Pasaulyje

2021.05.12 22:00

Jeroen Bult. Netikėti Lietuvos sąjungininkai Berlyne? Žalieji žada konfrontaciją su Rusija

Jeroen Bult2021.05.12 22:00

Vilnius jau seniai tikisi, kad Vokietija užims griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu. Ar Žaliųjų partijai taikantis į kanclerio vietą, Baltijos šalys ras netikėtų sąjungininkų Berlyne, svarsto olandų žurnalistas ir istorikas Jeroenas Bultas. 

Ar Vokietijos užsienio politika juda revoliucijos link? Ar Berlynas pagaliau atsisakys itin atsargaus požiūrio į Rusiją? Šie vilties suteikiantys klausimai greičiausiai sukirbėjo Baltijos šalių politikos formuotojų galvose, išgirdus žinią, kad Annalena Baerbock buvo nominuota Žaliųjų partijos kandidate į kanclerio postą rugsėjį vyksiančiuose Vokietijos federaliniuose rinkimuose.

Mintis, kad visuomenės nuomonės apklausose vis aukštesnius reitingus rodančiai politinei partijai vadovauja arši Vladimiro Putino režimo kritikė, be jokios abejonės yra viliojanti.

Remiantis balandžio 25 d. paskelbtais apklausos duomenimis, už „Die Grünen“ pasisako 28 proc. rinkėjų (pakilo šešiais procentiniais punktais) ir jie praktiškai tapo didžiausia partija.

Tad ar galime justi ore tvyrantį „Die Wende“ – giluminį pokytį, kuris paveiks ir Baltijos šalis? Estija, Latvija ir Lietuva dėl to tikrai nesigailėtų, nes, jų manymu, Vokietija turėtų pagaliau priderinti savo politiką Rusijos atžvilgiu prie nemalonios Rusijos ekspansionizmo idėjų suvešėjimo realybės, prie naujojo pasaulio po Krymo.

Reikalinga nauja politinė kultūra

Maždaug tuo pačiu metu, kai žalieji šventė A. Baerbock nominaciją, krikščionių demokratų partija CDU/CSU (surinkusi 21 proc. ir likusi antra pirma minėtoje apklausoje) užbaigė sunkią vidinę kovą dėl valdžios.

Nugalėjo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės ministras pirmininkas Arminas Laschetas, ketinantis tęsti technokratinę Angelos Merkel santūrumo ir pragmatizmo liniją. Jis ir taps partijos kandidatu į kanclerio postą. Ši linija yra tvirtai įsišaknijusi „Keine Experimente!“ („Jokių eksperimentų!“) vadinamoje CDU/CSU tradicijoje ir partijos tėvo įkūrėjo Konrado Adenauerio moto: politinės, socialinės ir ekonominės korekcijos turėtų būti nuosekliai vykdomos tik tuo atveju, jei jos yra tikrai reikalingos.

Vis dėlto daugelis vokiečių rinkėjų trokšta atsinaujinimo, ryškesnės ir dinamiškesnės politinės kultūros. Ne pilkųjų aparačikų ir kardinolų, o jaunų ir atvirų politikų.

Žalieji, žinodami apie šį visuomenės nusiteikimą (iš dalies sąlygotą visos virtinės korupcijos skandalų, kuriuose dalyvavo CDU/CSU, ir neužtikrinto A. Merkel Vyriausybės pandemijos valdymo), nusprendė pasirinkti keturiasdešimtmetę Annaleną Baerbock.

„Super-Realo“

Jos nominavimas galėtų būti laikomas (preliminaria) ideologinių ieškojimų pabaiga. Žalieji susibūrė 1980 m. sausį ir suformavo maištingą politinę partiją, vienijančią įvairius ekologinius ir antiatominius (pasisakančius prieš branduolinę energetiką ir branduolinių raketų dislokavimą) judėjimus ir besipriešinančią narystei NATO.

Palaipsniui, po Vokietijos suvienijimo 1990 m., vedama į priekį charizmatiškojo Joschkos Fischerio, partija atsikratė „alternatyvaus gyvenimo būdo“ įvaizdžio ir pasislinko į politinį centrą. Tai buvo bandymas įtikti platesniam, liberaliai nusiteikusiam elektoratui.

J. Fischeris (1985 m. vykusios inauguracijos į Heseno žemės aplinkos ministrus metu avėjęs senus sportbačius), netgi įgijo „Super-Realo“ reputaciją.

