Pasaulyje

2021.07.06 13:37

Prie Ukrainos reformų prisidedantis Audickas: Zelenskis sulauks dar ne vieno smūgio

Marius Jokūbaitis, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2021.07.06 13:37

Trečiadienį Vilniuje Lietuvos ir Ukrainos prezidentai atidarys Ukrainos reformų konferenciją, kurioje specialistai kalbės apie šios šalies pokyčių kelią. Buvęs Lietuvos ūkio viceministras Adomas Ąžuolas Audickas prieš šešerius metus buvo pakviestas į Ukrainą viešojo sektoriaus permainų įgyvendinimui. LRT RADIJUI jis pasakojo apie oligarchų įtaką, kratas jo kabinete ir spaudimą dėl profesinės veiklos.

– Į Ukrainą buvote pakviestas rūpintis valstybinių įmonių reforma, praėjo jau, ko gero, šešeri metai, ar Ukraina reformomis sparčiai pasistūmėjo, ar lūkesčiai vis tik buvo didesni negu realybė?

– Mano lūkesčiai visada yra didesni negu realybė įgyvendinant lūkesčius, tačiau standartas valstybės įmonių valdyme dabar yra visai kitas, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau. Dabar sprendžiame kito lygio problemas. Jeigu nebuvo jokių stebėtojų tarybų, jokio skaidrumo šiame sektoriuje, tai dabar tiek tarybos, tiek skaidrumo standartas yra pakeltas. Ir norime pakelti juos dar aukščiau. Norėtųsi, kad viskas judėtų greičiau. Neseniai buvo pakeistas ekonomikos ministras, kuris buvo atsakingas už reformą, dabar ministras yra naujas ir vienas jo prioritetų yra šią reformą gaivinti ir stumti į priekį. Apibendrinant, visada norisi didesnio progreso, bet per šešerius metus pozityvaus progreso tikrai yra.

– Kas trukdo Ukrainoje šioms reformoms greičiau skintis kelią? Kaip konkrečiai jūs prisidedate, dirbdamas Ukrainos geležinkeliuose?

– Ukrainos demokratinė sistema kiek skiriasi nuo Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos šalių. Čia institucijos neveikia stipriai, yra daug neformalių, klaninių institucijų ir nėra vieno asmens, netgi to paties prezidento, kuris sugebėtų visas jas suvaldyti. Todėl kartais yra netvarkos. Ukrainos sistema yra turbūt pagrindinė priežastis, kodėl reformos nejuda, nes kai tik pradedi kelti reformos klausimus, nori ką nors keisti, dažniausiai palieti kažkieno interesus. Ir tas kažkas, be abejo, kovoja už savo interesus ir turi įvairių instrumentų kaip kovoti.

Kalbant apie valstybės valdomas įmones ir geležinkelius, aš esu vienas iš stebėtojų tarybos narių. Dabar turime iniciatyvą pakelti tarifus daliai krovinių. Dalis jų vežama su diskontu, t.y. pigiau negu kiti, pavyzdžiui, metalo rūda turi 40 proc. mažesnį tarifą, lyginant su grūdais, nors ekonominio paaiškinimo, kodėl taip yra, nesama. Pateikėme iniciatyvą pakelti tuos tarifus ir, manau, susilauksime daug atsako, bus daug nepatenkintų žmonių ir gali būti įvairių atakų, kadangi paliesime labai didelį sektorių.

– Ko gero, jūs ir anksčiau esate sulaukęs įvairaus spaudimo, Ukrainos žiniasklaida rašė, kad ir kratų buvo jūsų kabinetuose. Kaip jūs jaučiate tą spaudimą?

– Aš niekada nesitikėjau, kad toks dalykas gali įvykti – realios kratos. Nes spaudimas dažniausiai buvo gaunant visokius paklausimus, keliant baudžiamąsias bylas įvairiais klausimais ir prašant liudyti, duoti parodymus. Man tai visada atrodė juokingi klausimai, juokingas procesas, bet kratos tikrai buvo labai nemalonus dalykas, nesitikėjau, kad toks dalykas Ukrainoje gali atsitikti užsieniečiui. Prieš tai mūsų stebėtojų tarybą paliko du nariai – švedas ir vokietis, nes jie irgi susilaukdavo daug spaudimo. Bet man pasirodė, kad galbūt veltui jie paliko, nes tas spaudimas yra popieriuje, o vis tik dabar supratau, kad jis ne tik popieriuje, bet paveikia ir reputaciją.

Tose kratose nieko baisaus nėra, tai buvo veiksmas padarytas tam, kad suteptų reputaciją, gal šiek tiek pagąsdintų. Vyksta ir tokie dalykai Ukrainoje ir, deja, niekas negali to sureguliuoti, nėra vieno žmogaus, kuris galėtų pasakyti „viskas, įvesime tvarką“, nes, kaip sakiau, yra pasidalijimas, klanai, įvairiausi interesai.

– Jeigu trumpai, dėl ko visa tai įvyko – tai buvo dėl iš Rusijos importuotų vagonų?

– Taip, tai buvo klausimas dėl iš Rusijos importuotų vagonų – kažkuriuo metu tai buvo leidžiama tai daryti, po to tvarka keitėsi, nebeleista to daryti. Ukrainos geležinkeliuose atlikome tyrimą, patikrinome, ar buvo padaryti pažeidimai, jų mes neradome. Kitas dalykas, Ukrainos geležinkeliai apskritai nežaidžia ten didelės rolės – tai yra muitinės klausimas, kuri reguliuoja, ar vagonai gali įvažiuoti į šalį. Pati byla yra labai nerimtai sudėliota.

– Ar oligarchų vaidmuo Ukrainoje keičiasi? Ar tai tebėra viena pagrindinių kliūčių, kodėl Ukraina kartais nuvilia tarptautinę bendruomenę ir tarptautinius donorus dėl pernelyg lėtų reformų.

– Įtaka, be abejonės, yra, bet klausimas nėra paprastas. Oligarchais mes vadiname dažniausiai tuos žmones, kuriuos iš žiniasklaidos piliečiai žino, bet tai nebūtinai yra tie oligarchai. Nes yra stambių verslininkų, kurie turi normalius verslus ir kadangi tokia sistema Ukrainoje, kadangi veikia įvairūs klanai, kartais tiems verslininkams reikia eiti į politiką, kad apsaugotų savo verslus. Bet yra ir tokių, kurių pavardžių niekas niekada nėra girdėjęs, kurie gyvena vien iš politinio verslo. „Oligarcho“ pavadinimas nėra paprastas ir vienareikšmiškas.

Prezidentas turi pakankamai stiprią politinę darbotvarkę, kas liečia oligarchus, jis neseniai pateikė parlamentui du įstatymų pakeitimus, vienas jų yra, sakykime, kovos prieš oligarchus įstatymas, kuris pagal konkrečius kriterijus apibrėžia, kas yra oligarchas ir bus įvedamos konkrečios sankcijos tiems, kurie dirbs ne pagal taisykles.

O kitas įstatymas tarp įvairių kitų dalykų pakelia mokesčius tiems verslams, kurie dirba su Ukrainoje išgaunamomis žaliavomis, tas sektorius labai koncentruotas ir ten yra daug įtakingų verslininkų. Šis įstatymas pateiktas parlamentui ir yra praėjęs pirmąjį skaitymą, manau, kad prezidentas irgi susilauks labai daug smūgių atgal dėl šio įstatymo. Bet, žinote, jeigu ką nors nori pakeisti, vieną kitą smūgį dažnai reikia prasileisti, kad kovą laimėtum. Prezidentui nėra lengva ir tikrai kuo toliau, tuo aktyviau jis pradeda kovoti su oligarchais. Nors aš taip neįvardinčiau, tiesiog reikėtų sakyti su senąja sistema.

– Buvęs Ukrainos ūkio ministras Aivaras Abromavičius, su kuriuo kartu dirbote, pasitraukė iš vadovaujamųjų postų Ukrainoje. Jis vadovavo, ko gero, didžiausiam Ukrainos gynybos pramonės konsorciumui, tai (pasitraukimas) irgi galbūt įvyko dėl tam tikro spaudimo. Ar neketinate sekti jo pėdomis ir nerti į konsultacijų verslą, kuriame irgi esate dirbęs, ar vis dėlto matote ateitį Ukrainoje ir tame, ką dabar veikiate?

– Aš esu jau seniai paniręs į privatų sektorių, su juo dirbu daugiau negu su viešuoju. Turiu mandatą viešajame sektoriuje tik Ukrainos geležinkeliuose, taip pat esu prezidento administracijos vadovo patarėjas, bet tai neužima daug mano laiko. Privačiame versle dirbu ir dabar, turiu klientų, su kuriais dirbu penkerius metus.

– Ukrainoje liksite kuriam laikui? Nėra planų grįžti į Lietuvą ne tik dėl atostogų, kaip dabar?

– COVID-19 patirtis mus išmokė naujai gyventi ir nematau problemų būti ir ten, ir čia. Lietuvoje praleidžiu turbūt trečdalį savo laiko, galima ir iš Lietuvos dirbti Ukrainai, ir iš Ukrainos – Lietuvai, šioje vietoje nematau sunkumų.

– Ačiū už pokalbį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt