Pasaulyje

2021.07.03 14:51

Penki mėnesiai po perversmo Mianmare: chuntai išsilaikyti padeda Rusija ir Kinija, o kur Vakarai?

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.07.03 14:51

Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi ne kartą yra išreiškęs stiprią poziciją, kad tai, kas vyksta Mianmare, yra grynai šios valstybės vidaus reikalas ir tarptautinė bendruomenė neturėtų kištis, o Rusija taip pat yra išreiškusi stiprų palaikymą karinei chuntai, visų pirma per karinį bendradarbiavimą, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto doktorantas Justinas Stankus.

Pasak Mianmare gyvenančio aktyvisto Zaw Tu Hkawngo, civiliai trokšta ryžtingesnių Vakarų šalių veiksmų.

Mianmare prieš kiek daugiau nei 4 mėnesius kariuomenė surengė perversmą ir, nusigręžusi nuo demokratinių idealų, perėmė valdžią į savo rankas. Per šį laiką šalyje įvyko daug. Kariuomenės akistata su taikiai protestuojančiais gyventojais peraugo į ginkluotus susirėmimus. Vietos stebėtojų teigimu, nuo vasario šalyje žuvo daugiau kaip 900 civilių.


Tuo metu tūkstančiai žmonių, matydami, kad režimas, nepaisydamas tarptautinės kritikos ir Vakarų šalių sankcijų, nusileisti neketina, nusprendė trauktis iš šalies. Kiti nusprendė iš didmiesčių trauktis į provincijas, jungiasi prie sukarintų savigynos pajėgų arba keliasi į ginkluotų etninių grupių kontroliuojamas teritorijas, kur jaučiasi saugesni nuo persekiojimo.

Analitikai sako, nors trintis tarp visuomenės ir save Mianmaro tautos „sergėtoja“ laikančios karinės chuntos didėja ir darosi vis pavojingesnė, šalies ateitį prognozuoti vis dar sunku. Galimų krypčių – toli gražu ne viena. Kol kas aišku tiek, kad karinė chunta bando kliautis ne tik savo ir lojalistų pajėgomis, bet ir Kinijos bei Rusijos parama.

Apie tai penkiais išsikeltais aspektais LRT RADIJAS kalbina du pašnekovus. Vienas iš jų vasario mėnesį LRT RADIJUI jau davė interviu. Tai Mianmare gyvenantis aktyvistas, buvęs britų transliuotojo BBC padalinio „BBC Media Action“ projektų koordinatorius, Arizonos universiteto McCaino instituto Naujosios kartos lyderių programos atstovas Zaw Tu Hkawngas.


Kaip jis pats pasakoja, dėl savo paties saugumo nusprendė persikelti į šalies šiaurinį pasienį, šalia Kinijos, kurį kontroliuoja viena iš Mianmaro etninių grupių – kačinai.

Analitiškai išorės stebėtojo akimis į situaciją pažvelgs Justinas Stankus – Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių studijų instituto doktorantas, šiuo metu atliekantis stažuotę Toronto universitete. J. Stankaus mokslinė domėjimosi sritis – politiniai procesai pietryčių Azijoje ir ypač Mianmare.

– Kas pasikeitė per 5 mėnesius? Zaw, suprantu, kad, kai kalbėjome kiek anksčiau, buvo daug nežinomybės, kur visa tai nuves, kiek agresyviai priešinsis karinis režimas protestams. Dabar jau daug savaičių iš eilės pranešama apie kariuomenės smurtą, civilių gyventojų žūtis.

Zaw Tu Hkawngas: Maždaug mėnesį nuo karinio perversmo pradžios žmonės protestavo, tą darė taikiai, vengė smurto. Visi sakė: „Žiūrėkit, mes tikime, kad nepritarimą galime reikšti nesmurtiniu, taikiu būdu, pagarbiai.“ Žmonės ėjo pas policininkus, ragino juos pabusti, sakė, kad jie – ne režimo policija, o žmonių, ir kvietė jungtis prie taikaus judėjimo.

Tačiau po kurio laiko kariuomenė tiesiog pradėjo žudyti: šaudyti į žmones, naktimis rengė reidus, per juos suiminėjo žmones. Pamenu, buvo suimta septynerių metų mergaitė. Ji net neprotestavo – ji tiesiog tuo metu sėdėjo namie.

Baisybės ir žudymai vis kartojosi ir kartojosi. Galiausiai žmonės suprato: „O, Dieve, likome visiškai vieni. Juk niekas mums nepadės, turime laikytis išvien.“ Ypač suaktyvėjo jaunimas, Z kartos atstovai. Jie ėmė svarstyti, ką reikėtų daryti, kai kariuomenė žudo taikius protestuotojus.

Didelė dalis jaunimo nutarė įgyti karinės patirties, nusprendė to išmokti iš dviejų galingų ginkluotų etninių grupių. Viena jų įsikūrusi šiaurinėje Mianmaro Kačinų provincijoje, kur šiuo metu ir esu. Kita įsikūrusi Kajinų provincijoje, maždaug už 3–4 val. kelio nuo didžiausio miesto Jangono. Prie šių grupių prisijungė daug vietos įžymybių, įtakingų veikėjų. Bendrai šnekant, daug žmonių tiesiog nusprendė imtis ginklų ir kovoti su kariniu režimu.

Dabar situacija ir ekonomiškai sudėtingesnė. Anksčiau visada galėjai išsiimti grynųjų, finansiškai apsirūpinti. O dabar leidžiama išsigryninti tik 200 dolerių [169 eurus] per savaitę.

Dėl koronaviruso daug žmonių neteko darbo. Daug tarptautinių organizacijų, kaip ir mano buvusi organizacija „BBC Media Action“, privalėjo stabdyti veiklą, nes visos šalies mastu sutriko finansinės operacijos.

Politiškai situacija šalyje labai nestabili. Ekonomiškai – taip pat. Daug žmonių nusprendė šalį palikti ir kraustytis į tokias kaimynines valstybes kaip Tailandas ar Malaizija, arba iš miestų persikraustė į kaimiškas džiunglių vietoves, kur turi artimųjų. O Z kartos atstovai nusprendė priešintis ginklu ir įgyti karinės patirties.

Apibendrinant, man atrodo, kad kariuomenė neketina nustoti žudyti. O mes lygiai taip pat neketiname pasiduoti.

– Pone Stankau, ar galima situaciją Mianmare apibūdinti kaip pilietinį karą?

Justinas Stankus: Manau, šioje situacijoje tinkamas apibūdinimas būtų pilietinis konfliktas, bet vis dar iki galo nėra aišku, kaip viskas išsirutulios ir kuri šalis laimės politinę valdžią, dėl kurios ir yra rungiamasi. Per paskutinius keturis mėnesius matėme, kad konfliktas visai nenuspėjamas.

Politinėje arenoje yra aibė skirtingų politinių veikėjų. Daugelis jų ginkluoti. Negana to, kuriasi naujos ginkluotos grupės, kurios vadinasi „žmonių savigynos pajėgos“. Jos išreiškia savo palaikymą ir lojalumą nacionalinės vienybės vyriausybei [angl. National Unity Government of Myanmar]. Ji yra kaip ir šešėlinė vyriausybė, sukurta su tarptautinės teisės ekspertų pagalba.

Reikia pabrėžti, kad šioje situacijoje svarbų vaidmenį užima Kinija, kurios pasienyje yra ir Mianmaras. Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi yra ne kartą išreiškęs stiprią poziciją, kad tai, kas vyksta Mianmare, yra grynai šios valstybės vidaus reikalas ir tarptautinė bendruomenė neturėtų kištis.

Rusija taip pat yra išreiškusi stiprų palaikymą [karinei chuntai]. Tas labiausiai pasireiškia per karinį bendradarbiavimą. Min Aung Hlaing, Mianmaro armijos vadovas, sėdo į lėktuvą ir išskrido tiesiai į Maskvą, kur vyko karinės ginkluotės paroda ir karinio bendradarbiavimo aptarimai valstybiniu lygmeniu.

– Vadinamasis Pilietinio nepaklusnumo judėjimas. Po perversmo vasario pradžioje tai buvo didžiulė varomoji jėga, kai mokytojai, medikai, valstybės tarnautojai jungėsi į visuotinį streiką, solidarizuodamiesi vieni su kitais, tačiau tuo pat metu paralyžiuodami valstybės aparatą. Ar šis judėjimas vis dar toks pat gyvybingas?

