Pasaulyje

2021.06.16 05:30

Balsas iš Rusijos egzilio: po Ukrainos ir Baltarusijos Kremlius darys viską, kad stabdytų pokyčius

Jurga Bakaitė, LRT.lt2021.06.16 05:30

Pavelas (vardas pakeistas, – LRT.lt) buvo aukšto rango darbuotojas vienoje svarbiausių Rusijos interneto kompanijų. Dėl saugumo daugiau detalių apie jį neatskleidžiame. „Gali būti, kad man vieną dieną reikės grįžti į Rusiją, ten gyventi ir dirbti. Kitos pilietybės aš neturiu“, – sako šalį palikęs pašnekovas, kurio pasakojimas – Rusijos totalitarizmo istorija.

Dar prieš 10 metų Rusija panašiai kaip Lietuva išgyveno interneto aukso amžių: jis buvo greitas, pigus ir varė valstybės ekonomiką. Svarbiausia, jis buvo laisvas, ir būtent tokią atmosferą Maskvoje prisimena pašnekovas. Tačiau šiandien situacija apsivertusi: kylant neramumams, Rusija naudoja vis sudėtingesnius įrankius žmonių bendravimui ir nepriklausomai žiniasklaidai suvaržyti. Kaip atskleidžia Pavelas, cenzūra įsitvirtino su iš pirmo žvilgsnio nekaltu Kremliaus ultimatumu interneto tiekėjams, neva internete reikia saugoti vaikus.

„Aš neturiu vilties“

– Papasakokite apie save – ką dirbote, kai gyvenote Rusijoje? (Informacija apie buvusias pašnekovo darbovietes Rusijoje išimta, – LRT.lt.)

– Aš esu kibernetinio saugumo ir informacinių technologijų specialistas. Dirbu šioje srityje 25 metus, konsultavau kelias „Forbes Global 500“ sąrašo įmones dėl jų tinklų ir sistemų gynimo.

<...>

Esu prisidėjęs prie vadinamojo „Cypherpunk“ judėjimo Rusijoje, sukūriau kelis tinklo „Tor“ mazgus ir vieną vis dar prižiūriu. Esu organizavęs kelis šifravimo raktų apsikeitimo renginius ir vedęs mokymus žurnalistams, politiniams aktyvistams apie privatumą ir anonimiškumą internete. Daugiausia – kaip naudoti „Tor“ ir PGP šifravimą. Tai buvo dar iki tol, kol egzistavo tokie dalykai kaip „Signal“ (šifruotų pokalbių programėlė, – LRT.lt).

Iš Rusijos išvykau maždaug prieš 4 metus.

– Taigi, buvote įsitraukęs ir į internetinį aktyvizmą – kas paskatino tai daryti? Kaip ši bendruomenė atrodo Rusijoje?

– Yra nedidelė technologijų entuziastų bendruomenė ir šiek tiek daugiau žmonių, kurie susiję su technologijomis ir jiems tai rūpi.

Jie turi įstatymus, pagal kuriuos gali persekioti protestuotojus, jie atidirbo metodus, kaip infiltruotis į protestus.

Niekada nelaikiau savęs [judėjimo] dalimi, bet organizavau kelis šifravimo raktų apsikeitimo renginius ir mokymus ne IT žmonėms, kaip naudoti „Tor“, norint apeiti Roskomnadzoro (Rusijos komunikacijų ir visuomenės informavimo priemonių priežiūros tarnyba, – LRT.lt) draudimus paprastomis priemonėmis.

– Per Rusiją šiais metais nuvilnijo protestai dėl Aleksejaus Navalno. Ar jums tai suteikė bent kiek vilties?

– Ne, aš vilties neturiu. Manau, dabar Rusijos Vyriausybė yra daug geriau pasiruošusi numalšinti protestus nei 2011 ar 2013 metais. Jie turi įstatymus, pagal kuriuos gali persekioti protestuotojus, jie atidirbo metodus, kaip infiltruotis į protestus. Žiūrint į tai, kas darosi Ukrainoje ir Baltarusijoje, jie darys bet ką, kad išlaikytų status quo ir Rusijoje.

– Užsiminėte, kad palikote Rusiją dėl politinio klimato. Ką turite omenyje?

– Prisidėjau prie 2011–2013 metais vykusių protestų ir, nors asmeniškai kaltinimų nesulaukiau, buvo labai neramu stebėti areštus ir kitas [protestų] pasekmes. Keli mano draugai taip pat išvyko iš šalies, pamaniau, gal ir man laikas. (Šypsosi.)

Interneto veikimas Rusijoje iš esmės pasikeitė. Ir niekas to nepastebėjo.

Vis dėlto politinis klimatas buvo labai svarbus. Be to, jau ilgai dirbau [kompanijos pavadinimas, – LRT.lt], ieškojau profesinio iššūkio.

Prisidengia vaikais: nejau norite jiems pakenkti?

– Sakykite, kuria prasme internetas Rusijoje yra kitoks nei kitose valstybėse?

– Čia atsakysiu į du klausimus vienu metu, nes technologijų veikimas priklauso nuo įstatymų.

2010-aisiais internetas Rusijoje buvo gana pažengęs, jis buvo greitesnis nei JAV ar Europoje, mažiau kainavo. Taip buvo todėl, kad licencijų įgijimas buvo gana paprastas, nors ir veikė SORM (sistema, leidžianti pareigūnams stebėti komunikacijas, – LRT.lt). Buvo įmanoma tapti interneto paslaugų teikėju nuo nulio ir neblogai verstis. Dėl to Rusijoje susikūrė gana konkurencinga interneto rinka ir bendra interneto kokybė buvo geresnė.

Tačiau interneto veikimas Rusijoje iki 2020-ųjų iš esmės pasikeitė. Ir niekas to nepastebėjo.

Visi prieštaravimai buvo atmesti sakant: „Nejau jūs norite žaloti mūsų vaikus?“

2010 metais įsigaliojo vaikų apsaugos nuo informacijos internete įstatymas. Interneto tiekėjų buvo reikalaujama įstatymą įgyvendinti, ir taip buvo pradėta kurti blokavimo infrastruktūra.

Visi prieštaravimai buvo atmesti sakant: „Nejau norite žaloti mūsų vaikus?“ Dalyvavau įstatymo aptarime Komunikacijų ministerijoje. Denisas Sverdlovas, tuometis viceministras, buvo atsakingas už įstatymo įgyvendinimą ir tuo metu visa rinka, taip pat „Rostelecom“, jam prieštaravo. <...> Buvo vieši svarstymai, tačiau, kaip sakiau, spaudimas „saugoti vaikus“ buvo didžiulis.

Tuomet, 2014 metais, buvo išleistas interneto prieigos identifikacijos įstatymas. Jis paveikė belaidžio ryšio tiekėjus ir lėmė, kad išaugo didesnių įmonių, mobiliųjų operatorių pelnas. <...>

Prokuratūra gali užblokuoti bet kurį interneto puslapį, jei įtariamas raginimas kelti riaušes, imtis ekstremizmo, dalyvauti nesankcionuotuose susirinkimuose.

Dalyvavau keliuose viešuose įstatymų svarstymuose, tie įstatymai turėjo sudaryti tokias sąlygas, kad tik mažas įmonių skaičius galėtų siųsti duomenis už Rusijos ribų. Aišku, visų pirma tai valstybinis „Rostelecom“. <...> Nemanau, kad daugėja skaičius įmonių, kurios turi su išore besijungiantį srautą.

Taigi, jau 2014-aisiais blokavimo infrastruktūra veikė ir buvo priimtas vadinamasis Lugovojaus įstatymas. Beje, tai tas pats Logovojus, kuris, įtariama, Londone nužudė Aleksandrą Litvinenką (Andrejus Lugovojus, Rusijos politikas ir buvęs KGB darbuotojas, ieškomas Jungtinės Karalystės policijos dėl A. Litvinenkos nunuodijimo, – LRT.lt). Tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra gali užblokuoti bet kurį interneto puslapį, jei įtariamas raginimas kelti riaušes, imtis ekstremizmo, dalyvauti nesankcionuotuose susirinkimuose.

Na, ir galiausiai Jarovajos įstatymas 2016 metais ėmė reikalauti, kad interneto tiekėjai kauptų didžiulius informacijos kiekius apie savo vartotojus, kad saugumas galėtų matyti istoriją ir gauti informaciją dar prieš įsigalint teismo sprendimui dėl konkretaus interneto paslaugų vartotojo sekimo.

Roskomnadzoras yra atsakingas už kontrolę ir cenzūrą.

– Jūsų paminėti įstatymai, manoma, leido sukurti vadinamąją suverenaus interneto doktriną. Dmitrijus Medvedevas, Rusijos saugumo tarnybos pirmininko pavaduotojas ir buvęs šalies prezidentas bei premjeras, pareiškė, kad Rusija yra pasirengusi atsijungti nuo pasaulinio tinklo. Kiek tai realu?

– Techniškai tai įmanoma. Tai įrodė Šiaurės Korėja, Kuba. Nemanau, kad toks internetas būtų labai naudojamas: vis dar nėra gerų pakaitalų tokioms programoms kaip „Zoom“ ar net ta pati Vikipedija. Taigi, viskas priklauso nuo to, ką tiksliai reiškia „yra pasirengusi“.

– O ar yra vienas veikėjas arba viena institucija, atsakinga už interneto cenzūros įstatymus?

– Taip, manau, viskas yra diriguojama prezidento administracijos, o tada deleguojama skirtingoms institucijoms. Roskomnadzoras tokių galių neturi, o Rusijos Dūmą visiškai kontroliuoja Kremlius.

– O socialiniai tinklai? Kaip vykdoma jų cenzūra?

– Yra draudžiamų puslapių registras. Tai yra įstatymo įgyvendinimo priemonė: kai tik čia atsiranda adresas, interneto tiekėjai turi blokuoti prieigą. Šį sąrašą valdo Roskomnadzoras ir, jei jam nepaklusi, gresia prarasti licenciją. O tai reiškia verslo pabaigą.

Kartais technologijos laimi prieš biurokratiją.

Taip pat yra vadinamasis informacijos skleidėjų registras – puslapiai ir programėlės, turintys daugiau nei tam tikrą skaičių vartotojų, turi čia registruotis arba prieiga prie jų bus blokuojama. Užsiregistravę jie turi paklusti Roskomnadzoro užklausoms pašalinti informaciją.

Kibernetinė distopija ir kova dėl laisvos žiniasklaidos

– Jūsų manymu, ilguoju laikotarpiu laimės valstybė ar piliečiai? Ar apskritai įmanoma valdyti interneto komunikacijas?

– Valdyti vis sunkiau, o technologijų apsauga tobulėja, todėl bus vis sunkiau vykdyti blokavimą. Su HTTPS, kas šiandien yra pagrindinis šifravimo protokolas internete, beveik neįmanoma užblokuoti tam tikro puslapio tinklalapyje. Pavyzdžiui, jei Roskomnadzoras norėtų užblokuoti „Google“ vaizdų paiešką, kai paieškos langelyje įvedama „Putinas“, tai būtų įmanoma nebent blokuojant „Google“ apskritai.

Ir kiti dalykai buvo palankūs, kovojant su cenzūra. Tinklo „Tor“ srautai sunkiau atpažįstami, juos sunkiau atsekti <...>. „Telegram“ kelis mėnesius žaidė katės ir pelės žaidimą su Roskomnadzoru ir laimėjo. Taigi, kartais technologijos laimi prieš biurokratiją. Tačiau tai nuolatinė kova ir tai, ką matome Vakaruose – reikalavimas suteikti prieigą prie širfuotų pokalbių, – tikrai nelengvina situacijos, nes įstatymai demokratinėse valstybėse leidžia elgtis taip, lyg jos būtų autoritarinės, ar net žengti toliau.

– Dėl „Telegram“ – matėme daug optimizmo. Ši pokalbių programėlė buvo laikoma protestų Baltarusijoje katalizatoriumi ir tebėra laikoma nepriklausomų naujienų šaltiniu Rusijoje bei kitose regiono nedemokratinėse valstybėse. Tačiau ją išnaudoja ir Rusijos, Baltarusijos režimai. Ką apie ją galite pasakyti jūs?

– „Telegram“ nėra ta platforma, kurią reikėtų rinktis, jei rūpi privatumas. Pokalbių istorija yra saugoma jų serveriuose kaip nešifruotas tekstas. Patikrinkite: paimkite naują telefoną ir prisiregistruokite „Telegram“ su sena paskyra. Besiregistruojant ten atsiras seni susirašinėjimai. <...> Tai rodo, kad susirašinėjimų istorija gali būti atsisiųsta iš „Telegram“ serverių.

Vadinasi, jei kada nors į „Telegram“ serverius įsilauš profesionalai, ar tai būtų Vyriausybė, ar kas nors kitas, ar jei „Telegram“ bendradarbiautų su teisėsauga…

„Telegram“ bendrauti yra patogu. Jis turi naudingų funkcijų, ir „Nexta“ buvo svarbi dengiant protestus Baltarusijoje. Tačiau taip pat esu girdėjęs apie Baltarusijos pareigūnus, kurie atimdavo telefonus ir demaskuodavo „Telegram“ kanalus, naudojamus protestams koordinuoti. Buvo ir peticijų Pavelui Durovui („Telegram“ ir socialinio tinklo „VKontakte“ kūrėjas, – LRT.lt), kad būtų sukurtas dvigubas funkcionalumas – kad tardomas žmogus galėtų atidaryti programėlę ir neatskleistų informacijos. Kiek žinau, funkcionalumas neatsirado, taigi, tai yra rizika.

„Telegram“ buvo pasirinkta [protestuotojų] dėl tos pačios priežasties, kodėl „Twitter“ buvo pasirinktas per Arabų pavasarį: tiesiog čia jau yra auditorija. Man tai patinka – kad yra prieinamos technologijos, leidžiančios žmonėms taikiai protestuoti. Kita vertus, nemanau, kad pačios technologijos atlieka kokį nors vaidmenį. Daug svarbiau, kokie žmonės renkasi technologiją.

– Lietuvoje buvo daug kalbų apie Rusijos įmonę „Yandex“ ir jos paslaugas. Žmonėms buvo patariama jomis nesinaudoti, tai buvo minima net vadinamajame grėsmių nacionaliniam saugumui sąraše. Netgi buvo diskutuojama, ar paprasti gyventojai turėtų naudoti interneto maršrutizatorius „D-Link“ savo namuose. Ką apie tai manote, ar baimė turi pagrindo? (Lietuvos kibernetinio saugumo centro specialistai nustatė, kad prietaisų naudojamoje įrangoje veikia Rusijos DNS paslaugos „Yandex.DNS“ ir „SkyDNS“, o programinės įrangos branduolių atnaujinimai yra vykdomi iš Rusijoje esančių serverių.Taip pat kai kurių tirtų „D-Link“ programinės įrangos branduolių atnaujinimai yra vykdomi iš Rusijoje esančių serverių. Nuogąstaujama, kad dėl šių technologijų „Yandex“ gali turėti galimybę apibendrinti vartotojų elgseną, nustatyti konkrečius asmenis, kaupti duomenis – LRT.lt)

– Man tai atrodo visiška nesąmonė. <...> Kokia būtent ataka galėtų būti įvykdyta tokiu būdu? Pasinaudojama naršyklės spragomis paieškos puslapyje? Sekti taksi judėjimą? Na, žinote, jei dirbi Lietuvos žvalgyboje, tikriausiai nesikviesi taksi iš karinės bazės į slaptą požeminį bunkerį, kad ir kur keliaujama. Tokie dalykai tikriausiai pasakomi mokymuose. Paprastiems žmonėms, net nežinau, kokių problemų galėtų kilti. Jei baiminamasi, kad Rusijos FSB prieis prie pašto dėžutės, tai tikrai gal nereikėtų naudoti tam „Yandex“ arba reikėtų naudoti PGB šifravimą. Bet kas gi šiais laikais bendrauja elektroniniu paštu?

„D-Link“ atveju tikriausiai baiminamasi DNS. Ir tai dar mažiau logiška dėl daugybės priežasčių. Beveik neįmanoma nusitaikyti į konkretų žmogų be nuolatinių pastangų. Bet vėlgi galbūt aš esu šališkas, o gal tai labiau politinė problema, o ne reali grėsmė.

– Turėdamas omenyje visą mūsų aptartą interneto kontrolę, ar tikite, kad laisvas internetas nugalės?

– Sunkus klausimas. Tikiuosi, kad taip. Bet aš taip pat matau ir tai, kad ateityje mūsų laukia kiberpanko distopija.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.