nepažeidinėti tokių tabu, tikriausiai pasijus laisvesni naudoti panašius nešvarius triukus, spaudžiant Vakarų šalis.

Neketinu palengvinti tokių režimų darbo, išvardindama priemones, kurias jie galėtų pritaikyti; pakaks pasakyti, kad daugelis šalių gali padėti sukelti migrantų į ES bangas ir daugelis šalių gali nukreipti komercinius lainerius, taip sukeldamos sumaištį tarptautinėje aviacijoje.

Neįmanoma pasiruošti visoms beprotiškoms idėjoms, kurios gali šauti į galvą sumaištį sukelti panorusiam režimui. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad santykiai tarp šalių sparčiai prastėja. Taip pat nesunku suvokti, kad dėl globalizacijos pakenkti kitiems norinčios šalys šiandien turi daug daugiau galimybių nei turėjo Šaltojo karo metu.

Tad Vakarų šalys neturėtų bandyti pakeisti režimą kitose valstybėse, net jei tų valstybių režimai puola Vakarus, naudodamiesi nešvariais triukais pilkojoje zonoje.

Žinoma, Vakarai gali turėti daugybę priežasčių siekti režimo pasikeitimo, ir tikrai yra nemažai dėmesio vertų opozicijos aktyvistų, kurie galėtų oriai ir sąžiningai vadovauti savo šalims. Visgi nereikia pamiršti, kad vyriausybė netenka legitimumo, kai suvokiama, kad ji yra primesta Vakarų.

Tačiau grįžkime į Baltarusijos ir Lietuvos pasienį. Estija atskubėjo Lietuvai į pagalbą, pažadėjusi atsiųsti 100 kilometrų koncertinos. Dešimt kitų sąjungininkų pažadėjo paramą per Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų generalinį direktoratą. Savo ruožtu Europos Komisija perves 10 milijonų eurų, Europos prieglobsčio paramos biuras atsiųs 50 ekspertų, o FRONTEX – dar 60.

Vien tai turėtų įtikinti A. Lukašenką, kad net jei jis turi novatoriškų idėjų, Lietuva turi draugų. O draugai paprastai laimi.

Elisabeth Braw yra vyresnioji bendradarbė Amerikos įmonių institute (AEI), kur daugiausia dėmesio skiria naujų iššūkių nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui hibridinių ir pilkosios zonos grėsmių ir apsigynimo nuo jų galimybių, analizei. Ji yra „Foreign Policy“ apžvalgininkė, rašanti nacionalinio saugumo ir globalios ekonomikos temomis, ir Nacionalinės parengties komisijos (JK) narė.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.