J. Fischeris, jaunystėje dalyvavęs demonstracijose prieš Amerikos įsikišimą į Vietnamo karą, 1999 m. pavasarį, eidamas kartu su Gerhardo Schroederio socialdemokratine SPD suformuotos raudonai žalios Vyriausybės Užsienio reikalų ministro pareigas, pasisakė už NATO bombardavimus Jugoslavijoje.

1999 m. lapkritį vykusioje konferencijoje paaiškėjo, kad ne visi partijos nariai pritaria J. Fischerio „superrealizmui“, t. y. norui stiprinti Vokietijos emancipaciją pasaulinėje arenoje – į jį buvo paleista dažų kapsulė.

„Strateginė klaida“

2005 m. pasibaigus „Rot-Grün“ nuotykiui, J. Fischeris ir G. Schroederis pasuko skirtingais keliais. G. Schroederis pardavė sielą Rusijos dujų oligarchijai, įsidarbino „Nord Stream AG“ ir ėmėsi aktyviai reklamuoti Baltijos jūros dujotiekį, dėl kurio su prezidentu V. Putinu susitarė dar sėdėdamas „Kanzleramt“. Tokį karjeros posūkį tuometis Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas pavadino savo sugalvotu naujadaru „šrioderizacija“.

J. Fischeris ėmėsi vyresniojo valstybės veikėjo ir viešo intelektualo vaidmens, daugiausia dėmesio skirdamas straipsnių ir knygų rašymui bei diskusijų tarptautinių santykių temomis skatinimui.

Šioje savo veikloje jis reiškė pakankamai kritišką nuomonę apie V. Putiną ir Rusiją. Praėjusiais metais interviu verslo žurnalui „WirtschaftsWoche“ J. Fischeris pripažino, kad „buvo didžiulė strateginė federalinės Vyriausybės klaida vienai pačiai stumti šį Vokietijos ir Rusijos dujotiekio projektą, nepaisant didžiulio Europos priešinimosi“. Ar Gerhardas Schroederis skaitė tą straipsnį?

Pasitraukus J. Fischeriui, tęsėsi rinkimų bazės plėtimo ir naujų rinkėjų paieškos procesas, siekiant pritraukti išsilavinusius, nereligingus, gyvenančius Berlyne ir kituose didžiuosiuose miestuose, išmanančius IT, besirūpinančius klimato pokyčiais ir palaikančius ES, žmones.

Vadinamieji „Fundis“ – senųjų aktyvistų pacifistų gvardija – buvo marginalizuoti. Pati Annalena Baerbock yra aiški šios tendencijos šalininkė.

Tačiau A. Baerbock suteikė naujų aspektų tebesitęsiančiam „Die Grünen“ politiniam blaškymuisi, išreikšdama požiūrį į Rusiją, taip pat ir „Nord Stream“ projektą, kuris labai primena Joschkos Fischerio skepsį.

Neseniai duodama interviu „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ ir kalbėdama apie Rusijos pajėgų telkimą prie sienos su Ukraina, ji pasisakė už „spaudimo Rusijai didinimą“. Jos nuomone, „Nord Stream“ tiesimas kenkia Vokietijos ir ES energetiniam saugumui, todėl Berlynas nebeturėtų jo remti. Visiškai priešinga nuomonė tam požiūriui, kurį išsako Arminas Laschetas – pagrindinis A. Baerbock varžovas, siekiant kanclerio posto.

A. Laschetas ne kartą gynė liūdnai pagarsėjusį dujotiekį – ir net su daug didesniu entuziazmu nei A. Merkel, kuri, kaip buvusi komunistinės Rytų Vokietijos pilietė, bent jau turi tam tikrą įgimtą intuiciją santykiuose su Rusija.

Šventoji „Ostpolitik“

Visgi pirmasis žmogus, sutrynęs į miltus A. Baerbock pasisakymus Rusijos atžvilgiu, buvo ne A. Laschetas.

Tą pačią dieną, kai buvo paskelbtas interviu, užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pareiškė nepritariantis tam, ką pats pavadino „Konfrontationsgeschrei“ („konfrontacinis rėkimas“) prieš Rusiją. Reikalingas konstruktyvus dialogas ir geri kaimyniniai santykiai, o ne „nuolatinė konfrontacija“ su Maskva.

H. Maaso žodžiai puikiai dera su ta „Ostpolitik“ filosofija, kurią jo partija, SPD, propaguoja dar nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos – kaip įmanoma glaudžiau įpynus Sovietų Sąjungą į patikimą politinę-ekonominę struktūrą, įtampą būtų galima sumažinti.

Nors tokie kritikai kaip Didžiosios Britanijos istorikas Timothy Gartonas Ashas (savo gigantiškame veikale „Europos vardu. Vokietija ir padalintas žemynas“ (angl. „In Europe`s Name. Germany and the Divided Continent“) pabrėžė, kad „Ostpolitik“ tapo per daug sakraliu tikslu, o ne priemone žmonių, kenčiančių komunistinį valdymą, daliai palengvinti, SPD vis dar laiko save „Ostpolitik“ iždininku ir siekia skirti naują tokios politikos dozę, nes šiuo metu įtampa su Rusija, Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, vėl auga.

Kitos politinės partijos, dalyvaudamos Vyriausybės veikloje, sklandžiai įgyvendino šią koncepciją. Tai pasakytina apie CDU/CSU ir liberaliąją FDP. Pastaroji dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje bandė įtikinti kanclerį Konradą Adenauerį siekti suartėjimo su Rytais. (Vis dėlto reikia pažymėti, kad nė viena iš šių trijų partijų niekada nesvarstė de jure pripažinti Sovietų Sąjungos įvykdytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksijos).

Neišvengiami kompromisai

Kiek tai aktualu žaliesiems? Labai paprasta: jei partija po artėjančių rinkimų prisiims Vyriausybės formavimo atsakomybę ar net vadovaus valdančiajai koalicijai, ji negalės ignoruoti savo partnerių nusistatymų ir nuotaikų Rusijos atžvilgiu.

Labiausiai tikėtini scenarijai yra koalicija su CDU/CSU, su SPD ir FDP (vadinamoji „Ampelkoalition“ – „šviesoforo koalicija“) arba SPD ir „Die Linke“ – kairiųjų partija, kuri niekada neslėpė savo simpatijų Rusijai. Visgi tikimybė, kad pastarasis variantas bus įgyvendintas, yra labai menka.

Kalbant apie pirmąjį variantą, jei A. Baerbock taps kanclere, CDU/CSU pretenduos į Užsienio reikalų ministeriją ir bandys išlaikyti energetikos sektorių savo rankose bei apginti „Nord Stream“ projektą. Gal bus susitarta dėl „mainų“: žalieji gaus daugiau tvarios energijos, t. y. bus paspartintas žaliosios transformacijos procesas, o CDU/CSU užbaigs „Nord Stream 2“ tiesimą.

Panašus scenarijus greičiausiai lauktų ir koalicijos su SPD („Ostpolitik“, įskaitant ir jos ekonominę „dimensiją“, sergėtoja) bei FDP (save vadinančia „die Wirtschaft“ – „didžiuoju verslu“) atveju.

Vienintelis žmogus, galintis sustabdyti „Nord Stream 2“ tiesimą, yra JAV prezidentas Joe Bidenas – nors labai abejotina, kad jis ryžtųsi taikyti dar griežtesnes sankcijas, idant blokuotų dujotiekį, nes siekia pagerinti santykius su Vokietija.

Reakcija pačioje Rusijoje iki šiol buvo gana rami. „Annalena nėra Angela“, – rašė dienraštis „Kommersant“, svarstydamas, kad žalieji neabejotinai žino, jog kova su klimato kaita įmanoma tik bendradarbiaujant su Rusija (ir Kinija).

Laukia nestabilumas?

Apskritai Vokietijos politikoje gali atsirasti daugiau nestabilumo. Dviejų galingų „Volksparteien“ („žmonių partijų“) – CDU/CSU ir SPD – dominavusių politiniame kraštovaizdyje po 1945 m., klestėjimo laikai baigėsi.

Vokietija gali įsitraukti į politinės fragmentacijos procesą, kuris jau stebimas kitose Europos šalyse. Tai dar vienas veiksnys, į kurį turės atsižvelgti Estija, Latvija ir Lietuva.

Nors šių šalių diplomatai Berlyne turėtų ryžtingai stengtis susisiekti su Annalena Baerbock ir jos komanda, per daug vilčių į esminius pokyčius, jei žalieji iškovotų pergalę rugsėjo mėnesio rinkimuose, dėti kol kas nereikėtų.

Jeroenas Bultas yra olandų istorikas ir publicistas, besispecializuojantis Baltijos šalių ir Vokietijos politikoje.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.