Pasaulyje

2021.05.09 14:24

Venclova apie Sacharovą: Lietuva ne viena sugriovė SSRS, be rusų to nebūtų pavykę padaryti

Natalija Zverko, LRT.lt2021.05.09 14:24

Šiais metais pasaulis mini didžio mokslininko, visuomenės veikėjo, žmogaus teisių aktyvisto ir disidento Andrejaus Sacharovo 100–ąsias gimimo metines. „Su Andrejaus Sacharovo vardu siejamas labai svarbus 20 amžiaus istorijos poslinkis – SSRS totalitarinio režimo žlugimas“, – sako lietuvių poetas, vertėjas, eseistas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas Tomas Venclova.

A. Sacharovas gimė 1921 metų gegužės 21 dieną. 1975 m. jam buvo įteikta Nobelio taikos premija.

Ne itin praktiškas buityje, nemokėjęs plaukti ir važiuoti dviračiu, Andrejus Sacharovas savo darbe sujungė dvi priešingas kryptis, nes buvo ir termobranduolinio ginklo kūrėjas, ir kovotojas už nusiginklavimą. Jis pasisakė prieš įstatymą, suteikiantį „platesnio masto persekiojimo už įsitikinimus ir informacinę veiklą“ galimybę, ir prieš privalomą gydymą psichiatrijos ligoninėse.

Po pareiškimų, smerkiančių sovietų kariuomenės įvedimą į Afganistaną, iš jo buvo atimti visi sovietiniai apdovanojimai, o 1980 m. jis kartu su žmona Jelena Bonner buvo ištremtas į Pavolgį. Tik 1986 metų pabaigoje Michailas Gorbačiovas leido jiems grįžti iš tremties į Maskvą.

„Jis buvo naujos ateities viltis, todėl jam mirus, neapleido jausmas, kad laidojame savo viltis“, – sako A. Sacharovą pažinojęs žurnalistas ir fotografas Jurijus Rostas.

A. Sacharovo veikla paskatino ir Lietuvos inteligentijos įsitraukimą į disidentinę veiklą. 1976 m. Viktoras Petkus kartu su Tomu Venclova ir kitais aktyvistais įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę.

A. Sacharovas lankėsi Vilniuje. Jis atvyko į Vilnių dalyvauti savo draugo žmogaus teisių gynėjo iš Maskvos Sergejaus Kovaliovo teisme. 1974 m. S. Kovaliovas buvo sulaikytas už Lietuvos disidentų palaikymą ir Vilniuje nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir tremties. Kaip pažymi T. Venclova, tuo metu A. Sacharovas turėjo būti kitoje vietoje – Osle – kur jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Tačiau jam buvo uždrausta išvykti į užsienį, todėl apdovanojimą A. Sacharovo vardu atsiėmė jo žmona Jelena Bonner.

„Kovo 11–oji Lietuvoje turėjo savo šaknis, savo priežastis ir savo sudėtingą istoriją. Tačiau dabar daugelis žmonių pamiršta jos kontekstą. Palaipsniui peršama mintis, kad Lietuva išsivadavo viena pati (ir tuo pačiu išlaisvino visus kitus). Tai yra absurdas – neįmanoma vienam išsivaduoti ir atsiskirti nuo SSRS. Lietuva buvo svarbus proceso katalizatorius, tačiau procesas vyko visur, ir viskas buvo daroma bendromis jėgomis. Labai svarbų vaidmenį suvaidino Rusijos disidentų, tokių kaip A. Sacharovas, S. Kovaliovas, Liudmila Aleksejeva, palaikymas“, – interviu LRT.lt sakė Tomas Venclova.

Jis taip pat mano, kad A. Sacharovą galima palyginti su Abrahamu Lincolnu, Mahatma Gandhi ar Nelsonu Mandela ir kad nėra abejonių, jog šiandien jis elgtųsi taip pat, kaip sovietmečiu.

– Šiais metais pasaulis mini 100–ąsias Andrejaus Sacharovo gimimo metines. Ką Jums reiškia ši data?

