Pasaulyje

2021.06.11 05:30

„Juodieji pulkininkai“ ir „karalius OMON“: ką bendra turi Graikijos ir Baltarusijos laisvės judėjimai?

Ina Šilina, LRT.lt2021.06.11 05:30

„Šią akimirką pusėje mūsų pasaulio šalių vienaip ar kitaip kažkas yra kankinamas“ – tai tik citata iš naujo serialo „Uodų pakrantė“, o ne statistika. Savo kontekste šiuos žodžius galėtume perfrazuoti: „Šią akimirką pusėje pasaulio šalių žmonės yra įkalinami ir kankinami dėl to, kad kovoja už savo laisvę.“

Nuo uodų pakrantės persikelsime prie Kipro ir Graikijos krantų ir iš ten pažvelgsime į žemyninę Europą ir Baltarusiją, palyginsime Graikijos ir Baltarusijos išsivadavimo judėjimus, „juoduosius pulkininkus“ ir baltarusių „karalių OMON“, taip pat pakalbėsime apie skirtingus europiečius – kipriečius, graikus, armėnus, lietuvius ir turkus.

„Atrodo, kad viskas įgauna pagreitį, mes greičiau pamirštame ir tai vis greičiau pasikartoja, – svarsto Dalia Staponkutė. – Lėktuvus sprogdina, lėktuvus užgrobia. Dabar esame panirę į pandemiją ir, atrodo, pamiršome, kad visai neseniai išgyvenome terorizmo erą. Apie terorą apskritai nustojome kalbėti, kalbame apie vakcinas, apie Donaldą Trumpą, o teroras laukia savo valandos. Net nelaukia, jis ruošiasi ir turbūt visą laiką veikia užnugaryje. Visa tai susiję su mūsų atmintimi, kuri vis trumpėja. Mūsų protas užimtas naujais dalykais. Bijau, kad ir šis konfliktas greitai bus pamirštas. Tai yra ne konfliktas, o tragedija. Vis galvoju apie tuos jaunus žmones, pūvančius Baltarusijos kalėjimuose, ir niekaip negaliu įsivaizduoti. Tai juk vaikai. Tai studentai ir vis dar aktyviai dirbančių žmonių vaikai. Tikrai reikia labai rimtai pasistengti, kad jaunoji Baltarusijos karta neliktų traumuota.“

Dalia Staponkutė yra lietuvių rašytoja, graikų ir anglų literatūros vertėja. Jau 30 metų ji gyvena tarp Lietuvos ir Kipro. „Stebėdama savo dukterų gyvenimą matau, kaip joms nelengva gyventi mažoje šalyje, kuri dar neseniai turėjo labai gilias tradicijas. Gyvendamas saloje, tikriausiai nejučia pavirsti stebėtoju, siekiančiu peržengti jūrą ir pažvelgti į savo gimtąją šalį, kuri labai greitai keičiasi ir su kuria nebegali suspėti.“

– Man atrodo, kad net ir gyvendamas gyvenamoje saloje likusiam pasauliui esi Robinzonas Kruzas. Ar mąstyme yra kažkokio izoliuotumo?

– Žinoma, yra. Yra kažkokia izoliacija, uždara erdvė. Nepaisant to, kad tai maloni sala, geras klimatas, malonu joje gyventi, aplink draugiški žmonės. Patyriau intelektualinį diskomfortą, galbūt ir kultūrinį, kažkokią izoliaciją ir net vienatvę. Iš salos reikia dažniau keliauti į žemyną.

– Kolektyvinės robinzonados tema labai įdomi. Bet pradėkime nuo aktualijų. Kai neseniai Minske buvo užgrobtas iš Atėnų į Vilnių skrendantis lėktuvas, atidžiau pažvelgiau į Graikijos pusę, pavyzdžiui, į nuotrauką, kurioje Sviatlana Cichanouskaja deda gėles prie paminklo studentams Atėnuose. Pasidomėjau, kas tai per studentai, ir supratau, kad S. Cichanouskaja ir toliau mane veda per pasaulio išsivadavimo judėjimo istoriją vietos, nacionaliniu lygmeniu. Tai istorija apie studentus, pasipriešinusius „juodiesiems pulkininkams“. Pulkininkai pasiuntė prieš juos tankus. Kartu su studentais buvo ir darbininkų, matyt, kažkas žuvo. Buvo daug sulaikymų. Pats „juodųjų pulkininkų“ laikotarpis, kai dešimtys tūkstančių žmonių patyrė represijas ir buvo sugrūsti į kalėjimus, truko apie 7 metus. Dėl šios priežasties graikai į įvykius mūsų regione galbūt žvelgia iš tam tikros savo pusės?

– Jūs labai įdomiai susiejote šį Graikijos diktatūros laikotarpį su šiuolaikine diktatūra Baltarusijoje. Galima tai vadinti diktatūra, nors diktatūros paprastai nėra panašios viena į kitą, visi diktatoriai pasižymi savais metodais, sakyčiau, sava beprotybe. Nežinau, kaip palyginti Graikijos ir Baltarusijos situaciją... Ar ji apskritai palyginama. Visų pirma Graikijoje buvo chunta, tai yra valdžia 1967 metais buvo užgrobta tankais. Buvo sulaikyta daugybė žmonių, daugiausia kairiųjų, kai kurie jų taip niekada ir neišėjo iš kalėjimų. Pažįstu poetą, kurio tėvas mirė kalėjime. Tai buvo tragedija visai Graikijai – areštai po areštų, žmonės buvo tremiami į salas, specialiai izoliuojami, atskiriami nuo visuomenės. Pažangūs žmonės, poetai, rašytojai, menininkai, iš užsienio pasisakę prieš diktatūrą, nebegalėjo grįžti į Graikiją. Kadangi kalbu graikiškai, daug ką sužinojau iš tų įvykių liudininkų.

Galbūt ne mano misija lyginti, tačiau Graikijoje diktatūrą tam tikra prasme palaikė Vakarų šalys, nes joms reikėjo nukreipti graikų, ypač kairiųjų, dėmesį nuo Sovietų Sąjungos, kadangi vyko Šaltasis karas. Ir Vakarai tuo metu taip pat užsimerkė prieš tokią pačią diktatūrą Turkijoje. 1974 metais šios dvi chuntos susirėmė Kipre, suskaldė salą į dvi dalis ir jau beveik pusę amžiaus niekaip neužgyja tų įvykių paliktos žaizdos.

Baltarusijoje viskas šiek tiek kitaip. Vakarų šalys nerimauja dėl to, kad prie pat Europos centro yra susiklosčiusi tokia situacija. Iš esmės šalį valdo diktatorius, kuris atėjo į valdžią, ko gero, ne kaip diktatorius, bet juo tapo. Tai, ką jis padarė su Ramanu Pratasevičiumi, protu nesuvokiama. Tai labai visus sujaudino, o graikai sako, kad peržengtos bet kokios ribos, nes sulaikyti praktiškai vaikus yra nežmoniška. Ir reikia kuo greičiau sėsti prie derybų stalo, bet kas taps ta jėga, kuri išdrįs pažvelgti diktatoriui į akis? Spėju, Vakarų šalys. Bet ar tai įvyks?

Grįžkime prie Graikijos. Diktatūra Graikijoje žlugo, atsilaikiusi 8 metus. Ir žlugo vėlgi dėl Kipro, nes 1974 metais į Kiprą įsiveržė Turkija. Turkija, prisidengusi Kipre gyvenančių turkų gynimu nuo graikų, užėmė 38 proc. salos ir Graikijos diktatūra to neatlaikė.

Natūralu, kad tam įtakos turėjo ir studentų judėjimas Atėnuose, Politechnikos institute, kur S. Cichanouskaja padėjo gėlių. Jie pribaigė jau svyruojančią diktatūrą – ji krito po pusantrų metų. Studentai sukilo 1973 metų lapkričio 17 dieną. Ši data dabar Graikijoje laikoma nacionaline švente ir iškilmingai švenčiama.

– Aliaksandras Lukašenka, nors ir atėjo demokratišku būdu, šiuo metu valdžią išlaiko tik padedamas OMON`o, virtusio žiauria mašina. Šiandien Baltarusijoje stebimas toks žiaurumo lygis... ar Graikijoje aštuntajame dešimtmetyje buvo tas pats?

– Žmogaus žiaurumas niekur nedingsta. Graikijoje lygiai taip pat buvo kankinami žmonės, jie buvo grūdami į toli gražu ne komfortiškus kalėjimus, daugelis žmonių dėl kankinimų iš ten negrįžo gyvi. Aš tai žinau iš tėvų netekusių graikų pasakojimų. Negaliu sakyti, kad šiuo metu Baltarusija kalinių kankinimu lenkia ankstesnes diktatūras, ir, žinoma, nenoriu jos teisinti. Bet žiaurumas yra žiaurumas.

Ką šiuo metu Recepas Tayyipas Erdoganas daro savo kalėjimuose? Niekas to nežino. Tai taip pat tūkstančiai jo politikai pasipriešinusių kalinių. Net jauni kariai. Prieš 5 metus jo kariuomenė taip pat išėjo prieš jį. Po to tūkstančiai jaunų žmonių klūpojo kaitrioje saulėje mėlynomis nugaromis. Ir tai vyksta 21 amžiuje. Mes ne viską žinome. Yra tik keletas nuotraukų, paveiksliukų, pasakojimų, užuominų.

– Diktatūra Graikijoje truko 8 metus. 8 metai žmogui yra labai daug. Ir tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, taip pat gali trukti daug metų?

– Tai netruks ilgai, logiškai negali ilgai trukti. Nepaisant to, tai, kas vyksta Baltarusijoje, yra nepriimtina, ir Vakarų šalys turėtų imtis veiksmų. Regione, kuriame gyvenu, tai yra Artimuosiuose Rytuose, nes Kipras yra Afrikos, Azijos ir Europos sankirtoje, akivaizdžiai matyti, kad Vakarų šalys į tam tikrą jėgos demonstravimą gali atsakyti jėga. Bet ar NATO arba Europa reaguos jėga į įvykius Baltarusijoje – dar klausimas. Kai kurie siekia, kad būtų panaudota jėga. Kita vertus, ta jėga bus panaudota ir prieš baltarusius. Mano nuomone, reikia šią problemą spręsti labai greitai ir diplomatijos lygmeniu, o ne jėga. Tai tikriausiai ir mane supančių žmonių nuomonė.

Kaip dabar viskas klostosi Europoje? Kipras gyvena šalia didžiulės šalies, kuri iš principo nori ją palaužti. Turkija jau daugiau nei 40 metų taiko sankcijas Kiprui, Kipro pilietis negali tiesiogiai atvykti į Turkiją, negali per ją skristi ar plaukti, nors Turkija yra pasirašiusi su Europa susitarimą dėl laisvo judėjimo – atviros sienos ir pan. Tačiau tuo pat metu ji nesureikšmina fakto, kad Kipras taip pat yra Europos dalis, tai yra Turkija visiškai nepripažįsta Kipro valstybės ir bando atkurti Osmanų imperijos sienas. Ir Europa, matyt, užmerkia akis, nes Turkija yra NATO narė. Gal NATO narei vadovaujančiam diktatoriui leidžiama daugiau nei ne NATO šalies diktatoriui? Nežinau, yra daugybė klausimų, kurie rūpi čia gyvenantiems žmonėms.

Žinoma, dabar Baltarusijoje vyksta absoliučiai nežmoniški dalykai, tačiau aš pro savo langus kartais matau Turkijos karo laivą, bet Europoje niekas dėl to nekelia balso. Kipro oro linijos „Cyprus Airlines“ negali skristi virš Turkijos, o tai reiškia, kad jos turi daryti šimtų kilometrų lanką, kad aplenktų Turkiją, jei įsivaizduojate žemėlapį. Jei kipriečiai išdrįstų skristi virš Turkijos, tikriausiai būtų jėga nutupdyti. O tarptautinėms bendrovėms leidžiama, bet ne su Kipro vėliava. Turkija, pavyzdžiui, gali įplaukti į Kipro teritorinius vandenis.

Beje, praėjusią vasarą Europos Parlamente kilo ginčų šiuo klausimu. Buvo tokių įtemptų dienų, kai kipriečiai jau barikadavosi langus. Kaip tik tuo metu Baltarusijoje vyko protestai. Ir Europa nusprendė įvesti sankcijas Baltarusijai, nors Turkija nesulaukė visiškai jokio įspėjimo nesiartinti prie mūsų sienų. Viskas labai sudėtinga ir negalima sakyti, kad šis taškas Europoje yra svarbesnis už tą tašką Europoje. Arba šiaurės rytų taškas yra svarbesnis už pietryčių tašką. Europos periferijoje, ypač rytinėje dalyje, situacija labai įtempta.

Manau, kad 21 amžius yra labai sudėtingas, nes, kaip matote, visos situacijos veda link ribojimų, draudimų, t. y. diktatoriškų metodų naudojimo.

– Kaip graikai ir kipriečiai reagavo į lėktuvo pagrobimą Baltarusijoje?

– Graikijos spauda apie tai daug rašė. Visų pirma graikai labai išgyveno, kad viskas prasidėjo nuo jų, nes orlaivis pakilo iš Atėnų. Kas tada atsakingas už saugumą? Kodėl S. Cichanouskaja skrido įprastu lėktuvu? Kodėl Ramanas skrido tuo pačiu lėktuvu be apsaugos? Ir dar įdomus klausimas, kas organizavo tą kvietimą, žinoma, nuostabų kvietimą S. Cichanouskajai dalyvauti ekonomikos forume Atėnuose, nes galbūt buvo tam tikrų tuo suinteresuotų jėgų?

Jei būčiau detektyvų rašytoja, tampyčiau už šių virvučių, bet nesu, todėl tiesiog spėlioju. Visa tai kol kas nėra aišku, tačiau netrukus pasirodys daugiau straipsnių šia tema. Beje, Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis sakė, kad dar visai neseniai mes negalėjome susitarti dėl konflikto tarp Izraelio ir Gazos Ruožo – Europa neturėjo bendros pozicijos, tačiau šį kartą privalome išsakyti vieningą poziciją Baltarusijos atžvilgiu – užteks. Jis kalbėjo labai griežtai ir, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą bei, tikriausiai, paskatinti visus bendrauti, inicijavo susitikimą su dvidešimt septyniomis ES šalimis.

– Kipre gyvena gana didelė armėnų diaspora. Žinome visai nesenus įvykius, Turkija, Armėnija...

– Tiesą sakant, tai dar labiau sujaudino Kiprą nei Baltarusijos tragedija. Aš tai pavadinsiu jaunosios kartos tragedija. Įvykiai Armėnijoje čia buvo labai išsamiai nušviesti. Armėnų bendruomenė Kipre yra visiškai integruota į graikų bendruomenę, kuri ir sudaro pagrindinę salos gyventojų dalį. Jie yra lygūs su graikais, nepaisant to, kad armėnų tėra 10 tūkstančių. Tačiau jie nėra visiškai asimiliavęsi, jie yra labai ryški Kipro Respublikos gyventojų dalis – jie dalyvauja parlamento rinkimuose, jiems puikiai sekasi verslas. Armėnai ir graikai laikosi vieni kitų, padeda vieni kitiems kaip broliškos tautos. To nepasakyčiau apie turkų bendruomenę Kipre.

– Kaip apskritai buvo nušviečiamas visas konfliktas?

– Aš stebėjau konfliktą Kalnų Karabache. Mačiau armėnus, sėdinčius savo kavinėse ir verkiančius, klausančius radijo ir verkiančius. Tai juos labai paveikė. Pirma, jie tai natūraliai laiko Turkijos agresija, antra, jie nesupranta, kodėl nė viena tarptautinė organizacija neįsikišo ir nepareiškė savo nuomonės. Kitaip tariant, šis konfliktas buvo paliktas Turkijai, kuri parodė savo jėgą ir laimėjo, atplėšė nuo jų kažką labai brangaus.

– Kilo asociacija su Krymu. Ten taip pat nuo neatmenamų laikų gyvena daugybė skirtingų tautų ir jis taip pat yra geroje vietoje, galėtų būti klestinčiu pusiasaliu.

– Daugelis politologų ir istorikų Krymą ir Kaliningrado sritį lygina su Kipru. Yra paralelių. Mažų, nesakyčiau, mažų, bet tokių įdomiai išsidėsčiusių, kryžkelėje esančių ir visiems reikalingų teritorijų paralelių. Reikalingų, deja, tik kaip karinė bazė. Tai yra šių periferijų drama, kuri labai slegia.

– Bet ES veikia kaip Lietuvos ir Kipro saugumo garantas.

– Taip. Bet norėčiau pasakyti, kad pagrindinis skirtumas tarp Kipro ir Lietuvos galbūt yra tai, kad Turkijos agresija Kipro atžvilgiu, pastarajam įstojus į Europos Sąjungą, niekur nedingo. Dėl to vis daugiau jaunų Kipro gyventojų tampa euroskeptikais. Kipras į Europos Sąjungą įstojo turėdamas gerus ekonominius rodiklius, o dabar viskas pasikeitė. Gal tai galima būtų susieti su kažkokiais nepasiteisinusiais ES lūkesčiais, kipriečiai dar svarsto.

Kitaip tariant, Europa iš šio kampo atrodo šiek tiek kitaip nei iš bet kurio kito, pavyzdžiui, jūsų, kampo. Jūs nuo to ir pradėjote mūsų pokalbį. Lietuva, beje, palaiko gerus santykius su Turkija, o tai nėra blogai, nes tokiu būdu mūsų šalys gali viena kitai padėti. Pavyzdžiui, Lietuva pradeda dialogą su Turkija, o Kipras – su Rusija, nes jų santykiai nėra įtempti. Čia taip pat yra teigiamas aspektas, kurį reikia išnaudoti.

– Lietuvoje taip pat yra tautinių mažumų. Tiesą sakant, jūs jau 30 metų gyvenate kitoje kultūroje, kurioje taip pat jautėtės kaip mažuma. Ši patirtis, aprašyta jūsų naujojoje knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“, yra labai svarbi, nes iš tikrųjų buvimas mažuma bet kurioje šalyje yra susijęs ne tik su diskriminacija, bet ir su daugeliu kitų jūsų keliamų problemų. Mane stebina tai, kad Lietuvoje dar neišgirdome apie jokią rusakalbio autoriaus, užaugusio kartu su Lietuvos nepriklausomybe, knygą.

– Man taip pat kilo šis klausimas. Ir graikai manęs dažnai klausia, ar pas mus yra literatūros, kurioje būtų apmąstoma, kas nutiko žlugus Sovietų Sąjungai. Kaip žmonės gyvena, kaip jautėsi staiga atsidūrę naujoje valstybėje? Buvo Sovietų Sąjunga ir staiga viskas, didelė tauta tampa mažuma. Apie šiuos du dalykus manęs kartą paklausė knygų mugėje Graikijoje ir sakė, kad jei tokia knyga būtų, jie norėtų ją išversti graikų skaitytojui.

– Taip, stebina, kad tokios knygos nėra. Lietuvoje yra daugybė mitų, klišių, visokių manijų apie šalyje gyvenančius rusus, taip pat vis primetamas rusiško identiteto pasirinkimas. Tačiau juk tų tapatybių yra daug ir jos skirtingos. Bet pasaulis viską mėgsta supaprastinti. Ir šiame supaprastintame pasaulyje mažumos, mažos tautos atstovui yra labai sunku gyventi. Iš esmės jūsų esė suteikia šiems dalykams sudėtingumo.

– Man labai patinka jūsų pastaba, kad savo knygoje stengiuosi pamatyti viską sudėtingiau. Taip ir yra. Kitaip tariant, neapgaubiu skaitytojo komfortu, rodydama, kad esu tokia stipri lietuvė ir tokia išlieku visada. Taip, viena vertus, aš tokia ir likau, kita vertus, atvykusi į Lietuvą, geriau suprantu rusakalbį lietuvį nei etninį. Kartais jaučiuosi taip, tarsi ir Lietuvoje būčiau tapusi mažuma.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt