Pasaulyje

2021.06.24 20:01

Kai suvienija bendras priešas: Izraelyje jautriausia problema išliks nepajudinta?

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.06.24 20:01

Birželio viduryje patvirtinta nauja Izraelio Vyriausybė ypatinga ne tik tuo, jog po 12-os Benjamino Netanyahu vadovavimo metų Izraelis turi naują premjerą. Valdančiąją koaliciją sudaro net aštuonios skirtingos partijos, kurių ideologinė amplitudė yra nuo kairės ir centro kairės iki griežtos nacionalistinės dešinės. Kompromisinė Vyriausybė neslepia, kad ją vienija vienas vienintelis bruožas – noras daugiau nebematyti B. Netanyahu valdžioje.


Tiek Izraelio gyventojams, tiek tarptautinės politikos stebėtojams kelia klausimų, kiek tokia iš mažai bendro turinčių politinių jėgų suklijuota koalicija sugebės efektyviai dirbti – vykdyti programą, spręsti Izraeliui ir aplinkiniame regione kylančias saugumo dilemas? Ir ką teks daryti su pačiu jautriausiu klausimu – Izraelio ir savo valstybės neturinčių, tačiau norinčių ją įkurti palestiniečių santykiais?

Šie klausimai dabar guls ant Naftalio Bennetto, religingo, dešiniųjų pažiūrų naujojo Izraelio ministro pirmininko, kuris yra dešiniosios nacionalistinės „Yamina“ partijos lyderis, pečių. Pagal koalicinį susitarimą, jis šaliai vadovaus dvejus metus. Tada jį pakeis sekuliarios, centristinės partijos „Yesh Atid“ lyderis Yairas Lapidas. Žinoma, jei ši Vyriausybė iki to laiko apskritai išbus.

Apie tai LRT RADIJO laidai „Pasaulio 5“ pasakojo Izraelio vidaus ir užsienio politikos ekspertai: Jeruzalėje veikiančio Izraelio demokratijos instituto Politinių reformų programos direktorius, politologas Assafas Shapira bei Kanadoje, Otavoje, esančio Carletono universiteto Politikos mokslų departamento profesorė Mira Sucharov.

– Pirmuoju punktu aptarkime kontekstą. Paaiškinkite, kokia buvo politinė ir visuomenėje vyraujanti atmosfera pastaraisiais metais, dėl ko šis, sakykime, „proveržis“ suformuojant naują Vyriausybę, kurioje nėra Benjamino Netanyahu, yra toks svarbus?

A. Shapira: Nuo 2019-ųjų Izraelis išgyveno labai rimtą politinę krizę. Vyriausybė nebuvo suformuota net po dviejų bandymų. Pernai, 2020-aisiais, įvyko dar vieni rinkimai, po kurių suformuota Vyriausybė buvo labai keista. Tai buvo labai neįprasta vienybės Vyriausybė, kurią Benjaminas Netanyahu suformavo su Benny Gantzu. Susitarimas sudarytas tarp pastarąjį dešimtmetį valdžiusios dešiniosios partijos „Likud“ ir partijos „Mėlyna ir Balta“, kuri labiau centristinė.

Tačiau ši Vyriausybė labai greitai griuvo ir tada surengti dar vieni rinkimai – tie, po kurių ir suformuota jau dabartinė valdančioji koalicija. Pirmą kartą nuo 2009 metų suformuota tokia Vyriausybė, kurioje Netanyahu jau nebėra premjeras. Taip, tai dar viena „vienybės Vyriausybė“, šįkart sudaryta tarp Naftalio Bennetto, religingo dešiniųjų pažiūrų politiko, ir Yairo Lapido – sekuliaraus centro kairės politiko. Tai vėlgi dar viena labai keista „vienybės Vyriausybė“, kurioje dalyvauja net aštuonios partijos. Kai kurios iš jų ideologiškai viena nuo kitos nutolusios tiesiog milžiniškai. Be to, pirmą kartą Izraelio istorijoje į koaliciją priimta ir Izraelio arabų mažumai atstovaujanti partija.

Izraelio visuomenė labai labai heterogeniška, ji sudaryta iš daugybės grupių: arabų, žydų, tuomet tarp žydų yra sekuliarių ir religingų žydų, tarp religingų žydų yra tiesiog religingų ir ultra-religingų, t.y. ultra-ortodoksų. Tarp žydų gyventojų yra daugybė etninių skirčių – žydai aškenaziai, mizrahi žydai ir taip toliau. Tai reiškia, kad politinės skirtys Izraelyje niekuomet nėra vien tik politinės – jos ir socialinės, ir etninės, ir religinės. Ir šiai Vyriausybei atstovauja partijos iš šių labai įvairių ir skirtingų sektorių, ne tik ideologinių stovyklų. Šie skirtumai Izraelyje ypač svarbūs. Ir šią Vyriausybę išties galime laikyti tikra vienybės Vyriausybe – tik pažiūrėkite, koks platus spektras veikėjų jai atstovauja.

M. Sucharov: Pastaruosius kelerius metus per Izraelį ritosi ištisinė nepasitenkinimo Netanyahu banga. Daugybė žmonių griežtai pasisakė prieš jį. Iš dalies nepasitenkinimas kilo dėl to, kaip jis iš pradžių tvarkėsi su koronavirusu, nors reikia pasakyti, kad šiame procese buvo tiek nuopuolių, tiek pakilimų – manau, kad dauguma izraeliečių tam pritartų. Tačiau daug kritikos jo atžvilgiu kilo ir dėl jam mestų kaltinimų korupcija, prieš jį pradėtų nagrinėti bylų dėl įtariamo sukčiavimo, kyšininkavimo ir panašiai.

Kažkada vienoje iš agitacijų prieš jį žmonės sukūrė logotipą, kur iš dviejų raidžių sudarytas užrašas „Lech“, išvertus iš hebrajų kalbos reiškiantis „išeik“, arba „nešdinkis“. Labai daug izraeliečių jo valdžioje matyti nenori, daugybė jų džiaugiasi, kad anksčiau opozicijoje buvusios partijos sugebėjo suformuoti Vyriausybę. Bet lygiai taip pat nepamirškite, kad jis iki šiol turi ir daugybę rėmėjų. Netanyahu buvo tikrai labai skaldanti figūra.

– Antrasis punktas – naujoji valdančioji koalicija. Ją sudaro aštuonios skirtingos partijos, atstovaujančios ir dešinei, ir griežtai nacionalistinei dešinei, ir centrui, ir centro-kairei, ir kairei. Joje pirmą kartą yra ir Izraelio arabams atstovaujanti politinė jėga. Šios partijos idėjiškai bendro turi labai mažai, išskyrus norą išstumti ir valdžioje nebematyti Netanyahu. Ar gali tokia Vyriausybė ilgai išlikti?

A. Shapira: Tai išties toli gražu nėra ideali Vyriausybė. Manau, kad tiek Yairas Lapidas, tiek Naftalis Bennettas, t.y. du šios Vyriausybės lyderiai, šį faktą pripažįsta. Šios Vyriausybės struktūra labai neįprasta. Tiek Bennetto, tiek Lapido blokai turi bendrą veto teisę, o tai reiškia, kad joks vyriausybinio lygmens sprendimas negali būti priimtas be abiejų šių partijų pritarimo. Tikrai ne ideali Vyriausybė.

Kita alternatyva buvo tiesiog rengti dar vienus, jau penktus rinkimus, tai irgi nebūtų gera išeitis. Bet, sakyčiau, kad ankstesnes Vyriausybės, kuriai vadovavo Netanyahu su Gantzu, situacija buvo dar nepalankesnė. Kodėl? Todėl, kad asmeniniai Netanyahu ir Gantzo santykiai buvo labai prasti, jie tiesiog nuolat konfliktavo. Šįkart galima tikėtis, kad asmeniniai santykiai tarp Naftalio Benneto, Yairo Lapido, Gideono Sa'aro ir kitų partijų lyderių bus geresni.

Ir čia yra potencialus jų raktas į sėkmę. Jei paklaustumėte, kas gali lemti šios Vyriausybės išlikimą, atsakyčiau viena – asmeniniai partijų lyderių santykiai. Jie tikrai nesiims spręsti pačių jautriausių Izraeliui problemų, pavyzdžiui, Izraelio ir palestiniečių santykių, galimų taikos susitarimų, arba, tarkime, klausimų dėl religijos statuso. Šių klausimų ši Vyriausybė spręsti tikrai nesiims, nes ją sudarančios partijos pernelyg viena nuo kitos nutolusios. Galbūt jos gali spręsti tam tikrus ekonomikos, sveikatos priežiūros sistemos, aplinkosaugos, transporto klausimus ir panašiai. Jei jie taip ir darys, tuomet valdančioji koalicija galbūt ir turės galimybę išlikti.

M. Sucharov: Tai tikrai labai plati koalicija. Jos platumą galime laikyti tiek stiprybe, tiek silpnybe. Manau, kad vienas iš didžiųjų koalicijos partnerių, Yairas Lapidas su partija „Yesh Atid“, yra suinteresuoti, kad ši koalicija veiktų mažiausiai keletą metų, kai jam pagal rotaciją numatytas premjero postas – pagal partijų susitarimą, po dvejų metų Naftalis Bennettas ministro pirmininko kėdę turės perduoti. Ir Lapidas turėtų būti suinteresuotas išlaukti šio momento, bent dvejus metus.

Taip, tiesa – kol kas vienintelis vienijantis dalykas yra tai, kad jie visi valdžioje nenori matyti Netanyahu. Bendrai žiūrint, tai nėra labai gerai, kai koalicija vienijama tik tokio vienintelio argumento. Kai tik nepageidaujamo žmogaus nebelieka, tokia koalicija kaipmat susidurs su labai rimtais vidiniais iššūkiais. Kita vertus, Bennettas jau patikino Lapidą, kad nuo bet kokių žingsnių labiausiai kontroversiškoje temoje – Izraelio-Palestinos reikaluose, Izraelio noro aneksuoti okupuotas Vakarų Kranto teritorijas – bus susilaikyta. Bennettas dėl savo pažiūrų tas Vakarų Kranto teritorijas tikrai norėtų aneksuoti, tačiau Lapidui pažadėjo, kad to nedarys, nes centristinių pažiūrų Lapidas tam nepritaria.

Kitais klausimais, manyčiau, jie tikrai turi šansų susitarti. Koalicijoje dalyvaujančios partijos yra prižadėjusios įvairių dalykų, kurių reikalauja kitos, tai buvo šios jų koalicijos sudarymo sąlyga. Tie dalykai – ligoninių infrastruktūros plėtra, parama arabų gyventojų apgyvendintose teritorijose. Manau, tiesiog bus daugiau telkiamasi į Izraelio vidaus politikos problemas, tikrai ne į kokius nors potencialius pokyčius Izraelio ir palestiniečių status quo.

Trečiasis aspektas – naujasis premjeras Naftalis Bennettas. Kokio vadovavimo stiliaus iš jo tikitės? Jis apibūdinamas kaip nacionalistas, religingas, palaiko Izraelio vykdomą Vakarų Kranto teritorijų aneksiją. Kai kurių požiūriu, jis nelabai ir skiriasi nuo to paties Netanyahu, ypač pasaulėžiūros klausimais. Ko iš jo tikėtis?

A. Shapira: Nesu pranašas, labai sunku nuspėti. Naftalis Bennettas yra religingas politikas, jis laikosi dešiniųjų pažiūrų, tačiau tuo pat metu, reikia pasakyti, jis yra ir labai pragmatiškas. Esu tikras, jog jis supranta, kad tikėdamasis Vyriausybės išlikimo, jautriausių temų, t.y. susijusių su religija ir Izraelio-palestiniečių santykiais, privaloma vengti. Manau, su Yairu Lapidu ir kitais daug labiau į kairę linkstančiais politikais, pavyzdžiui, iš Izraelio „Darbo“ ar arabams atstovaujančios partijų, jis nusiteikęs dirbti. Čia Naftalis Bennettas tikrai turi potencialo būti sėkmingu lyderiu. Be to, jis turi daug patirties – jis dirbo ir parlamentaru, ir Gynybos ministerijoje, nors ir labai trumpai.

Sakyčiau, svarbenis klausimas – ar jis sugebės atlaikyti spaudimą iš pačių dešiniausių jo paties partijos „Yamina“ atstovų. O to spaudimo garantuotai bus. Jį spaus jo paties partijos nariai, jį spaus Netanyahu „Likud“, bandys statyti jį į nepatogią padėtį – spaus, kad būtų steigiama daugiau žydų nausėdijų, kad būtų priimta daugiau su religija susijusių viešosios politikos sprendimų. Ar jam pavyks atlaikyti šią laviną – štai čia ir didysis klausimas. Sutinku, kad Bennettas yra religingas, tačiau svarbu tai, kad kartu jis yra ir pragmatiškas. Jie anksčiau kaip partneriai jau bendradarbiavo Vyriausybėje, veikusioje 2013-2015 metais. Jie abu pragmatiški, abu liberalūs. Be to, Lapidas per pastaruosius kelis mėnesius sugebėjo pagerinti savo viešą įvaizdį, jis dabar atrodo kaip rimtas ir brandus politikas, galintis siekti didelių ir svarbių kompromisų. Manau, kad iš jų dviejų daugiau klausimų kyla dėl Bennetto, nes Lapidas savo vertę jau įrodė. O ar Bennettui tai pavyks, ar jis bus užtektinai pragmatiškas, kad sugebėtų efektyviai dirbti su sekuliariais kairiaisiais ir centristais, čia jau rimtesnis klausimas. Negaliu į jį atsakyti tiksliai, bet manau, kad atsakymas gali būti „taip“.

M. Sucharov: Na, Bennettas tikrai norės išsiskirti, atrodyti kitaip nei jo pirmtakas Netanyahu. Beje, Bennettas ankstesnėse Vyriausybėje dirbo su Netanyahu, dirbo padėjėju, o dabar, kaip matote, tapo vienu rimčiausių politinių varžovų. Tad jis neabejotinai norės atrodyti kitiems „švarus“, neleisti, kad jam būtų klijuojamos kyšininko etikėtės, kokių daugybę turėjo Netanyahu, ar koks nors nederamas politikui elgesys. Tą tikrai galiu užtvirtintai teigti, jei jau klausiate apie tai, koks jo įvaizdis.

Nors Bennettas ir yra religingas, nacionalistinių pažiūrų, jis nėra ultra-ortodoksas, nėra taip, kad jis kiaurą dieną studijuoja Torą ar Talmudą. Jis, kaip ir daugelis, tarnavo Izraelio gynybos pajėgose, jis net gali būti nusiteikęs integruoti haredi judaizmą – pačią griežčiausią iš visų judaizmo pakraipų – išpažįstančius žydus į Izraelio darbo rinką, ko labai nori sekuliarus Yairas Lapidas. Bennetto kaip religingo nacionalisto įvaizdis daugiausiai susijęs su jo požiūriu į okupaciją, su jo noru išlaikyti Izraelio kontrolę okupuotame Vakarų Krante. Šiuo požiūriu jis turėtų išlikti nuoseklus. Aišku, jis norėtų toliau aneksuoti Vakarų kranto teritorijas ir plėsti žydų gyvenvietes palestiniečių rajonuose, tačiau bent jau artimiausiu metu nuo to susilaikys, kad išlaikytų darną su koalicijos partneriais.

Manau, kad pasaulėžiūros požiūriu jis nuo Netanyahu skiriasi nedaug, manau, kad jis palestiniečių atžvilgiu ir toliau projektuos nacionalizmą. Be to, jie abu – tiek Bennettas, tiek Netanyahu – turi aiškią prokapitalistinę orientaciją, tad verslo, ekonomikos srityje radikalių pasikeitimų irgi nesitikėčiau. Manau, skirtumas bus tik valdysenos stiliuje. Na, žiūrėkite, Netanyahu valdžioje išbuvo 12-a metų, per tą laiką susitepė korupcijos skandalais – daugelis izraeliečių jį žinojo kaip Malach Bibi (liet. Karalių Bibi). Bennettas tokių įvaizdžių greičiausiai vengs, nors kas žino.

– Ketvirtasis punktas – Izraelio ir palestiniečių santykiai, vienas iš didžiųjų klausimų, kurį tarptautiniai stebėtojai labai įdėmiai dabar stebi, ypač po neseniai įvykusių įtampų, naujų apsišaudymų. Kaip suprantu, tai, kad naujoji koalicija kaip nors bandytų keisti santykių status quo, beveik neįmanoma? Per jautrus klausimas?

A. Shapira: Jokių reikšmingų pokyčių nebus. Vyriausybė, sudaryta iš kairiųjų, centristinių, arabų ir dešiniojo sparno partijų, palestiniečių atžvilgiu nieko keisti negalės. Jei būtų bandoma kažką daryti, tuomet ši koalicija kaipmat subyrėtų. Svarbu tai, kaip ši Vyriausybė tvarkysis su saugumo krizėmis, su situacijomis, kai iš Gazos ruožo skrieja raketos ir panašiai. Jei situacija bus rami, jei nebus smurto, nebus konfliktų, teroristinių išpuolių, tuomet ši koalicija gali išlikti palestiniečių problemą tiesiog ignoruodama.

Tiesą sakant, jei pažiūrėtumėte, ką pastaraisiais metais darė Netanyhahu, tai pamatytumėte, kad jis palestiniečius irgi ignoravo. Jis pasirašė „Abraomo susitarimus“ su Persijos įlankos šalimis, bet ne su palestiniečiais! Manau, ši Vyriausybė bandys elgtis panašiai. Tik yra kitas klausimas – ar palestiniečiai tą leis? Ar jie leisis ignoruojami?

M. Sucharov: Nemanau, kad „Hamas“ ar Mahmoudo Abbaso vadovaujama Palestinos autonomija dėl to ims kitaip elgtis. Didelių pokyčių nevyks. Manau, panašios sisteminės represijos prieš palestiniečius Vakarų Krante ir Gazoje tęsis ir toliau. Pabėgėliai, kurie paliko savo namus, į juos taip pat nesugrįš.

Bet ko tikrai galime tikėtis, tai didesnio dėmesio Izraelio pilietybę turintiems palestiniečiams, arabams. Taip bus todėl, kad koalicijoje dalyvauja ir arabų partija, atstovaujanti Izraelio arabų mažumai. Galima tikėtis daugiau iniciatyvos kovoje su nusikalstamumų arabų apgyvendintuose rajonuose, daugiau iniciatyvos sprendžiant nepripažįstamų Negevo dykumoje įsikūrusių beduinų kaimų problemas, stiprinant visokeriopą socialinę apsaugą arabiškajai visuomenės daliai ir panašiai.

– Penktasis aspektas – ponas B. Netanyahu. Artimiausiu metu jis nebus premjeras, tačiau žada sugrįžti. Jis ir toliau lieka politiniame lauke, yra opozicijos lyderis ir, ko gero, vienas įtakingiausių Izraelio politikų. Koks bus jo vaidmuo per ateinančius metus?

A. Shapira: Ponas Netanyahu ne tik opozicijos lyderis – jis ir toliau tebėra „Likud“ partijos pirmininkas, o „Likud“ labai gerai žinoma dėl ištikimybės savo lyderiams. Nuo tada, kai prieš 70 metų buvo įkurta Izraelio valstybė, „Likud“ teturėjo vos keturis lyderius: Menachemą Beginą, Yitzhaką Shamirą, Benjaminą Netanyahu, Arielį Sharoną ir tada vėl Benyaminą Netanyahu. Sunkiai įsivaizduočiau, kad kažkuris kitas iš „Likud“ partijos vadų galėtų mesti iššūkį Netanyahu. Nors, tiesą sakant, paskutinėmis dienomis partijos viduje vyko tam tikrų grupavimųsi, tik to negalėčiau pavadinti bandymu prieš jį susitelkti ar ruoštis kažkokiai vidinei kovai.

Štai kaip aš viską matau: tol, kol Netanyahu norės likti partijos lyderiu, tol jis juo ir bus. Kaip ir bus opozicijos lyderiu. Jis turi beveik besąlygišką palaikymą ne tik iš savo, bet ir iš kitų partijų narių. Klausimas štai koks – jei ši Vyriausybė tikrai išliks, o yra rimta tikimybė, kad neišliks, nors tai jau kitas scenarijus, kaip tuomet viskas atrodys po kokių metų? „Likud“ atstovai, anksčiau užėmę postus Vyriausybėje, buvę ministrai ir panašiai, liks be darbo. Ar jie, tą matydami, bus pasirengę mesti iššūkį ir versti jį iš pirmininko posto? Žinoma, tai įmanoma. Tačiau manau, kad visi politinės sistemos veikėjai, ypač atstovaujantys „Likud“, norės prieš tai įsitikinti, kad ši Bennetto Vyriausybė turi šansą išlikti. Jie lauks. Jei koalicija išsilaikys, tuomet Netanyahu gali tekti tvarkytis su rimtesniu vidiniu partijos pasipriešinimu.

M. Sucharov: Netanyahu toliau liks parlamente. Jis ir toliau lieka „Likud“, vienos didžiausių iš Knesete esančių partijų, pirmininku, jis toliau bus opozicijos lyderiu. Esu tikra, kad būdamas šiose pozicijose jis stums savo įstatymus ir blokuos valdančiųjų iniciatyvas, kitaip tariant, darys tai, ką politikai ir paprastai ir daro.

– Ar dabar, kai jis nebėra premjeras, jam kyla didesnis spaudimas, grėsmė, turint omenyje, kad jis teisiamas dėl korupcijos, kyšininkavimo ir sukčiavimo?

M. Sucharov: Na, jis anksčiau bandė sukurti įvairių situacijų, kur jis turėtų imunitetą nuo teisėsaugos persekiojimo, tačiau jam nelabai pavyko. Būdamas premjeru jis tikėjosi, kad jo postas jį apsaugos, nors tai irgi nepasiteisino. Dabar, kai jis jau nebe ministras pirmininkas, prieš jį lygiai taip pat gali būti vykdomos teisinės procedūros. Tą turint galvoje, galima manyti, kad kažkada ateityje jis galėtų būti ir įkalintas. Manau, tą visi įdėmiai seksime.

A. Shapira: Teismas tęsis dar daug metų, verdiktas tikėtinas tik po trejų-ketverių. Artimiausiu metu jam tai nebus didelė problema. Taip, tai šiek tiek kenkia, bet ne baisiai. Didžiausia kliūtis jam – faktas, kad jis jau nebe ministras pirmininkas. Bet tikrai ne teismas.

Viso pokalbio galite klausyti LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.