Pasaulyje

2021.07.25 14:02

Jūrinė Lietuva: kaip kūrėsi Lietuvos laivynas ir ar jis turi ateitį?

Denisas Kišinevskij, LRT.lt2021.07.25 14:02

1921 metų pavasarį į Prancūzijos kontroliuojamą Memelį atplaukė motoriniai burlaiviai „Jūratė“ ir „Kastytis“, taip pradėdami Lietuvos prekybos laivyno istoriją. Šaliai minint šio įvykio šimtmetį, Denisas Kišinevskij LRT.lt pasakoja kaip vystėsi Lietuvos komercinis laivynas ir kaip jis gyvuoja šiandiena.

„Jūratė“ įplaukimas į Klaipėdą sukėlė didelį uosto darbuotojų vokiečių susidomėjimą. Iki tol jie nebuvo matę, kad ant laivo stiebo plaikstytųsi geltona-žalia-raudona vėliava – apie Lietuvos trispalvę tuo metu jie nieko nežinojo.

Netrukus po pirmo burlaivio – praėjus savaitei – mieste pasirodė ir antrasis laivas – „Kastytis“, ant kurio fokstiebio taip pat plevėsavo nacionalinė vėliava.

Vietos laikraštis „Memel Dampfboot“ rašė: laivas „Kastytis“ Klaipėdoje pasirodė kovo 11 dieną, atplaukęs tiesiai iš statyklos. Greta šio fako vokiečiai pažymėjo, kad lietuvių laivai yra nepatikimos konstrukcijos ir pagaminti iš prastų žaliavų. Uosto darbininkams senbuviams tai buvo staigmena.

Beje, pirmasis nepriklausomos Lietuvos uostas buvo ne Klaipėda ir ne Palanga, o Jurbarkas – jam buvo paskirti „Jūratė“ ir „Kastytis“.

Žinoma, kad burlaiviai ilgai Klaipėdoje neužsibuvo – miltais ir druska pakrautos škunos netrukus išplaukė į Liepoją. Pirmuoju „Jūratės“ kapitonu buvo lietuvis Juozas Andžejauskas. Išsilavinimą jis įgijo dar Rusijos imperijoje, tarnavo kariniame jūrų laivyne, vėliau įsidarbino Rusijos Rytų Azijos laivybos kompanijoje, buvo garlaivio „Rossija“ kapitono padėjėju. Beje, šio laivo kapitonu tuo metu tarnavo kitas iškilus lietuvis – Liudvikas Stulpinas.

J. Andžejauskas buvo pirmas ir paskutinis lietuvis škunos kapitonas, nes vėliau teko samdyti užsieniečius.

Šių burlaivių atsiradimo istorija nusipelno ypatingo dėmesio. Atkūrus nepriklausomybę, neabejingi entuziastai – tarp jų kapitonas Liudvikas Stulpinas, politikas Martynas Yčas ir publicistas Jonas Šliūpas – įkūrė „Lietuvos garlaivių bendrovę“.

Iš pradžių buvo ketinimų įsigyti šešis laivus, jie buvo užsakyti Vokietijoje, tačiau pinigų pakako tik dviem burlaiviams. Reikiamą sumą pavyko surinkti gana greitai, padėjo Amerikos lietuviai, tačiau laivai buvo maži, negalėjo patenkinti valstybės poreikių. Be to, jie buvo įsigyti itin brangiai – kaina šešis kartus viršijo rinkos kainą, o laivai nebuvo pritaikyti krovinių gabenimui jūra.

Prieš karą tokio tipo laivai plaukiojo Elbe, tačiau būtent jiems buvo lemta atversti pirmą puslapį šalies jūrų laivybos metraštyje.

Pati įmonė gyvavo iki 1936 m., tačiau nuo 1925 m. ji veikė kaip upių laivybos kompanija. „Kastytis“ užplaukė ant seklumos ir nuskendo, „Jūratė“ buvo parduota.

Pirmieji žingsniai truko neilgai

Kodėl pirmoji laivybos kompanija gyvavo taip trumpai? Priežasčių yra daug. Visų pirma, verslininkams trūko lėšų. Antra, jaunai įmonei buvo nepaprastai sunku konkuruoti pasidalintoje rinkoje. Trečia, jūrų uostą Lietuva gavo tik 1923 m. Ketvirta, trūko specialistų – viską reikėjo pradėti nuo nulio. Penkta, valstybė nesistengė padėti jūrininkams. Priešingai, vietoj paramos įmonė buvo smaugiama mokesčiais ir vien dėl to, kad kai kurie bendrovės steigėjai nepritarė valdžios pozicijai.

„Tarpukario spaudoje pabrėžiama, kad pati Lietuvos Vyriausybė trukdė laivybos kompanijai „išgyventi“, – užuot palaikiusi bendrovę, įvedė didelius mokesčius, kadangi kai kurie jos steigėjai priklausė opozicinėms partijoms“, – rašo istorikas Romualdas Adomavičius.

Nepaisant to, „Lietuvos garlaivių bendrovė“ paklojo pamatus naujoms iniciatyvoms. Pirmosios respublikos metais Lietuvoje buvo įsteigtos penkios laivybos kompanijos. Kai kurioms jų sekėsi geriau, kitoms prasčiau, tačiau tai rodo, kad ši pramonės šaka plėtėsi.

Pirmojoje trečiojo dešimtmečio pusėje buvo įsteigta Jūrininkų sąjunga, Kauno aukštojoje technikos mokykloje atidarytas jūreivystės skyrius, kurio pirmieji absolventai praktiką jūroje atlikdavo užsienyje. Lūžis laivininkystėje įvyko 1936 m., kai į žaidimą įsijungė valstybė – buvo įsteigta kompanija „Lietuvos Baltijos Lloydas“, kurios steigėjas buvo akcinė bendrovė „Maistas“.

Laivybos pramonė pradėjo sparčiai vystytis, kelerius metus laivynas augo eksponentiškai. 1939 metais įmonė turėjo šešis jūrinius laivus ir 40 baržų. Darbas virė, įmonė plėtėsi, tačiau Vokietijos ultimatumas ir Klaipėdos praradimas sužlugdė bet kokius planus, o po okupacijų ir karo neliko nei įmonės, nei tarpukario Lietuvos.

Visgi jūrininkystės kultūra ir tradicijos, nepaisant visko, išliko ir tebegyvuoja.

Nepaisant to, kad nacionalinės laivybos istorijos ištakos siekia trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžią, tarpukariu ši pramonės sritis pradėta sparčiau vystyti tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau vienintelio jūrų uosto Klaipėdos praradimas, okupacijos ir karas sužlugdė optimistinius valstybės ir verslo planus.

Vėliau, sovietmečiu, laivybos kultūra įžengė į naują raidos etapą – buvo suformuoti galingi žvejybos ir prekybos laivynai, įkurta bendrovė „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir mokykla, tačiau tuo metu šios iniciatyvos neturėjo nieko bendra su nepriklausoma Lietuva, nes ir valstybės, kaip savarankiško vieneto, nebuvo. Visgi tai nesutrukdė šaliai paveldėti daugelį šių atributų, bet laikui bėgant viskas keitėsi.

Jūros nublokšti

Šiuolaikinė Lietuvos jūrų pramonė, kaip ir tie, kurie ją kūrė ir bandė išsaugoti dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, neabejotinai siekia sovietmetį. Sovietmečiu šio sektoriaus plėtra pirmiausia buvo siejama su 1969 metais įkurta bendrove „Lietuvos jūrų laivininkystė“. 1982 m. kompanija turėjo jau apie 40 laivų, kurių bendras vidinis tūris siekė 162 900 BRT (bruto registro tonų).

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva paveldėjo apie 200 laivų flotilę, tačiau išlaikyti pavyko vos keletą. Valstybingumo formavimasis, chaotiška privatizacija, krizė, nepatyrimas – visi šie veiksniai turėjo neigiamos įtakos.

Daugumą žvejybos laivų įmonė prarado, tačiau prekybos laivyną pavyko išsaugoti. Tiesa, neliko ir valstybės kapitalo įmonių: pirmojo dešimtmečio pabaigoje LISCO buvo privatizuota – ją perėmė danai, 2016 m. „Lietuvos jūrų laivininkystė“ bankrutavo, tačiau daugelis privačių įmonių ir toliau pakankamai sėkmingai veikia.

„Lietuvos žvejybos laivyno praradimo priežastimi tapo keli faktoriai. Žinoma, savo vaidmenį suvaidino ir atkurtos respublikos valdžios nekompetencija bei nesupratimas, ką daryti su tokiu laivų skaičiumi, tačiau tai tik viena iš priežasčių,“ – sako Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininkas Petras Bekėža.

„Atkūrus šalies nepriklausomybę, atsirado visai kiti reikalavimai. Anksčiau žuvų sugavimo kvotas gaudavo SSRS ir didžioji dalis jų, atkūrus nepriklausomybę, atiteko Rusijai, o Lietuva liko be kvotų. Šaliai kilo problema, kaip užpildyti tokį didžiulį laivyną, kad jis dirbtų pelningai. Žinoma, dalies laivų būtų tekę atsisakyti, bet Vyriausybė pasielgė visai neprotingai, atsikračiusi visų.“

Šiandien jūrų registre įregistruoti 102 laivai su Lietuvos vėliava. Prieš 21 metus jų buvo 249.

Laivybos renesansas – misija įmanoma?

Bankrutavus „Lietuvos jūrų laivininkystei“, valstybė nusprendė neremti šio sektoriaus biudžeto lėšomis. Tačiau, kai kurie ekspertai pabrėžia, kad laivybos pramonės palaikymas galėtu atnešti dividentų visai šaliai.

„Kai svarstoma apie laivyno formavimą, nereikėtų galvoti, kad kalba eina vien apie didelio tonažo laivus – tai visai nebūtina. Tai gali būti ir nedidelio tonažo laivai, tačiau galimybė atgaivinti šią pramonės sritį glaudžiai susijusi su finansinėmis injekcijomis, – sako jaunosios Lietuvos jūreivių kartos atstovas kapitonas Mindaugas Bastakis.

„Yra įvairių ES programų – bendrija skiria lėšų šiems poreikiams. Tereikia mokėti kompetentingai išnaudoti turimas galimybes, tačiau jei šiandien kreipsimės į Vyriausybę su prašymu papasakoti apie valstybės jūrininkystės strategiją, atsakymo nesulauksime. Šiuo metu jo paprasčiausiai nėra“, – prideda M. Bastakis.

Anot jo, Lietuva turėtų aktyviau išnaudoti turimas galimybes ir nepamiršti, kad jūrinė valstybė yra klestinti valstybė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

„Jūrininkystės pramonė tapo raktu į sėkmę tokioms šalims kaip Danija ir Nyderlandai, kurios savo plotu panašios į Lietuvą. Danijoje veikia galingiausios pasaulyje laivybos kompanijos. Puikiai išvystyti Nyderlandų, Norvegijos, Vokietijos, Švedijos laivynai. Galima įžvelgti tam tikrą modelį, kad stipriausios ir labiausiai ekonominiu ir gerovės požiūriu išsivysčiusios šalys yra į jūrą orientuotos valstybės“, – aiškina kapitonas.

„Tai nereiškia, kad valstybė turėtų nedelsdama įsteigti naują valstybinę laivininkystės įmonę, bet parodyti dėmesį šiam sektoriui, sukurti strategiją, pasiūlyti realią paramą šioje srityje besidarbuojančiam verslui būtų daugiau nei naudinga visai ekonomikai. Jūrų pramonė apima ne tik jūrininkų interesus – tai ir energetika, ir laivų statyba, ir turizmas, ir laivyba, ir uosto plėtra“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pas kaimynus situacija geresnė ir dėl istorijos bei geografijos. Latvijos ir Estijos kranto linija yra nepalyginamai ilgesnė nei Lietuvos, šių valstybių sostinės yra prie jūros, o latvių ir estų jūrininkystės tradicijos yra daug gilesnės nei lietuvių. Šiandien Latvijoje yra apie 13 000 registruotų jūrininkų – pagal šį rodiklį šalis pirmauja Europos Sąjungoje. Estijoje jų – apie 10 000.

Tuo tarpu, šiais metais Lietuvoje aukštosios jūreivystės mokyklą baigė 125 absolventai, 55 iš jų yra šturmanai. Nepaisant to, kad ši profesija vis dar laikoma pelninga, studentų skaičius per pastaruosius penkius metus mažėjo, anot Lietuvos laivų savininkų asociacijos.

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Vaclavas Stankevičius taip pat mano, kad laivų savininkai nusipelno daugiau.

„Nepaisant visų praradimų ir daugybės neišspręstų problemų, per šiuos 30 metų Lietuvoje išgyveno ir vis dar veikia kelios laivybos kompanijos. Jos nebankrutavo, išsikapstė ir šiuo metu konkuruoja pasaulio rinkoje“, – svarsto kapitonas.

Savo ruožtu Jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža mano, kad geriausia parama šiam sektoriui būtų įstatymų pataisos.

„Lietuvoje valstybė gali remti laivybos kompanijas, vadovaudamasi ES rekomendacija dėl valstybės pagalbos jūrų transportui. Tiesiogiai subsidijuoti laivybos įmonių ji neturi teisės. Vadovaujantis ES rekomendacijomis, Lietuvos teisės aktuose galima būtų numatyti palankesnes sąlygas laivybos bendrovėms ir jūrininkams, pavyzdžiui, palengvinti mokesčių naštą, suteikti kitų lengvatų, – teigia jis, tačiau kartu pabrėžia, kad laivų galėtų būti ir daugiau. – Kiekviena jūrinė valstybė siekia padidinti prekybinį laivyną, sudarydama jam reikalingas sąlygas, to reikėtų siekti ir Lietuvoje“.

Ne pagal Jurgį kepurė

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Romas Karmazinas mano, kad šalis, verslas ir jo kolegos turėtų kelti sau realius tikslus. Sustiprinti laivyną, be abejo, įmanoma, tačiau nereikia siekti užkariauti vandenynus.

„Galima atkurti nedidelį žvejybos laivyną, taip pat rekreacinį, ką dabar bando daryti kai kurie verslininkai, organizuojantys poilsines keliones iš Kauno į Nidą... Kai kurias turizmo iniciatyvas ir pakrančių laivybą galima ir reikia plėtoti, tačiau didelis tarpžemyninis ar Europos lygio laivynas yra neįgyvendinama užduotis“, – aiškina jūrininkas.

Jam antrina kapitonas Denisas Legenzovas.

„Laivyba – labai brangus reikalas, o valdžia negali paremti net žvejų. Kalbėdamas apie laivyno plėtrą, norėčiau jums užduoti priešpriešinį klausimą: ar yra prasmė? Šiandien rinka yra padalinta, naujas žaidėjas praktiškai neturi galimybių išstumti didžiuosius konkurentus“, – pabrėžia pašnekovas.

Diskusiją apibendrina Klaipėdos universiteto profesorius, uostų ir vandens kelių plėtros specialistas kapitonas Vytautas Paulauskas.

„Nemanau, kad Lietuvos grįžimas prie kažkokio valstybinio ar beveik valstybinio laivyno formavimo būtų teisinga kryptis. Pati rinka reguliuoja situaciją. <...> Atkūrus nepriklausomybę, pradėtos steigti privačios įmonės. Kai kurios jų iki šiol labai sėkmingai dirba“, – reziumuoja jis.

Anot profesoriaus, pagrindinis valstybės uždavinys šiandien yra sudaryti visas sąlygas, kad laivų savininkai norėtų dirbti su Lietuvos vėliava; kiti pašnekovai dar priduria, kad galėtų būti daugiau dėmesio skiriama jūrininkų padėčiai gerinti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.