Z. Tu Hkawngas: Manau, Pilietinio nepaklusnumo judėjimas tik stiprėja. Šį judėjimą pradėjo medicinos srityje dirbantys profesionalai. Kodėl tai miniu? Todėl, kad jų nuomonė žmonėms labai svarbi, ypač tęsiantis pandemijai. Prieš šio judėjimo prisidėjo ir dar vienos svarbios profesijos atstovai – mokytojai.

Mianmare mokslo metai prasideda birželį, tačiau dabar, po perversmo, daug moksleivių, jų tėvų ir mokytojų eiti į mokyklas atsisako. Yra organizacijų, kurios remia Z kartos jaunuolius, nusprendusius imtis ginklo. Visa tai smarkiai trukdo režimo mechanizmui.

Visi padeda vieni kitiems, mokytojai moko judėjimo dalyvių vaikus. Žmonės solidarūs. Karinės chuntos lyderiui generolui Min Aung Laingui Mianmare priklauso didžiulė telekomunikacijų bendrovė. Ir štai neseniai susipažinau su vienu šios kompanijos inžinieriumi. Jis pasakojo, kaip apsisprendė išeiti iš darbo, įgyti karinės patirties ir stoti į kovą su režimu.

Sakyčiau, kiekvienas žmogus tiesiog daro, ką gali, visi padeda visiems. Manau, šia revoliucijos išdava žmonės didžiuojasi labiausiai. Jie ėmė geriau vienas kitą suprasti, išaugo empatija.

Šiuo metu esu džiunglių gyvenvietėje, kur gyvena kokie 4 tūkstančiai vaikų. Paprašiau miestuose esančių draugų paaukoti knygų. Ir ką jūs manot? Po poros savaičių man atsiuntė 500 tiesiai iš Jangono. Labai gražu.

J. Stankus: Vietinio nepaklusnumo akcija, prasidėjusi vasario mėnesį, iš karto po karinio perversmo, ir toliau tęsiasi. Kaip matyti, ji turėjo didelį pasisekimą ta prasme, kad, darbuotojams, valstybės tarnautojams atsisakant vykdyti savo pareigas, daugelis institucijų sulėtino veiklą, o kai kurios netgi buvo paralyžiuotos. Tai apsunkina teisėvaldą ir valstybinį karinį valdymą.

– Kaip teigia stebėtojai, dabartinėje konflikto fazėje galbūt svarbų vaidmenį užima įvairiuose Mianmaro regionuose įsitvirtinusios ginkluotos ir savo teritoriją apsibrėžusios etninės grupės, kur iš didmiesčių pasitraukė daug gyventojų ir su kuriomis, bent jau kol kas, režimas į atvirą konfliktą neina. Koks jų vaidmuo?

Z. Tu Hkawngas: Kaip tikriausiai žinote, Mianmare iš viso yra 135 etninės grupės. Mes, Kačinų gyventojai, įsikūrę šalies šiaurėje, šalia sienos su Kinija.

Šalies valdžia kadaise buvo sugalvojusi valstybine religija skelbti budizmą, nors Kačinų valstijoje dauguma gyventojų yra krikščionys. Daug vietinių tokį ketinimą interpretavo kaip kėsinimąsi į jų tapatybę, nes jie yra giliai susisaistę su religija, su etninėmis šaknimis. Buvo konfliktų.

Kažkada prieš porą dešimtmečių Mianmaro armija rengė puolimus prieš kačinų žmones. Dėl to vietiniai nusprendė čia įkurti savotišką autonomiją.

Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai tarp kačinų ir karinės chuntos buvo kilęs konfliktas. Nuo tada šis regionas tapo tarsi tvirtove. Kariuomenė čia kontrolės neturi – šią teritoriją kontroliuoja Kačinų nepriklausomybės organizacija. Jie čia turi savo policiją, savo karius – viską.

Kačinai čia gyvena tarsi tvirtovėje. Be to, turi susitarimų su Kinijos, kurios pasienyje yra įsikūrę, vyriausybe. Štai kodėl po perversmo prasidėjus karinės chuntos represijoms, daug žmonių būtent į čia ir pasitraukė. Kariuomenė šioje provincijoje tiesioginių atakų nerengia.

Praeityje puolimų būta, ir negali žinoti, ar nebus jų ateityje. Čia gyvendamas esu pasiruošęs bet kurią akimirką greitai susipakuoti daiktus ir dingti, nes suprantu, kad bet kada gali bet kas nutikti.

J. Stankus: Mianmare galime suskaičiuoti tikriausiai kelias dešimtis stambių etninių armijų. Etninės armijos skiriasi ideologija, dydžiu ir kariniais pajėgumais, bet pats reikšmingiausias vardiklis yra jų sąsajos su tam tikra etnine mažuma.

Didelis klausimas, kiek legitimumo turi tam tikra armija su etnine grupe. Ar iš tikrųjų tas mandatas yra tiesioginis ir toks stiprus. Tačiau faktas, kad visuose šiuose regionuose, kuriuose tos mažumos gyvena, veikia šios armijos ir jos turi gan stiprią galią ne tik kariniu, bet ir politiniu, ekonominiu ir teisėvaldos požiūriu.

– Mianmaro lyderė Aung San Suu Kyi. Visą šį laiką ji ir toliau kalinama, jos buvimo vieta nežinoma. Nauja tai, kad jos atžvilgiu pradėtas teismas ir jai gresia įkalinimas bent keliolikai metų. Kiek ji vis dar matoma kaip lyderė ar galima įkvėpėja šiomis aplinkybėmis?

Z. Tu Hkawngas: Išskirsiu du akcentus. Birželio 19 d. buvo minimas Aung San Suu Kyi gimtadienis. Jį, ko gero, minėjo visas pasaulis, bet etninės Mianmaro mažumos ir grupės – ne. Priminsiu, kad kai Aung San Suu Kyi kažkada buvo laikoma namų arešto sąlygomis, etninės mažumos ją labai rėmė. Tačiau atsidūrusi valdžioje, į etninių mažumų teises ji nekreipė dėmesio, dėl to, jei pamenate, buvo kilęs didžiulis į ją nukreiptas pasipiktinimas per rohinjų krizę. Etninių mažumų atstovai pasijuto išduoti, nes ji dažnai pasisakydavo panašiai kaip ir karinės chuntos valdžia.

Kalbant apie dabartinę situaciją, pasakysiu štai ką: ji yra demokratiniu būdu išrinkta lyderė, o mes demokratija tikime. Ir, suprantama, reikalaujame jos paleidimo. Tačiau, žiūrint iš etninių mažumų požiūrio taško, ji nėra autoritetas. Dėl jos statuso – dėl to, kad ji apdovanota Nobelio taikos premija, – Mianmaras sulaukia daug tarptautinio dėmesio.

Manau, ji tebeturi didelį budizmą išpažįstančių žmonių palaikymą, tačiau etninės mažumos nemano, kad ji yra mūsų gelbėtoja. Manome, kad su ja einame kartu. Jeigu šiąnakt ar rytoj ją paleistų į laisvę, su jos vėliava neitume. Eitume greta jos. Toks etninių mažumų požiūris.

J. Stankus: Aung San Suu Kyi ilgą laiką turėjo labai didelę reikšmę demokratiniam judėjimui. Ji buvo ta ikona, įkūnijusi ir įprasminusi laisvės siekimą daugeliui vietinių. Bet po paskutinio perversmo mes matome, kad iškilo naujų politinių jėgų, kurios perima tą mandatą. Nacionalinės vienybės vyriausybė aplink save konsoliduoja demokratines jėgas.

Šiandien matyti, kad Aung San Suu Kyi politinis vaidmuo ir jos reikšmė kaip demokratinės ikonos mažėja. Tai savaime suprantama jau vien dėl to, kad ji įkalinta. Vyksta teisiniai procesai ir iš jos nėra jokių žinių: kaip ji laikosi, ką ji galvoja, ar skatina gyventojus kažką daryti, kokių veiksmų imtis. Šiuo metu ji yra kaip nežinomasis veiksnys, nežinomasis faktorius, be galo kompleksiškoje lr labai greitai besirutuliojančioje situacijoje. Nepriklausomai nuo to, kaip tas teisinis procesas, kuris, kaip įtariama, yra suklastotas, toliau vystysis, jos vaidmuo šitoje kontrrevoliucijoje yra ganėtinai mažas ir mažėjantis.

