Pasaulyje

2021.07.25 16:00

Išgalvoti kaltinimai, žudomi bendražygiai ir grasinimai: rinkimų kandidatų eliminavimas Vidurinėje Azijoje

Bruce Pannier, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.07.25 16:00

Jahongiras Otajonovas pasitraukė iš kovos dėl Uzbekijos prezidento posto. „Mano tėvų ašaros yra per didelė kaina, kurią tenka mokėti“, – savo „Instagram“ paskyroje rašė J. Otajonovas, paskelbdamas, kad dėl jo šeimai daromo spaudimo pasitraukia iš rinkiminės kampanijos kaip neregistruotos „Valios“ („Erk“) demokratų partijos kandidatas. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Kliūtys, trukdančios tikriems opozicijos kandidatams siekti prezidento posto Uzbekijoje ir kitose Vidurinės Azijos valstybėse, yra sunkiai įveikiamos.

Regiono šalių valdžioje įsitvirtinę asmenys nevertina žmonių, turinčių naujų idėjų, ir yra linkę pasitelkti teisėsaugą, teismų sistemą ar net smogikus, kad pašalintų nepageidaujamus konkurentus iš rinkiminės kovos.

Štai kaip tai vyksta.

Uzbekistanas

Buvęs dainininkas J. Otajonovas 2020 m. gruodį atsisakė savo karjeros pareiškęs, kad ji prieštarauja šarijos teisei.

Šiek tiek nustebino jo vėlesnis pareiškimas, kad spalio mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose jis ketina būti „Valios“ demokratų partijos kandidatas į prezidentus.

„Valios“ partija gyvuoja jau maždaug 30 metų, tačiau niekada nebuvo oficialiai registruota.

Realiai, nei J. Otajonovas, nei „Valios“ partija iš pat pradžių neturėjo jokių šansų.

Dabartinis Uzbekijos prezidentas Šavkatas Mirzijajevas ketina siekti antrosios kadencijos. Ir nors Š. Mirzijajevas ne kartą yra sakęs, kad šaliai reikia tikrų opozicijos partijų ir kandidatų, atrodo, kad jo ir jo administracijos nuomone, dabar tam netinkamas metas.

Buvęs Uzbekijos Termezo universiteto rektorius Chidirnazaras Alokulovas įkūrė naują partiją „Tiesa ir plėtra“ („Haqiqat va Taraqqiyot“) ir planavo kandidatuoti į prezidentus. Tačiau Teisingumo ministerija jau kelis kartus atsisakė šį politinį darinį įregistruoti.

J. Otajonovas ir Ch. Alokulovas susidūrė ir su kitomis panašiomis kliūtimis.

Nežinomi ir nekviesti asmenys pasirodė viešuose šių kandidatų atstovaujamų partijų susirinkimuose ir jų pačių namuose, sutrikdydami strategines diskusijas ir ragindami J. Otajonovą ir Ch. Alokulovą trauktis iš politikos.

Policija buvo sulaikiusi J. Otajonovo transporto priemonę, o kai jis dėl to pasiskundė socialiniame tinkle „Instagram“, pareigūnai pradėjo tyrimą, ar J. Otajonovo komentarai apie policiją nėra įžeidimas.

Neseniai buvo kriminalizuotas prezidento įžeidimas socialiniuose tinkluose. Matyt, tos pačios taisyklės galioja ir policijos įžeidimo atveju.

Tuo tarpu teigiama, kad Ch. Alokulovas daugiabučio, kuriame gyvena, laiptinėje buvo priremtas prie sienos grupelės asmenų, akivaizdžiai bandžiusių išprovokuoti muštynes su būsimu kandidatu. Ch. Alokulovas viešai pasiskundė jų veiksmais, o jie sėkmingai padavė jį į teismą už garbės ir orumo įžeidimą.

Į Ch. Alokulovo namus atvyko teismo antstoliai ir baudai padengti išsivežė visą jo buitinę techniką: televizorių, šaldytuvą, mikrobangų krosnelę ir kitą įrangą.

Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo Uzbekijos „Saulės“ koalicijos vadovo Sanjaro Umarovo, kuris 2005 m. paskelbė ketinąs siekti prezidento posto, tačiau buvo greitai apkaltintas grobstymu, mokesčių vengimu ir kitais finansiniais nusikaltimais ir nuteistas 11 metų kalėti, atvejis.

2009 m. dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo jis buvo išlaisvintas ir išvyko į JAV, kur gyvena iki šiol.

Tadžikija

Tadžikijos valdžia su politiniais oponentais elgiasi kur kas griežčiau.

2002–2007 m. Zaydas Saidovas buvo verslininkas ir Vyriausybės pareigūnas, netgi ėjo pramonės ministro pareigas.

Tačiau vos jis įkūrė Naujosios Tadžikijos („Tojikistoni Nau“) partiją, valdžia prieš jį pradėjo žiaurią susidorojimo kampaniją.

„Naujoji Tadžikija“ pateikė registracijos paraišką 2013 m. balandžio pradžioje, tačiau Z. Saidovas aiškiai pasakė neketinąs dalyvauti tais pačiais metais turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose.

Nepaisant to, gegužės 12 d. Valstybinė kovos su korupcija agentūra prieš Z. Saidovą pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl įtariamo duomenų klastojimo ir poligamijos.

Z. Saidovo namuose buvo atlikta krata.

Parlamentinis laikraštis „Sado-i Mardom“ tuo metu rašė, kad tokios partijos kaip „Naujoji Tadžikija“ kuriamos tam tikrų asmenų asmeniniams interesams užtikrinti, kad Z. Saidovui „pavyko užgyventi tiek turto tik dėl savanaudiškumo“ ir kad jis padėjo rinkti lėšas Jungtinei tadžikų opozicijai, kovojusiai prieš Vyriausybės pajėgas 1992–1997 m. vykusiame Tadžikijos pilietiniame kare.

Z. Saidovui pateiktų kaltinimų vis daugėjo: prekyba poveikiu, grobstymas, neteisėtas valstybės turto privatizavimas, išžaginimas ir nepilnamečio asmens išžaginimas.

Praėjus vos aštuoniems mėnesiams po paskelbimo apie naujos politinės partijos įkūrimą, Z. Saidovas uždarame teismo posėdyje buvo nuteistas kalėti 26 metus (vėliau pridėti dar treji metai) dėl finansinio sukčiavimo, poligamijos ir lytinių santykių su nepilnamete.

Paskelbus nuosprendį, prasidėjo priekabiavimai prie Z. Saidovo advokatų ir jų šeimų. Vėliau vienas iš jo gynėjų – Šuhratas Kudratovas – už sukčiavimą ir kyšininkavimą buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo.

Z. Saidovo turtas palaipsniui buvo konfiskuotas, o jo šeimos nariai išvaryti iš namų.

Ta pati taktika buvo naudojama ir 2015 m. pabaigoje siekiant diskredituoti ir uždrausti Jungtinės tadžikų opozicijos ašimi buvusią Tadžikijos islamo renesanso partiją. Daugelis jos lyderių atsidūrė už grotų.

Kazachstanas

Nuo 1994 iki 1997 m. Akežanas Kažegeldinas buvo Kazachstano ministras pirmininkas, tačiau jam teko atsistatydinti po konflikto su tuomečiu Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu.

A. Kažegeldinas ketino kelti savo kandidatūrą 2000 m. gruodį turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose.

Tačiau 1998 m. spalį N. Nazarbajevas už uždarų durų susitiko su grupe deputatų, kurie siūlė pailginti prezidento kadencijos trukmę nuo penkerių iki septynerių metų. Šis žingsnis būtų suteikęs N. Nazarbajevui dar dvi kadencijas, o prezidento rinkimai būtų perkelti į 1999 m. sausį.

Po kelių dienų bendroje parlamento sesijoje šis pasiūlymas buvo patvirtintas.

Spalio 14 dieną A. Kažegeldinas paskelbė ketinąs dalyvauti prezidento rinkimuose, tačiau spalio 20 d. Almatos teismas nusprendė, kad spalio pradžioje atvykęs į judėjimo „Už laisvus rinkimus“ posėdį, jis pažeidė neseniai priimtą įstatymą dėl dalyvavimo „masiniuose neregistruotos organizacijos susirinkimuose ir sesijose“.

Tai buvo administracinis nusižengimas, tačiau, Kazachstano teismų sprendimu, naujasis įstatymas suteikė pakankamą pagrindą uždrausti A. Kažegeldinui dalyvauti rinkimuose.

A. Kažegeldinas bandė šį sprendimą skųsti, tačiau prasidėjo priekabiavimas prie jo rinkiminės kampanijos komandos narių, jo viešųjų ryšių specialistas ir atstovas spaudai buvo sumušti, o laikraščio, palaikiusio A. Kažegeldino kandidatūrą, biurai buvo apšaudyti padegamaisiais užtaisais.

Netrukus po to A. Kažegeldinas spruko iš Kazachstano ir niekada nebegrįžo.

Altynbekas Sarsenbajuly – dar vienas buvęs perspektyvus kandidatas į prezidentus.

Jis buvo ilgametis Kazachstano politikas, ėjęs informacijos ministro ir ambasadoriaus Rusijoje pareigas.

A. Sarsenbajuly taip pat kritikavo N. Nazarbajevą ir, siekdamas susiremti su juo artėjančiuose prezidento rinkimuose, 2005 m. balandį įkūrė opozicinę partiją „Tikrasis ryškus kelias“ („Naghyz Ak Zhol“).

Tačiau galiausiai A. Sarsenbajuly parėmė Žarmachaną Tujakbai, kurį kelios opozicijos grupės, pasivadinusios bloku „Už teisingą Kazachstaną“, sutiko pripažinti savo kandidatu.

Rinkimų kampanijos pradžioje Ž. Tuyakbai buvo du kartus užpultas – vienas iš tų kartų buvo Šimkento viešbutyje, kur bloko nariai buvo surengę susirinkimą, tačiau įsiveržusi 300 nežinomų asmenų grupė sutrukdė opozicijos darbą.

A. Sarsenbajuly buvo nužudytas 2006 m. vasarį. Jo kūnas, taip pat jo asmens sargybinio ir vairuotojo lavonai buvo rasti pakelėje už Almatos, su už nugaros surištomis rankomis. Visiems jiems buvo šauta į galvą.

Kirgizija

Kirgizija yra laikoma vienintele Vidurinės Azijos šalimi, kurioje rengiami demokratiniai rinkimai, tačiau net ir ten kai kurie opozicijos kandidatai į prezidentus susiduria su Kazachstanui, Tadžikijai ar Uzbekijai būdingomis problemomis.

Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Feliksas Kulovas ėjo įvairias pareigas valstybės tarnyboje, buvo viceprezidentu, nacionalinio saugumo ministru, Ču provincijos gubernatoriumi ir sostinės Biškeko meru.

Kaip A. Kažegeldinas Kazachstane, F. Kulovas vis dažniau kritikuodavo Kirgizijos prezidentą, kuriuo iki 2005 m. kovo buvo Askaras Akajevas.

1999 m. valstybiniuose laikraščiuose sumirgėjo straipsniai, kuriuose buvo teigiama, kad F. Kulovas neva ketino nuversti A. Akaevą ar net jį nužudyti.

Buvo pradėtas tyrimas ir 1999 m. F. Kulovas atsistatydino iš Biškeko mero pareigų.

Tų pačių metų birželį F. Kulovas įkūrė savo politinę partiją „Orumas“ („Ar-Namys“) ir buvo aišku, kad jis ketina dalyvauti 2000 m. spalį turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose.

Tačiau pirmiausia F. Kulovas norėjo būti išrinktas į parlamentą 2000 m. vasarį vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose.

Tyrimas dėl tvirtinimų neva F. Kulovas planavo nuversti A. Akajevą įgijo pagreitį, buvo prijungti kaltinimai, kad 1996 m. F. Kulovas organizavo eismo įvykį, į kurį pateko Nacionalinio saugumo ministras Anarbekas Bakajevas.

Po avarijos F. Kulovas perėmė nukentėjusiojo pareigas, o A. Bakajevas mirė 1998 m. sausį, taip ir nepabudęs iš komos.

Dar nespėjus įregistruoti „Orumo“ partijos, buvo priimtos Kirgizijos rinkimų įstatymo pataisos, numatančios, kad rinkimuose gali dalyvauti tik ne vėliau kaip prieš vienerius metus įregistruotos partijos.

Kirgizijos demokratinio judėjimo partija leido F. Kulovui dalyvauti savo vardu, tačiau jo veiklos tyrimas tęsėsi.

Pasirodė įtarimų, kad eidamas Ču provincijos gubernatoriaus pareigas jis pasisavino maždaug 62 tūkst. JAV dolerių, kad būdamas nacionalinio saugumo ministru neteisėtai įsigijo įrangą kelių Vyriausybės pareigūnų telefoniniams pokalbiams klausyti ir kad ministerijoje jo suformuotas specialus „Kalkan“ padalinys planavo nužudyti A. Akajevą.

2000 m. vasarį vykusiuose parlamento rinkimuose F. Kulovas kandidatavo Talaso provincijos Kara-Buura rajone ir laimėjo pirmąjį turą, tačiau gautų 36 proc. balsų nepakako, kad kandidatas tiesiogiai pakliūtų į parlamentą.

Kovo 12 d. surengtame antrajame ture jo oponentas Alymbai Sultanovas, už kurį pirmajame ture balsavo vos 18 proc. rinkėjų, surinko 56 proc. balsų.

Kilo protestai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pranešė apie įvairius rinkimų tvarkos pažeidimus.

Teigiama, kad rajono rinkimų komisijos pirmininkas kovo 17 d. nusižudė.

Kovo 22 d. tuo metu ligoninėje dėl sutrikusios širdies veiklos gulėjęs F. Kulovas buvo apkaltintas korupcija ir suimtas.

Uždaras procesas karo teisme prasidėjo birželio 27 d., o rugpjūčio 7 d. F. Kulovas buvo netikėtai išteisintas.

Rugpjūčio 9 d. F. Kulovas paskelbė ketinantis kandidatuoti į prezidento postą.

Tačiau rugsėjo 11 d. jo išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir Centrinė rinkimų komisija atsisakė jį registruoti kandidatu spalio 29 d. turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose.

2001 m. sausį karo teismas pripažino F. Kulovą kaltu dėl piktnaudžiavimo valdžia, kai šis ėjo nacionalinio saugumo ministro pareigas, ir nuteisė jį kalėti septynerius metus.

2005 m. kovą įvykusios Tulpių revoliucijos metu nuvertus A. Akajevą, F. Kulovas buvo paleistas iš kalėjimo.

Tie, kas bent kažkiek domėjosi 2017 m. Kirgizijos prezidento rinkimais, prisimins Omurbeką Babanovą, kuris prieš rinkimus daugumoje apklausų pirmavo didele persvara, tačiau prasidėjus plataus masto šmeižto kampanijai, po rinkimų buvo priverstas laikinai palikti šalį, kad išvengtų kaltinimų, iškeltų rinkiminės kampanijos metu.

Kiekvienoje iš šių šalių galima rasti ir daugiau pavyzdžių.

Praėjo jau beveik 30 metų nuo tada, kai Vidurinės Azijos valstybės tapo nepriklausomos.

Per visą tą laiką, išskyrus keletą rinkimų Kirgizijoje, rinkimai jose buvo ne kas kita, kaip spektaklis – forma be turinio – kuriam pasibaigus neįvykdavo jokių realių pokyčių politikoje ar sistemoje.

Tačiau vos Vakarų stebėtojai ar vyriausybės sukritikuoja tokius rinkimus, juos organizavusios šalys pasijunta giliai įžeistos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.