– Su A. Sacharovo vardu siejamas labai svarbus 20 amžiaus istorijos poslinkis – SSRS totalitarinio režimo žlugimas. Tada žlugo sovietų imperija ir Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, išsilaisvino. Šiuolaikinė oficialioji Rusija tai vadina „geopolitine katastrofa“.

Iš tikrųjų tai buvo didžiulė žmonijos ir visų SSRS tautų, įskaitant Rusijos žmones, pergalė. Yra daugybė šios pergalės priežasčių – svarbų vaidmenį suvaidino ir disidentų judėjimas. Andrejus Sacharovas tapo jo centrine figūra. Būtent jis mūsų regione įtvirtino mintį, kad taiki, nesmurtinė kova už žmogaus teises yra geriausias būdas išsivaduoti iš vergijos. Didele dalimi jo dėka režimas žlugo be karo ir didesnio kraujo praliejimo. Tai yra istorinis A. Sacharovo nuopelnas, kurio nevalia pamiršti.

Aš vargiai pažinojau Andrejų Dmitrijevičių, tačiau jis dešimtmečius darė įtaką mano pasaulėžiūrai – ir daro iki šiol. Vienintelis trumpas susitikimas su juo yra vienas svarbiausių mano gyvenimo prisiminimų.

– A. Sacharovas yra vienas iš vandenilinės bombos kūrėjų, beveik iškart po jos sukūrimo ėmęs ginti žmoniją nuo to, ką pats sukūrė. Ar istorija žino kitų panašių bebaimiškumo (atsižvelgiant į SSRS kontekstą) ir humanizmo atvejų?

– Andrejus Sacharovas buvo žymus fizikas, su kitais sukūręs ginklą, galintį sunaikinti civilizaciją. Bet jis, kaip ir daugelis mokslininkų, pradedant Albertu Einsteinu, anksti suprato branduolinio karo pavojų ir skatino susitarimus, mažinančius jo tikimybę. Jis suprato dar daugiau – tik demokratinės transformacijos ir humaniškos, atsakingos sistemos įtvirtinimas visame pasaulyje gali visiškai eliminuoti grėsmę žmonijai.

Todėl jis, smarkiai rizikuodamas, pasisakė už tvarkos SSRS pakeitimą, politinių represijų nutraukimą, atvirumo ir tiesos principus.

Panašių atvejų yra ir daugiau. Sakyčiau, kad savo tikslais A. Sacharovas yra panašus į Thomą Jeffersoną ar Abrahamą Lincolną, o metodais – į Mahatmą Gandhį, Martiną Lutherį Kingą ar Nelsoną Mandelą. Tam tikru požiūriu jam buvo sunkiau, bet, kaip ir jie, jis pasiekė savo tikslą – nors ir ne iki galo, bet labai didele dalimi.

– Šiemet sukanka 30 metų, kai Vilniaus pakraštyje, prie spaudos Rūmų, buvo atidaryta A. Sacharovo aikštė, – šiandien ši ir taip mažai pastebima vieta yra labai apleista. Jūs kreipėtės į Vilniaus savivaldybę su prašymu atidengti atminimo lentą ant namo Tauro gatvėje, kuriame jis gyveno, bet Jums buvo atsakyta neigiamai. Ar manote, kad Vilnius pamiršta „pilietį akademiką“?

– A. Sacharovas į Vilnių atvyko 1975 m. gruodį, kad dalyvautų savo draugo Sergejaus Kovaliovo, sulaikyto už pagalbą Lietuvos disidentams, teismo procese. Andrejus Dmitrijevičius į teismo salę įleistas nebuvo, tačiau jo apsilankymas sulaukė didžiulio atgarsio, nes būtent tomis dienomis Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija.

Bendravimas su A. Sacharovu labai pagyvino lietuvių judėjimą už laisvę ir daug ko lietuvius išmokė. Tai yra be galo svarbus etapas šalies ir miesto istorijoje. Jis yra pažymėtas Vilniaus žemėlapyje, tačiau, sakyčiau, tik formaliai – yra A. Sacharovo aikštė, bet tai tik dykvietė su vienišu palaikiu suoliuku, kur mažai kas užsuka.

Tuo tarpu yra žinoma, kur buvo apsistojęs Andrejus Dmitrijevičius, ir ši vieta yra miesto centre, turistinių maršrutų zonoje. Manau, kad ją pažymėti yra mūsų moralinė ir istorinė pareiga. Tikiuosi, kad šis klausimas bus išspręstas, juolab kad mus palaiko žinomi visuomenės veikėjai.

– Jūs ne kartą pabrėžėte, kad 1975 m. lankydamasis Vilniuje A. Sacharovas bendravo su kovotojais už Lietuvos laisvę, o jo pavyzdys ir parama suvaidino didžiulį, bet nepakankamai įvertintą, vaidmenį, siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Ar galima būtų teigti, kad jei ne A. Sacharovas, galbūt Lietuvoje nebūtų buvę kovo 11–osios, kaip Jūs manote?

– Žinoma, kovo 11–oji Lietuvoje turėjo savo šaknis, savo priežastis ir savo sudėtingą istoriją. Tačiau dabar daugelis žmonių pamiršta jos kontekstą. Palaipsniui peršama mintis, kad Lietuva išsivadavo viena pati (ir tuo pačiu išlaisvino visus kitus). Tai yra absurdas – neįmanoma vienam išsivaduoti ir atsiskirti nuo SSRS.

Lietuva buvo svarbus proceso katalizatorius, tačiau procesas vyko visur, ir viskas buvo daroma bendromis jėgomis. Labai svarbų vaidmenį suvaidino Rusijos disidentų, tokių kaip A. Sacharovas, S. Kovaliovas, Liudmila Aleksejeva, palaikymas, tuometis geranoriškas beveik visų Rusijos žmonių neutralumas (užtikrintas taip pat ir disidentų pastangomis). Rusijos saugumo pajėgos, bandžiusios nuslopinti nepriklausomybės judėjimą, akivaizdžiai atsidūrė mažumoje, todėl ir pralaimėjo.

– A. Sacharovas ir M. Gorbačiovas buvo vieninteliai Nobelio taikos premijos laureatai SSRS, M. Gorbačiovas grąžino A. Sacharovą iš tremties. Galima prisiminti jų „dvikovą“ suvažiavime. Yra nuomonė, kad A. Sacharovas galbūt sakė tai, ką norėjo, bet negalėjo pasakyti M. Gorbačiovas. Ar Jums šios asmenybės atrodo lygintinos?

– Nesu M. Gorbačiovo priešas, bet nelyginčiau jo su A. Sacharovu. M. Gorbačiovas buvo politikas, turėjęs savų tikslų ir daręs savas klaidas, galų gale patyręs pralaimėjimą, o A. Sacharovas – gerokai politikos ribas peržengianti figūra, be to, nugalėjusi.

Panašu, kad A. Sacharovas darė kažkokią įtaką M. Gorbačiovui, tačiau neabejotinai jį praaugo. Jei kalbėtume apie Rusijos politikus, tai Lietuvos likimui labai svarbų vaidmenį suvaidino Aleksandras Jakovlevas ir Borisas Jelcinas (to taip pat nereikėtų pamiršti), o M. Gorbačiovo vaidmuo, sakyčiau, dviprasmiškas.

– Po to, kai į Rusiją grįžo Aleksejus ir Julija Navalnai, šis įvykis buvo lyginamas su Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Bonner grįžimu į Maskvą iš tremties 1986 metais. Ar sutinkate su šiuo palyginimu? Ką jaučiate, stebėdami įvykius šiuolaikinėje Rusijoje? Ar kova su kitaminčiais šiandieninėje Rusijoje vyksta aktyviau nei A. Sacharovo laikais?

– Į Maskvą grįžusiems A. Sacharovui ir J. Bonner buvo suteikta galimybė dalyvauti viešajame gyvenime ir daryti jam įtaką be jokių ypatingų kliūčių, o A. Navalnas, kaip žinia, atsidūrė kalėjime. Skirtumas yra labai aiškus. Labai gerbiu Aleksejų ir Juliją Navalnus, bet nelyginčiau jų su Sacharovais – kitas laikmetis, kiti žmonės, skirtingi tikslai ir likimai.

Šiuo metu Rusijoje, mano (ir ne tik mano) nuomone, vyksta nauja sovietizacija ir netgi stalinizacija. Stalininis lygis, žinoma, nėra pasiektas – nėra didžiulių lagerių ir masinių egzekucijų, esti tam tikra opozicija – tačiau judėjimas link stalinizmo, deja, akivaizdus. Tikiuosi, kad tai anksčiau ar vėliau baigsis – kuo anksčiau, tuo geriau. Nepaisant karingų kalbų ir veiksmų, Rusija iš esmės yra silpna, o sovietizacija ją gali tik dar labiau susilpninti.

– Kaip manote, jei Andrejus Dmitrijevičius nebūtų staiga miręs, sulaukęs vos 68–erių, ar Rusija būtų pasukusi kitu keliu?

– Galiu pasakyti viena – dabar jis elgtųsi taip pat, kaip elgėsi sovietmečiu. Tada tai padėjo.

– A. Sacharovas daugeliu atžvilgių buvo vizionierius ir rašė ne tik apie nacionalizmo ir totalitarinių režimų keliamą pavojų, apie asmenybės vertę, bet ir apie žmogaus sąmonės kontrolės mechanizmus, geohigienos problemas. Kokios jo idėjos Jums atrodo ypač vertingos?

– Manau, kad šiuo metu pirmame plane atsiduria problemos, susijusios su klimato kaita – A. Sacharovas tam tikru mastu jas numatė. Tokie dalykai kaip internetas, nevienareikšmiškai veikiantys žmogų, negalėjo būti jo dėmesio centre, nes jie ėmė labai sparčiai plėtotis jau po jo mirties. Šiandien jis tikriausiai būtų tuo rimtai domėjęsis.

– Prisimename ne tik posovietiniam žmogui, bet ir visam pasauliui reikšmingus laisvės simbolius. Pabaigai noriu Jūsų paklausti štai ko. Esate pagarsėjusio esė „Aš dūstu“ autorius. Praėję metai, bent jau JAV, buvo paženklinti paskutiniais George`o Floydo žodžiais: „Aš negaliu kvėpuoti“. Pandemijos metu visi tiesiogine ar perkeltine prasme pajutome oro trūkumą. Ar šiandien, 2021 m. pavasarį, egzistencine, filosofine prasme Jums tapo lengviau ar sunkiau kvėpuoti?

– Savo esė rašiau apie izoliacionizmo, pseudopatriotizmo, siauro nacionalizmo (taip pat ir rasizmo) pavojus. Atrodė, kad Lietuvoje ir visame pasaulyje šis pavojus auga – prie to labai prisidėjo Donaldo Trumpo politika. Dabar jis tikriausiai mąžta.

To pavyzdys – tam tikras kraštutinių dešiniųjų sluoksnių marginalizavimas Lietuvos visuomenėje. Maniau, kad jų įtaka didės, bet, atrodo, klydau. Tiesa, sunku čia ką nors nuspėti. Pavyzdžiui, mane glumina (švelniai tariant) planuojamas „Šeimos gynimo maršas“. Jis būtų prasmingas ir net reikalingas, jei tradicinė šeima būtų persekiojama ar uždrausta, tačiau juk tokie nuogąstavimai yra visiškas idiotizmas. Čia verta grįžti prie žmogaus teisių koncepcijos, prie A. Sacharovo idėjų.

Yra toks lotyniškas posakis: dum spiro – spero (kol kvėpuoju – tikiuosi). Galima sakyti ir atvirkščiai – kol tikiuosi, kvėpuoju. Bet tikėtis galima tik tada, kai imiesi veiksmų, bent jau išsakai savo nuomonę. Tai Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas ir darė, beje, sėkmingai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.