– Tarptautinė reakcija. Europos Sąjunga (ES), Jungtinė Karalystė (JK), Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) chuntos vadams yra įvedusios sankcijas: draudimus atvykti į jų šalis, turto užsienyje įšaldymą. O režimas, kaip girdėjome, vis labiau gręžiasi į Kiniją, dabar net ir į Rusiją. Ar tai kelia nerimą? Kaip demokratinis pasaulis turėtų toliau elgtis?

Z. Tu Hkawngas: Noriu pasakyti, kad JK, Europa, JAV ir visas laisvasis pasaulis daro, ką gali. Esame labai dėkingi ES už tai, kad karinio režimo atstovus įtraukia į juoduosius sąrašus, įšaldo jų turtą ir panašiai. Žmonės dėl to džiaugiasi, dalijasi naujienomis.

Bet kalbant atvirai... Esame labai pavargę nuo begalinių pareiškimų, kad tarptautinė bendruomenė mus remia, stovi išvien. Pas mus padėtis ne kaip Sirijoje. Mianmaro žmonės vieningi, mes jau solidarūs. Po Antrojo pasaulinio karo JK ir JAV nebijojo įsikišti į kitų valstybių reikalus, jei matydavo, kad jose dedasi blogi dalykai. Margaret Thatcher kažkada buvo nusivylusi Jungtinių Tautų neveiksnumu, nuolatiniais pareiškimais apie susirūpinimą ir ragino suteikti teisę JK ir JAV surengti intervenciją. Ir žinote ką? Aš jai visai pritariu.

Jei klaustumėte manęs asmeniškai, sakyčiau: „Prašau, jūs laukiami, sveiki atvykę į Mianmarą, laukiame jūsų įsikišimo, mes jus visiškai palaikome.“ To nori visi žmonės. Kita vertus, džiaugiuosi ir tuo, kad daugybė šalių nusprendė stabdyti ginklų tiekimą režimui, nors Kinija ir Rusija pačios tuo nesivadovauja.

Atsimenate Didžiojo septyneto [G7] susitikimą? Buvo labai džiugu matyti, kad šalys parengė stiprų perspėjimą dėl Kinijos. Jei galingiausios pasaulio šalys susivienytų ir bendromis jėgomis didintų spaudimą Kinijai ir Rusijai, Mianmarui tai labai padėtų.

Jei tarptautinė bendruomenė neketina kištis į Mianmaro reikalus, tai tegul bent jau priverčia tas dvi šalis nustoti remti režimą ginklais, kariniu personalu ir panašiai. Būtume labai dėkingi.

J. Stankus: Imtasi įvairių priemonių paskatinti karinę chuntą permąstyti savo sprendimus ir veiksmus. To siekiama per įvairias sankcijas, turto įšaldymus, diplomatines batalijas. Tačiau kol kas nėra ženklų, kad tai būtų stipriai paveikę Mianmaro karinę valdžią ar asmenį, kuris labiausiai atsakingas už šitą perversmą, – armijos vadą Min Aung Hlaing.

ES ar JAV sankcijos karinei chuntai mažai ką reiškia. Prie užsienio kritikos jie pripratę ir mažai į tai kreipia dėmesio. Nepaisant to, jie sumažino prievartos mastus ir, atrodo, prisibijo tarptautinių teisinių mechanizmų. Nuo perversmo pradžios nužudyta daugiau kaip 900 civilių, bet didžioji dauguma nužudyta per pirmuosius 2–3 mėnesius.

Yra informacijos, kad JAV yra užmezgusios neoficialius ryšius ir turi komunikacijos kanalus su tam tikromis etninėmis armijomis. To mes galbūt negalime laikyti diplomatija tiesioginio to žodžio prasme, tačiau tam tikra komunikacija ar netgi koordinacija vyksta.

Visas išsamus pokalbis su pašnekovais – radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt