Pasaulyje

2021.06.19 12:09

Stagnacija, smunkantis gyvenimas ir nenoras eiti į Vakarus – ar Sakartvelas prarastas?

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.06.19 12:09

Šią savaitę vykusiame NATO viršūnių susitikime Aljanso vadovas pakartojo – durys Sakartvelui ir Ukrainai tebėra atviros. Tačiau konkrečių pažadų, kada valstybės galėtų tikėtis narystės, nėra. Ekspertai perspėja – parama keliui į Vakarus mažėja, o valdančiosios „Sakartvelo svajonės“ politikai tik deklaruoja integracijos siekius. Ar Vakarai gali „prarasti“ Sakartvelą?

Blogas signalas

Į pirmadienį vykusį NATO viršūnių susitikimą Briuselyje Sakartvelo ir Ukrainos vadovai nebuvo pakviesti. Tačiau po susitikimo kalbėjęs Aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas pažymėjo, kad narystės perspektyva šioms dviems šalis yra atvira.

„Patvirtinome savo sprendimus, kad NATO durys yra atviros pagal Bukarešte 2008 metais priimtą sprendimą“, – sakė NATO vadovas.

Dar prieš JAV prezidento Joe Bideno spaudos konferenciją pirmadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tviteryje pareiškė, jog „NATO lyderiai patvirtino, kad mes tapsime Aljanso nare“. Netrukus kalbėjęs J. Bidenas tokių aiškių signalų nesiuntė.

„Ukrainos ir Sakartvelo nepakvietimas į NATO viršūnių susitikimą siunčia blogą signalą. Rusijos propaganda išnaudoja tai savo naratyvuose, kad Vakarams iš tiesų nerūpi tos šalys“, – teigia Sakartvelo politikos instituto (GIP) vadovas dr. Kornely Kakachia.

Aljansas taip pat nerodo didelės iniciatyvos. „NATO viduje nėra pakankamai paramos žengti kitą žingsnį, deja. JAV turės dėti daugiau pastangų kuriant šią paramą“, – LRT.lt sakė buvęs vyriausiasis JAV karinių pajėgų Europoje vadas, Europos politikos analizės centro (CEPA) ekspertas gen. (ret.) Benas Hodgesas.

Šiuo metu narystei NATO pritaria apie 70 proc. Sakartvelo gyventojų, narystei ES – apie 80 proc., tačiau palaikymas mažėja, o prie to prasidėjo ir rudenį pratrūkęs Kalnų Karabacho konfliktas. Per šešias savaites trukusį konfliktą Armėnija prarado daugumą kontroliuotų teritorijų Kalnų Karabache, o Turkijos remiamas Azerbaidžanas pompastiškai šventė savo pergalę. Taikos deryboms tarpininkavo Maskva, kuri užsitikrino teisę regione dislokuoti kelis tūkstančius rusų karių – „taikdarių“.

Europos Sąjunga ir Vakarų valstybės į pratrūkusį kruviną konfliktą reagavo lėtai ir ragino nutraukti ugnį, bet jų bandymus tarpininkauti regiono šalys atmetė. Po konflikto Turkijos ir Rusijos vaidmuo regione tik sustiprėjo, o Sakartvelas jautėsi izoliuotas, teigia K. Kakachia.

„Kalnų Karabacho karas pakeitė padėtį regione, (...) neliberalios jėgos – Turkija, Rusija – sprendė kitų šalių likimą ir sukūrė naują saugumo architektūrą regione. Tuo tarpu (Vakarų) demokratijos smarkiai vėlavo“, – teigia ekspertas.

Anot B. Hodgeso, kad padėtų Sakartvelui, JAV pirmiausiai turi sukurti aiškią strategiją santykiams su Rusija, atskirą veiksmų planą Juodosios jūros regionui, kuris apimtų ir Kaukazo šalis, bei rasti konsensusą su sąjungininkais, ypač Vokietija, Prancūzija ir Jungtine Karalyste.

„Tuo pačiu metu Sakartvelas turi dėti pastangas, kad taptų patrauklesnis Vakarų investuotojams, ir didinti visuomenės atsparumą, kad žmonės galėtų atsispirti korupcijai bei Rusijos kenkėjiškai įtakai“, – sakė B. Hodgesas.

Nebevykstančios reformos

Sakartvelas Vakarų dėmesį vėl atkreipė šių metų pradžioje, kai valdančiosios „Sakartvelo svajonės“ partijos vadovai gynė sprendimą įkalinti pagrindinį opozicionierių Nikanorą Melia. Opozicinis Jungtinis nacionalinis judėjimas (UNM) protestavo prieš rudenį vykusių rinkimų rezultatus, vadino juos suklastotais ir nedalyvavo parlamento posėdžiuose.

Tarpininkauti į Tbilisį vyko Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles`is Michelis, kuriam pavyko pasiekti kompromisą, o N. Melia į laisvę išėjo ES sumokėjus užstatą. Tačiau susitarimas vis dar nėra pasirašytas, o UNM deklaruoja to nė neketinanti daryti.

UNM kaltina „Sakartvelo svajonę“ vykdant prorusišką politiką, o partijos įkūrėją, turtingiausią Sakartvelo žmogų Bidziną Ivanišvilį – valdant šalį iš politikos užkulisių.

„Nė viena institucija negali atsilaikyti prieš Ivanišvilį, išskyrus galbūt ombudsmenę. Visi ministrai yra iš asmeninės Ivanišvilio aplinkos (...), gauna antrą algą tiesiai iš Ivanišvilio kišenės. (...) Teisėjai tarnauja vadžiai, „reformos“ per juos vyksta. Yra susiformavę klanai, nes teisėjai skiriami visam gyvenimui“, – teigia „Transparency International“ Sakartvelo padalinio vadovė Eka Gigauri.

Jos pateiktais duomenimis, virš pusės šalies gyventojų mano, kad valstybės pareigūnai piktnaudžiauja valdžia. Dabar B. Ivanišvilis bando steigti dirbtines politines jėgas, kurios apsimestų opozicinėmis, o jas finansuoti liepia vietos verslininkams, teigia ekspertė.

Analitikai pabrėžia, kad partijoms vykdyti atvirai prorusišką politiką yra neįmanoma – viešojoje erdvėje tokia nuomonė netoleruojama ir rinkėjai jos nepalaiko.

Tačiau ryšiai su Rusija iš tiesų auga. „Po asociacijos sutarties (pasirašyta 2013 metais) Sakartvelo pareigūnai ėmė skatinti žmones atsigręžti į Rusijos rinką. Be to, ji kultūriškai artimesnė, daug kur jaučiama nostalgija Sovietų Sąjungai“, – sako Sakartvelo Ekonominės politikos tyrimų centro (EPRC) vadovė Nino Evgenidzė.

Rusija iš 4-os pakilo į antrąją vietą pagal prekybos su Sakartvelu apimtį. Tuo naudodamasi Maskva bando daryti įtaką šalies politiniam gyvenimui. Kaip pabrėžia E. Gigauri, Maskva taip pat per įvairias organizacijas finansuoja prorusiškas partijas šalyje, tačiau jos savo pažiūras slepia.

Sakartvelo Strateginio analitinio centro (GSAC) ekspertas Nidoras Kharšiladzė sako, kad šalį pastarąjį 10-metį valdančiai „Sakartvelo svajonės“ partijai iš tiesų nerūpi integracija į Vakarų struktūras, vietoje to rūpinamasi turistų pritraukimu iš Rusijos.

„Deja, yra keli itin turtingi kartvelai, kurie yra pernelyg artimi Kremliui ir neatsparūs jo įtakai. Kartvelai turi patys nuspręsti dėl savo ateities“, – pabrėžia B. Hodgesas.

Vakarai praras Sakartvelą?

Ekspertų vertinimu, šalyje padėtis blogėja, o nuo anksčiau įgyvendintų reformų nėra pasistūmėta.

„Sakartvelas nieko nedaro dėl reformų, valdžia puola užsienio diplomatus, pilietinę visuomenę, žiniasklaidą. Sakartvelo Vyriausybė pati neprašys jokios narystės“, – sako N. Evgenidzė.

„Įstatymai neblogi, bet Vyriausybė tiesiog bando išlaviruoti tarp jų“, – pabrėžia Tarptautinės bendruomenės teisingiems rinkimams ir demokratijai (ISFED) vadovė Nino Dolidzė.

Šalies BVP nuo 2013 metų nepaaugo, o daugelis žmonių mano, kad pareigūnai piktnaudžiauja valdžia, rodo apklausos.

„Mes gilioje bėdoje, kasmet gyvenimo kokybė smunka, ekonomikos augimas vis mažesnis, kainos kyla, vidaus politikoje turime krizę, reformos nebevyksta. Rusijos rinkos dalis tik auga, o ES – mažėja, vis daugiau jaunimo išvyksta iš šalies. (...) Bėdos jau pranoksta mūsų galimybes su jomis susitvarkyti“, – teigia N. Kharšiladzė.

„Sakartvelas prarado visas lyderystės pozicijas užsienio politikoje. Visi dabar kalba apie Ukrainą, Vašingtonas kalba apie paramą Ukrainai, o apie mus ne. (...) Mes gyvensime tik blogiau“, – sako ekspertas. Anot jo, Sakartvelas yra paskutinis šansas Vakarams šiame regione, nes visos kitos šalys „jau yra prarastos“.

Tačiau B. Hodgesas teigia, kad Vakarai Sakartvelo „nepraras“: „Dauguma kartvelų žino, kad geriausią ateitį jiems sukurtų ir tolesnės pastangos integruotis į Vakarus. Laimei, NATO ir Amerikos vadovybė taip pat ima suprasti Sakartvelo svarbą bet kokioje Juodosios jūros regiono saugumo strategijoje.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.