Pasaulyje

2021.07.24 17:14

Nieko panašaus Kuboje nebuvo nuo pat revoliucijos – protestai išbando komunistinę valdžią

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.07.24 17:14

Liepos viduryje tūkstančiai Kubos gyventojų protestavo prieš šalies valdžią, kai kuriais atvejais nevengdami itin aštrių pareiškimų komunistų partijos ir jos pirmojo sekretoriaus, šalies prezidento Migelio Diazo-Canelio atžvilgiu. Kaip teigia stebėtojai, precedentas išties neeilinis – tokio masto demonstracijų, apimančių ne tik sostinę Havaną, bet ir daugumą kitų provincijų, Kuboje nevyko nuo pat komunistų režimą į valdžią atvedusios revoliucijos laikų.


Kaip ir daug kur kitur Lotynų Amerikoje viena priežasčių, išvedusių kubiečius į gatves yra, koronaviruso pandemija – augantis susirgimų ir mirčių skaičius, medicininių priemonių trūkumas, su karantinu susiję suvaržymai. Nepasitenkinimą kursto ir sunki ekonominė našta – sutrūkinėjus turizmo sektoriui, šalies ekonomika praėjusiais metais susitraukė maždaug dešimtadaliu. Dėl to trūksta maisto produktų, būtiniausių medicinos priemonių.

Įvykio beprecedentiškumas verčia tarptautinių santykių stebėtojus svarstyti – ar nacionalinio masto demonstracijos, prie kurių didele dalimi prisidėjo socialiniai tinklai, reiškia gilesnį kubiečių nepasitenkinimą komunistų partijos valdymu? Ar tai tik vienkartinis įvykis, ar vis dėl to jis gali tapti tendencija? Kokį vaidmenį čia užims kiti tarptautinės arenos žaidėjai, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, kurias Kubos valdžia režimas kaltina neramumų kurstymu, arba tradicinė Havanos sąjungininkė Rusija?

LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ pašnekovai – Floridos tarptautinio universiteto Kubos tyrimų instituto profesorius, antropologas Jorge Duany ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Giedraitytė.

– Pone Duany, gal pradėkime nuo klausimo, kodėl dabar? Iš to, kokio dėmesio ir reakcijų sulaukė šis įvykis, atrodo, kad viskas atsitiko netikėtai, tarsi nedaug kas numanė, kad Kubos gyventojų nepasitenkinimas gali sprogti. Ir kodėl tokio pobūdžio demonstracijos Kuboje vadinamos itin retomis?

J. Duany: Aš to tikrai nenumačiau. Ir nemanau, kad ir kiti įvykius Kuboje įdėmiai sekantys stebėtojai ir ekspertai to tikėjosi. Manau, kad sekmadienį vykę protestai Kuboje, visų pirma, susiję su koronaviruso pandemija ir, konkrečiai, su augančiu susirgimų ir mirčių skaičiumi pastarosiomis savaitėmis. Trūksta medicinos priemonių, lovų ligoninėse ir netgi gydytojų. Ironiška, bet taip iš dalies yra dėl to, kad daug šių priemonių Kuba pati eksportuoja į užsienį.

Situacija ypač prasta šalia Havanos esančioje Matansaso provincijoje. Prieš kurį laiką rusų ir kanadiečių turistams atidarytas Varadero kurortas, turintis savo oro uostą. Dabar jie keliauja į Kubą. Ir jūs, ko gero, geriau nei bet kurie kiti žinote, kad Rusijoje vakcinavimas vyksta ne itin veiksmingai ir, regis, tai prisidėjo prie augančio susirgimų skaičiaus Kuboje. Matydami užsieniečius, besimėgaujančius paplūdimiais ir geru gyvenimu, kubiečiai piktinasi, nes tuo pat metu jiems tenka laikytis labai griežtų ribojimų.

Prie viso to pridurčiau ir ekonominę recesiją. Ji nutiko ne per dieną, o veikiau kaupėsi visus pastaruosius metus ar pusantrų. Kubos ekonominė veikla 2020-aisiais susitraukė 11 proc. ir, ko gero, šiemet trauksis dar daugiau. Taip yra dėl to, kad per pandemiją turizmas užsivėrė, o Kuba ir toliau smarkiai priklausoma nuo užsienio valiutos. Tad turizmo sektorius praktiškai sugriuvo ir tai, žinoma, paveikė smulkųjį verslą, restoranus, viešbučius ir kitas ekonomikos sritis. Tai reiškia daugiau skurdo, mažiau maisto, augančias bazinių maisto prekių ir ypač medicinos priemonių kainas. Tai ypač ryški kubiečių nepasitenkinimo priežastis.

Sakyčiau, kad Kuboje nieko panašaus nesame matę nuo ankstyvojo 7-ojo dešimtmečio, kai šalyje įvyko revoliucija. Vienintelis kažkiek panašus atvejis buvo 1994-aisiais, kai centrinėje Havanoje vyko gerokai mažesnis, daug labiau lokalus protestas. Jis buvo greitai išskirstytas, o tai netrukus privedė prie didžiulės migrantų krizės, kai žmonės plaustais kėlėsi į Jungtines Valstijas. Šįkart protestas daug masiškesnis, daug tvaresnis. Ir jis, be kita ko, vyko visoje saloje, ne tik Havanoje. Tai Kuboje labai retas atvejis. Visų pirma, taip yra todėl, kad protestai šioje šalyje yra neteisėti – tokius susibūrimus valdžia laiko nusikalstama veikla. Jei girdėjote kaip įvykius komentavo Kubos valdžia, tai greičiausiai atkreipėte dėmesį į tai, jog ji klijuoja „kontrrevoliucionierių“ etiketę. Faktas, jog tokie judėjimai Kuboje itin reti, susijęs su Kubos valdžios pastangomis tokiems įvykiams kelią užkirsti, o jei jie ir nutinka, stengiamasi juos užgniaužti kuo greičiau ir griežčiau.

Šįkart šiek tiek užtruko, kol jie suvokė, kas vyksta, interneto prieiga užblokuota tik po kelių valandų nuo protestų pradžios. Štai kodėl demonstracijos buvo taip gerai koordinuotos – žmonės vieni su kitais kontaktavo naudodamiesi feisbuku, instagramu ir panašiai. Dabar šios programėlės bent keletą dienų neveikia. Tai irgi paaiškina, kodėl tokio masto protestai Kuboje tokie reti – valdžia nespėjo greitai sureaguoti ir juos užgniaužti. Aišku, dabar jie jau reaguoja – pasiųsta policija, specialiosios pajėgos ir net Vyriausybei dirbantys civiliai tam, kad minias suvaldytų.

I. Giedraitytė: Aš manau, kad galima buvo numatyti, ir tikriausiai dėl kelių priežasčių. Lietuvoje mes gana retai kalbame apie Lotynų Ameriką, bet nemažoje regiono šalių dalyje vyko protestai, kuriuos galima susieti su COVID-19. Tai nebūtinai tiesiogiai dėl COVID-19, bet kovido krizė, ypatingai užsitęsusi, yra ir sveikatos, ir politinė, ir socialinė krizė, ji išjudino vidinius procesus valstybėse, kurie prasiveržė protestais, politiniais pokyčiais ir panašiai. Galima paminėti, pavyzdžiui, Kolumbiją ar Boliviją. Kuba taip pat buvo paveikta, nėra nieko keista, kad kovido kontekste prasiveržė nepasitenkinimas.

Kita vertus, tas nepasitenkinimas Kuboje egzistavo iš vidaus. Visada yra klausimas – kodėl neįvyko anksčiau? Galima kalbėti apie Kubos politinę situaciją, t.y. politinių teisių ribojimą, kuris sukelia nepasitenkinimą, buvo mažesnių protestų ir represijų, kartais chirurginių represijų prieš konkrečius asmenis banga, galima kalbėti ir apie tai, kad Kuba išgyvena labai sudėtingą ekonominį laikotarpį ir dėl JAV sankcijų, kurios veikia būtiniausių produktų ir medikamentų prieinamumą šalyje.

– Pandemija, jos metu žmonių patirtas ekonominį nuosmukis įvardijamos kaip pagrindinės priežastys. Bet, ko gero, galima galvoti ir apie ilgesnio – ne tik vienerių-dvejų metų – laikotarpio priežastis, lėmusias, kad kubiečių nepasitenkinimas brendo ilgiau? Kokios kitos, struktūrinės priežastys?

J. Duany: Manau, kad išties esama pagrindo manyti, kad visa tai taip pat yra ilgai besikaupusio politinio nepasitenkinimo pasekmė. Kaip žinote, vienintelė teisėtai Kuboje veikianti partija yra Komunistų partija. Bet tai nereiškia, kad jos viduje nėra įvairių grupių, kurios viena kitai nepritaria. Jeigu kubiečiams būtų leista burtis į kitus politinius judėjimus, jų būtų išties nemažai – nuo kairiojo sparno iki dešiniojo. Valdančioje komunistų partijoje narių nedaug. Kai žiūrėjau paskutinį kartą, partijos nariais buvo, rodos, tik 10 proc. šalies gyventojų. Jie yra privilegijuotasis elitas. Ir tai, sakyčiau, yra dar vienas veiksnys, turėjęs įtakos pastarųjų dienų įvykiams, t.y. auganti nelygybė tarp visuomenės grupių.

Leiskite paminėti ir dar vieną faktorių – augančią Kubos ekonomikos diversifikaciją. Nors ekonomiką didžiąja dalimi ir toliau kontroliuoja valdžia, t.y. tai vis dar yra planinė ekonomika, tuo pat metu auga ir nevalstybinis, privatus sektorius. Daugėja žmonių, kurie turistams nuomoja savo būstus, turi mažus šeimos valdomus restoranus, dirba taksistais. Šis ekonomikos sektorius auga, darosi vis dinamiškesnis. Taip kuriasi dar vienas nelygybės sluoksnis – tarp tos visuomenės dalies, kuri dirba valstybei ir uždirba mažai, ir tos, kuri užsiima verslu. Dar kartą pridursiu, kad šio mažo privataus sektoriaus veikla toliau ribojama valstybės, tačiau bendrai žiūrint jam sekasi vis geriau.

Tad tokie ir yra ilgalaikiai struktūriniai problemos aspektai. Ir dar pridursiu štai ką – tam tikrų ženklų apie augančią problemą anksčiau galbūt ir buvo, tačiau kol visa tai neįvyko, stebėtojai jų neįžvelgė. Čia kalbu apie migraciją. Praėjusiais metais amerikiečių pakrančių apsaugos tarnyba sulaikė daugiau nei 500 kubiečių, valtimis bandančių pakliūti į Jungtines Valstijas, tai yra dešimt kartų didesnis skaičius nei ankstesniais metais. Tai dar ne migracijos krizė, bet jei tendencija tęsis ir Kubos gyventojų iš salos toliau norės išvykti, tuomet, bent jau man, tai bus labai aiškus signalas, rodantis, kad šioje šalyje kažkas išties negerai.

I. Giedraitytė: Man atrodo, yra kelios dimensijos. Struktūrinė – žodžio laisvės nebuvimas. Žinote, kai esi nepatenkinas valdžia, bet gali ją išbalsuoti, žmonėms bent jau palengvėja. Tai Kubai valdžios „išbalsuoti“ nepavyksta jau labai daug metų. Protestai prasidėjo baziniais, su COVID-19 susijusiais ir socialiniais reikalavimais – prašoma vakcinų, reikalaujama, kad būtų stabilus elektros tiekimas, nes Kuboje esama ir tokios problemos. Greitai jie persimetė į laisvės ir režimo pokyčio reikalavimus.

(...) Kitas struktūrinis trumpojo ir ilgojo laikotarpio elementas yra ekonominė situacija. Kubos ekonominis socialistinis modelis, pradėtas kurti apie 1960-uosius, yra toks, kuriame valstybė, valstybinės įmonės turi didelį vaidmenį, tuo pačiu valstybė prisiima daug socialinių garantijų. Kubos medicina, palyginus su kitomis regione, yra gerokai aukštesnio lygio. Bet kas svarbu, tai kad nuolatinės pasikartojančios krizės po Sovietų Sąjungos žlugimo vis labiau parodo, kad Kubos modelis nėra sėkmingas.

Kita struktūrinė problema, dažnai minima tų, kurie gina Kubos vyriausybę, yra JAV taikomos sankcijos. Vienokios ar kitokios, jos taikomos nuo maždaug 1960-ųjų. Buvo keli laipsniai – iš pradžių panaikintos cukraus, kurį Kuba pardavinėjo JAV, kvotos, vėliau sankcijos griežtėjo, buvo ir keli atšilimo laikotarpiai, vienas jų – Barracko Obamos vadovavimo metais. Tai buvo daug žadantis laikotarpis, nes teigta, kad sankcijos nepadėjo režimo pokyčio įgyvendinti, nuo jų kenčia tik Kubos gyventojai, todėl jos buvo atlaisvintos. Bet vėliau Donaldas Trumpas jas sugriežtino ir, ko gero, gerokai labiau negu iki tol.

– Šalies lyderis, komunistų partija – kiek ji turi pasitikėjimo? Kubos Castro šeima tiesiogiai jau nebevaldo, tiek prezidento, tiek komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas dabar eina Miguelis Diazas-Canelis. Kaip tvirtai jis laiko valdžią savo rankose?

J. Duany: Puikus klausimas. Vienas šūkių, kuriuos gali šiomis dienomis girdėti Kuboje – „Šalin Diazą-Canelį!“. Prezidento atžvilgiu skamba ir įžeidimai, nešvankūs epitetai, prasivardžiavimai. Tai rodo, kad Diazas-Canelis tarp žmonių nėra itin populiarus, ypač lyginant su Fideliu Castro, kuris, be abejonės, buvo labai charizmatiškas ir populiarus lyderis. Na, bent jau ankstyvaisiais revoliucijos metais. Palyginimui, Raulis Castro toks nebuvo. Bet jis buvo istorinės Kubos revoliucionierių kartos, 6-ąjame dešimtmetyje nuvertusios Batistos diktatūrą, atstovas. Šie žmonės, panašaus amžiaus kaip Raulis Kastro, pamažu traukiasi iš pareigų, juos pakeičia naujoji karta, žmonės kaip Miguelis Diazas-Canelis. Jis nėra labai jaunas, maždaug trisdešimčia metų jaunesnis už anksčiau minėtuosius, bet ši naujoji karta nėra labai populiari tarp žmonių. Žmonių kasdienybėje jų asmenybės nėra taip giliai įsišaknijusios.

Jei pažiūrėtumėte į Canelio karjerą, pamatytumėte, kad jis nėra populiarus. Jis labai efektyvus, veiksmingai valdantis lyderis, partijos lojalistas, pradėjęs nuo narystės komunistinio jaunimo organizacijoje, pakilęs iki švietimo ministro pareigų, tada viceprezidento, ir, galiausiai, pats Raulis Castro jį pasirinko savo įpėdiniu. Bet jis neturi tokio pat pripažinimo, kokį turėjo Raulis, Fidelis ir kiti.

Ir, žinoma, jis niekada anksčiau nebuvo susidūręs su tokiu iššūkiu, su kokiu susiduria dabar. Jam tai pirmoji rimta krizė nuo tada, kai buvo paskirtas prezidento pareigoms. Tai pirmasis testas. Ir iš to ką matau, atrodo, kad jam laikyti testą kol kas sekasi ne itin gerai. Sekmadienį jis surengė improvizuotą spaudos konferenciją, kurioje atrodė akivaizdžiai susinervinęs, piktas, daug prakaitavo. Ir galiausiai jis kreipėsi į žmones, kvietė revoliucionierius ir komunistus išeiti į gatves, ginti revoliuciją, net jei reikėtų dėl to paaukoti gyvybę. Taip, jis taip sakė.

Nesu politikas, bet manau, kad iš lyderio greičiausiai būtume tikėjęsi kitokios žinutės, tiesa? Žinutės apie susitaikymą, taikų konflikto sprendimą ir panašiai. Bet buvo ne taip. Jis sakė: eikit ir darykit, ką privalote daryti, kad sutriuškintumėte kontrrevoliucionierius. Tą jie ir padarė. Išties, gatvėse vaizdas beveik kaip iš pilietinio karo. Tikėkimės, jis netaps toks kruvinas kaip tikras pilietinis karas, bet, deja, tokia žinia siunčiama iš viršaus. Tai kelia nerimą.

I. Giedraitytė: Kiek man teko diskutuoti ir skaityti, atsakymai būna skirtingi. Vienas esminis dalykas – abu broliai Castro buvo revoliucijos simboliais, aplink save jie turi stiprią charizmatinę aurą, jeigu galima taip pasakyti, myli juos arba nekenti, bet jie ją turi. Kai 1994 metais kilo protestai ir kalbėta, kad Kuba žlugs, Fidelis Castro išėjo kalbėti su žmonėmis, jo charizma padėjo apmalšinti nepasitenkinimą. Tad Castro nebuvimas yra faktorius.

Diskutuotina, kiek kubiečių tiki partija ir revoliucijos idėja, aš neturiu atsakymo. Bet ji yra ganėtinai stipri ir be Castro, nes yra daug kitų revoliucijos mitų. Ar tai reiškia, kad Diazas-Canelis nepakeičiamas? Partijoje tikrai egzistuoja vidinių nesutarimų, diskusijų. Castro nebuvimas, tikėtina, silpnina Kubos partijos statusą, bet kartos keičiasi, teko matyti analizių, kurios rodo, kad vyresni žmonės, kurie geriau atsimena revoliuciją ar netgi yra labiau susiję su ikirevoliucine Kuba, linkę palaikyti, tuo tarpu jaunimas, kuris augęs ekonominių krizių laikotarpiai, labiau linkęs sakyti „ne, ačiū“ – jiems šis modelis nelabai patinka. Galbūt jiems netgi artimesni lyderiai, kurie nėra Castro.

Vienareikšmiško atsakymo neturiu, manau, kad Kuboje partija tebeturi kontrolę, o Castro nebuvimas turi ir pliusų, ir minusų. Partijos viduje konsensusas, kad protestus reikia suvaldyti ir režimą išsaugoti, egzistuoja.

– Ar tikėtina, kad įvykiai taps tarptautinės darbotvarkės klausimu? Kubos valdžia dėl neramumų kaltę verčia Jungtinėms Valstijoms, Rusija perspėja užsienio jėgas dėl kišimosi į Kubos vidaus reikalus.

J. Duany: Iš to, kokios buvo pasaulio lyderių reakcijos, akivaizdu, kad pasidalinta į dvi stovyklas. Rusija palaiko Kubą, taip pat Meksika, Argentina, Venesuela, Nikaragva ir kitos – čia pirmoji stovykla. Kitoje pusėje – Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės, Europos Sąjunga. Ispanija labai griežtai pasisakė, ypač dėl vieno sulaikyto žurnalisto.

Vienas klausimas, kurio atžvilgiu skirčių nėra, tai Jungtinių Valstijų taikomas embargas Kubai. Kaip galbūt žinote, kai paskutinį kartą embargas buvo plačiai aptarinėjamas, Jungtinėse Tautose beveik visos pasaulio valstybės jį pasmerkė vieningai. Tad viešoji nuomonė dėl embargo – dėl Kubos ekonomikai taikomų suvaržymų – tarptautinei bendruomenei nėra priimtina.

Įdomu tai, kad Kubos režimo atžvilgiu partinės skirtys Jungtinėse Valstijose nėra labai reikšmingos. Tiek Demokratai, tiek Respublikonai smerkia valdžios smurtą. Manau, kad bendrai žiūrint šalys elgiasi taip, kaip ir buvo galima tikėtis.

I. Giedraitytė: Kubos klausimas dažnai JAV vadinamas „intermestic“ (žodžių „international“ ir „domestic“ junginys, reiškiantis tarptautinius ir vidaus reikalus). Didelė dalis Kubos išeivių, kurie susiję su Kubos elitu, suformavo ganėtinai stiprias lobistines grupes, veikiančias JAV politiką. Viena priežasčių, kodėl Joe Bidenas, buvęs vienu Barracko Obamos užsienio politikos architektų – taip pat ir Kubos atžvilgiu (atsiminkime jo apsilankymą šalyje) – dabar neskuba kažko daryti ir keisti pozicijos nė vienos iš kairiųjų vyriausybių Lotynų Amerikoje, nors Trumpo vyriausybė buvo iš esmės atšaukusi visas Obamos reformos, yra ta, kad tai jam kelia iššūkių vidaus politikoje. Jis nenori deginti tiltų su kubiečių diaspora, kuri ypatingai remia respublikonus, ypač Floridoje yra stipri respublikonų bazė, kuri turi tvirtą nuomonę apie tai, kas vyksta Kuboje. Ir ta nuomonė gana agresyvi, gerai žinoma, kad Florida yra antikastriška.

Tikėtina, kad protestai paskatins kalbėti apie sankcijų griežtinimą, Joe Bidenas tikrai turėtų patirti didelį spaudimą. Kita vertus, egzistuoja kitos interesų ir advokatavimo grupės, kurios kalba apie tai, kad tai, kas vyksta saloje, stipriai įtakojama būtent JAV sankcijų. (...) Kol kas iš viešojo diskurso garsiau girdžiu aštresnių sankcijų reikalavimą.

Jeigu jos bus griežtinamos ir bus einama į konfrontaciją, tikėtina, kad tada matysime daugiau Rusijos ir Kinijos. Kuba visada turėjo regioninių partnerių kaip Venesuela, bet šiuo metu ji išgyvena vidinę krizę ir iš ten daug pagalbos nebus sulaukta.

– Ir pabaigai – turint omeny protestų Kuboje retumą, pastarųjų įvykių išskirtinumą, ar galima svarstyti, kad nepasitenkinimas valdžios veiksmais galėtu tapti tendencingas, pasikartojantis?

J. Duany: Sunku pasakyti. Iš pradžių viskas virė internete, tada internetas buvo išjungtas ir viskas pasipylė į gatves. Bendrai manau, kad protestai ir toliau tęsis – su sąlyga, kad demonstrantai turės interneto prieigą. Žinoma, komunistų valdžia gali bandyti kontroliuoti, riboti, sekti interneto turinį, tačiau viską sužiūrėti beveik neįmanoma, net kinams to užtikrinti visiškai nepavyksta. Taigi, manau, kad viskas tęsis. Kita vertus, ir eilinę dieną kubiečiai apie valdžią šneka gana atvirai. Jei nori, gali prieiti prie žmonių, užkalbinti juos, ir jie valdžios atžvilgiu pasisakys kritiškai. Jie netyli.

Tik anksčiau dauguma tokių nusiskundimų greičiausiai buvo susiję su praktinėmis buitinio lygio problemomis. Apie tai, kad kažkur dingo elektra, kad neveikia vandentiekis, kad trūksta prekių. Šįkart skirtumas tas, kad visos šios problemos įgauna politinį atspalvį.

Nežinau, ar valdžia toleruos tokiu būdu artikuliuojamas problemas. Turint galvoje, kad tiek radijas, tiek televizija, tiek spauda, tiek švietimas yra valdomi valstybės, labai sunku įsivaizduoti, kad valdžia norėtų nusileisti.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.