Pasaulyje

2021.06.06 22:05

„Jūs neturite drąsos“ – Irano moterys prabilo apie kalėjimuose išgyventą prievartą

Golnaz Esfandiari, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.06.06 22:05

Žmogaus teisių gynėja Narges Mohammadi sako, kad Irano kalėjimo prižiūrėtojai sistemingai naudoja seksualinę prievartą ir priekabiavimą, kad palaužtų įkalintų moterų valią. Tokio elgesio auka tapo ir ji pati. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Baimė, gėda ir vengimo pripažinti kultūra gali paskatinti tokį elgesį patyrusias moteris niekam apie tai nepasakoti.

Tačiau N. Mohammadi ir kitos Irano kalėjimuose kalėjusios moterys pasidalijo savo patirtimi gegužės 27 d. per „Clubhouse“ socialinės žiniasklaidos programą vykusioje diskusijoje, prie kurios prisijungė ir tremtyje gyvenanti Nobelio taikos premijos laureatė Shirin Ebadi.

„Jaučiausi kaip avis, įmesta į automobilį“, – pasakojo N. Mohammadi apie 2019 m. įvykusį priverstinį perkėlimą iš kalėjimo Teherane į šiaurės vakarų Zanjano miestą.

Moteris pasakojo, kad kalėjimo viršininkas buvo suėmęs ją už apatinės kūno dalies, įstūmė į automobilį ir atsisėdo ant kelių, o tada paprašė pridegti jam cigaretę.

Taikomasi į moteris kalines

„Negaliu to vadinti tiesiog fizine prievarta, – diskusijos metu sake N. Mohammadi. – Jie atsirenka kalinius pagal lytį.“

Ji teigia, kad sėdėdama kalėjime sužinojo ir apie kitas kalines moteris, kurios buvo persekiojamos ir seksualiai išnaudojamos, įskaitant vieną moterį, kuri susidūrė su rimtomis psichinėmis problemomis po to, kai apklausos metu tardytojas ją grabaliojo.

„Aš turiu paklausti paties [teismų sistemos vado Ebrahimo] Raisi, ar privalėjau pridegti cigaretę kalėjimo viršininkui, – kalbėjo N. Mohammadi. – Ar aš privalėjau rūkyti su vyriausiu savo kalėjimo pareigūnu?“

N. Mohammadi yra S. Ebadi įkurtos ir šiuo metu Irane uždraustos organizacijos „Žmogaus teisių gynėjų centras“ atstovė spaudai.

2020 m. spalį N. Mohammadi buvo anksčiau laiko paleista iš kalėjimo, kur turėjo praleisti 10 metų, nes tokia bausmė jai buvo skirta už tai, kad gynė žmogaus teises.

Ją paleisti paskatino susirūpinimas moters sveikata, taip pat Jungtinių Tautų ir tarptautinių žmogaus teisių grupių raginimai.

Tačiau nepraėjus nė metams jai vėl gresia 30 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 80 kirčių už, kaip teigiama, propagandos prieš Irano religinį isteblišmentą skleidimą, „šmeižtą“ ir „maištavimą prieš kalėjimo valdžią“.

Anot jos, šis nuosprendis yra bausmė už pasipriešinimą ir atsisakymą nutylėti žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant ir dalyvavimą kalėjimo proteste prieš 2019 m. lapkritį Irano valdžios įvykdytą daugybės aukų pareikalavusį susidorojimą su protestų prieš Vyriausybę dalyviais.

N. Mohammadi sako ,kad jei su tokiu garsiu žmogumi kaip ji yra taip elgiamasi, tai koks likimas tuomet laukia tų moterų, kurios negali apsiginti viešumu.

„Esu 48 metų moteris. Žmonės mane pažįsta, – sakė ji. – Kai pamačiau, kaip jie su manimi elgiasi, vis galvojau, kaip jie elgiasi su jaunesnėmis vienutėse laikomomis [moterimis], kurios nėra žinomos.“

N. Mohammadi teigė, kad jaunoms kalinėms kalėjimų vadovybės nurodymu neretai atliekami nekaltybės tyrimai.

Kitos kalėjusios moterys taip pat kaltina tardytojus seksualiniu priekabiavimu ir psichologine prievarta.

Kalinama ekologė Niloufar Bayani siuntė laiškus valdžios institucijoms, kuriuose išsamiai aprašė, kaip buvo kankinama 1200 valandų trukusio tardymo metu.

Jos teigimu, tardytojai grasino ją išžaginti ir nužudyti, privertė mėgdžioti laukinių gyvūnų garsus ir dalyvauti jų seksualiniuose žaidimuose.

Tyla neskatina pokyčių

Programa „Clubhouse“ suteikė naują platformą iraniečiams susisiekti ir aptarti svarbiausias problemas, o kartais net mesti iššūkį pareigūnams, dalyvaujantiems diskusijose realiuoju laiku.

Nobelio taikos premijos laureatė S. Ebadi, daugelį metų Irane dirbusi žmogaus teisių advokate, tačiau galiausiai priversta išvykti iš šalies, gegužės 27 d. diskusijoje sakė, kad moterys turėtų būti skatinamos įvardyti ir sugėdinti prieš jas smurtavusius asmenis.

„Daugelis nėra pasirengusios kalbėti apie šiuos dalykus, nes baiminasi dėl savo reputacijos arba neturi vilties sulaukti teisingumo“, – internetinio susitikimo metu sakė S. Ebadi.

„Reikia pagirti Nargesas [Mohammadi] už tai, kad ji kalba ir kad drąsina kalbėti kitus, – pridūrė ji. – Tyla neskatina pokyčių.“

Kelios kitos buvusios kalinės taip pat kalbėjo apie kalėjime patirtą prievartą ir priekabiavimus.

Seksualinis bauginimas

Žmogaus teisių aktyvistė Maryam Shafipour teigė nuolat bijojusi seksualinės prievartos, po to, kai vienas iš tardytojų jai pagrasino sakydamas: „Aš galiu tave čia laikyti ir daryti su tavimi ką tik noriu“.

„Jis glaudėsi apatine savo kūno dalimi prie mano kėdės ir skleidė garsus“, – sakė M. Shafipour, 2014 m. įkalinta dėl savo veiklos žmogaus teisių srityje.

Mahvash Sabeti yra mokytoja ir poetė, beveik dešimtmetį kalinta Teherano Evino kalėjime, už savo veiklą Irano bahajų – persekiojamos religinės mažumos, kurios tikėjimas nėra pripažįstamas Islamo Respublikoje, – bendruomenėje.

2017 m. iš kalėjimo paleista M. Sabeti teigė, kad kalėdama nuolat susidurdavo su pažeminimu dėl lyties.

„Visuose tardymo etapuose į mus buvo žiūrima kaip į moteris, kaip į antrarūšę lytį, – aiškino ji. – Kai jie reikalavo, kad bendradarbiaučiau, o aš atsisakiau, man pasakė: „Tu – moteris. Jūs neturite drąsos.“

Seni randai, patirtos traumos

Skaudžiausi yra netrukus po 1979 m. Irano revoliucijos įkalintų moterų pasakojimai.

Banou Saberi kalbėjo apie tai, kad 1982 m. dykumoje netoli centrinėje Irano dalyje esančio Isfahano miesto ją išprievartavo trys vyrai, teigę, kad yra įpareigoti užtikrinti islamo įstatymų laikymąsi.

Ji teigė, kad 1986 m. buvo sulaikyta ir tardytojai pasinaudojo išprievartavimu, siekdami daryti spaudimą jai ir jos šeimą, taip pat ir vyrui, kuriam 1988 m. buvo įvykdyta mirties bausmė.

„Jie sakė mano vyrui, kad esu paleistuvė ir kad išsigalvojau [išprievartavimą], norėdama pateisinti tai, jog prieš mums susituokiant nebuvau nekalta“, – prisiminė M. Saberi.

Net ir po to, kai buvo paleista iš kalėjimo, moteris reguliariai buvo kviečiama į Irano valdžios institucijas, kur jos adresu buvo laidomi seksualinio pobūdžio įžeidimai.

Šiuo metu M. Saberi gyvena JAV. Ji teigė vis dar jaučianti traumą dėl daugiau kaip prieš tris dešimtmečius Irano kalėjime patirtos psichologinės prievartos.

„Dar prieš keletą metų ieškodama namo nuomai, žiūrėdavau į spintą, ar ji pakankamai didelė, kad galėčiau naktį joje miegoti – tokia nesaugi jaučiausi“, – verkdama pasakojo ji.

Buvusi politinė kalinė Monireh Baradaran, išleidusi memuarus apie kalėjime praleistus metus nuo 1981 m. iki 1991 m., pasakojo, kaip tardytojui ją plakant, jai nuo galvos nusmuko skara.

Moteris sakė, kad tardytojas ant jos šaukė, nes galėjo matyti jos plaukus. Pagal islamo įstatymus, įsigaliojusius Irane po 1979 m. revoliucijos, viešoje vietoje moterys privalo dengti plaukus ir kūną.

„Prisimenu, kad nualpau, – sakė ji. – Kai atgavau sąmonę, pirmas dalykas, kurį išgirdau, buvo tardytojo žodžiai: „Tu begėdė! Prisidenk.“

M. Baradaran teigė, kad tuo metu, kai ji sėdėjo kalėjime, moterys buvo kankinamos lygiai taip pat kaip ir vyrai. Tačiau, anot jos, kalinės moterys dėl savo lyties patirdavo „papildomą spaudimą“.

Kai kurios buvusios kalinės teigė devintajame dešimtmetyje Irano kalėjimuose patyrusios prievartą.

Moterys, atsidūrusios kalėjimuose po 2009 m. numalšintų protestų dėl ginčijamų prezidento rinkimų rezultatų, taip pat kaltino prižiūrėtojus seksualine prievarta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.