Pasaulyje

2021.05.09 23:23

Žuvusių armėnų šalmai, karikatūros ir „trofėjai“ – Azerbaidžanas sukūrė etninės neapykantos parką

Neil Hauer, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.05.09 23:23

Daugelyje šalių yra karo muziejai, kuriuose pagerbiami kariai ir pasakojama apie svarbiausius mūšius, lėmusius didžiausias tautos pergales.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Kur kas mažiau įprasta, kai toks muziejus atidaromas praėjus vos keliems mėnesiams po karo ir jame demonstruojami karikatūras primenantys priešo karių manekenai.

Būtent tai eksponuojama Azerbaidžano sostinės Baku centre įsikūrusiame muziejuje, kurį balandžio 12 d. iškilmingai atidarė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas.

Karinių trofėjų parku pramintoje ekspozicijoje galima pamatyti dešimtis armėnų tankų, sunkvežimių ir kitos sunkiosios karinės technikos, perimtos praėjusiais metais tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vykusio 44 dienų karo dėl Kalnų Karabacho mūšių laukuose.

Įžengusius į parką lankytojus pasitinka šiurpą kelianti vos prieš kelis mėnesius kovose žuvusių armėnų karių šalmų ekspozicija.

Toliau lankytojai gali pasivaikščioti tarp laikinų armėnų pozicijų įtvirtinimų, bunkerių ir kareivinių, kuriuose galima pamatyti vaškinių armėnų kareivių figūrų.

Parko pristatymas Armėnijoje ir kitose šalyse buvo sutiktas su pasipiktinimu ir pasibjaurėjimu – armėnus ypač papiktino karių manekenai, kuriems suteikti perdėti, karikatūriniai bruožai, kaip antai didelės kumpos nosys ar perkreipti veidai.

„Negalėjau tuo patikėti, – sako 32 metų verslininkas iš Jerevano Vahramas. – Maniau, kad [azerai] jau nebegali manęs niekuo nustebinti... bet klydau. Tai yra labiausiai neapykantą skleidžiantis, rasistinis dalykas, kokį man yra tekę matyti per visą gyvenimą“.

Praėjus kelioms dienoms po parko atidarymo, manekenų kūrėjai davė interviu, taip išsklaidydami bet kokias abejones dėl savo ketinimų. Jie teigė bandę „sukurti kuo kraupesnį armėnų įvaizdį“.

Ne mažiau pasišlykštėjusi ir 26 metų mados dizainerė iš Jerevano Anuš.

„Jie čia veža savo vaikus, kad šie sudalyvautų armėnų žudymo žaidime, – sakė ji, remdamasi Azerbaidžano žiniasklaidoje po viešo parko atidarymo balandžio 14 d. išplatintais vaizdais. – Kaip galima sugyventi su tokiais žmonėmis?“

Geriau susipažinusiųjų su I. Alijevo Vyriausybės antiarmėniška politika šis parkas per daug nenustebino.

„Buvau šokiruota, bet negalėčiau pasakyti, kad mane tai būtų labai nustebinę, – sako azerų žurnalistė Arzu Geybulla. – [Armėnijai priešiška] Baku retorika mažai tepasikeitė [nuo karo]. Žvelgiant plačiau, manau, kad tai yra nepagarba žuvusiems, taip pat ir Azerbaidžano kariams.“

Rasinio pobūdžio retorika

Priešiškumas armėnams ir jų demonizavimas jau beveik du dešimtmečius yra viena iš I. Alijevo autoritarinio valdymo ideologinių krypčių ir jo Vyriausybė sėkmingai ją diegia Azerbaidžano visuomenėje.

Londone įsikūrusios organizacijos „Conciliation Resources“ Pietų Kaukazo programos direktorius Laurence`as Broersas tai vertina kaip daugiau nei dešimtmetį trunkančios rasinio pobūdžio retorikos kulminaciją.

„Priešiškumas armėnams pradėjo ryškėti pirmojo dešimtmečio pabaigoje, tuo laikotarpiu, kai grįžo Ramilas Safarovas, – sako jis. – Maždaug tuo metu buvo sugriežtinti ribojimai [į Azerbaidžaną] atvykstantiems armėnams.“

R. Safarovas buvo azerbaidžaniečių karininkas, 2004 m. Vengrijoje vykusių NATO partnerystės mokymų metų kirviu užkapojęs kolegą iš Armėnijos. Nepaisydamas to, kad R. Safarovas buvo nuteistas už žmogžudystę, I. Alijevas jam suteikė malonę, o 2012 m. grįžusį į Baku sutiko kaip didvyrį.

„Priešiškumas armėnams buvo ir tebėra vienas iš stipriausių [I. Alijevo], kaip lyderio, argumentų, – sako A. Geybulla. – Tokiu būdu jis sutelkė žmones karo metu ir negalėčiau pasakyti, kad jo retorika nuo to laiko būtų labai pasikeitusi. Dar prieš karą jis nuvykdavo į ESBO Minsko grupės (pagrindinio tarptautinio Kalnų Karabacho konflikto sprendimo formato) susitikimus, ten kalbėdavo diplomatiškai, o grįžęs pasisakydavo lygiai taip pat [neigiamai] kaip anksčiau.“

Ši dichotomija tarp iš pažiūros taikių pranešimų išorinei auditorijai ir griežto, karingo tono rinkėjams šalies viduje – pagrindinei naujojo karinio parko tikslinei grupei – nuo karo pabaigos lapkričio 10 d. tik dar labiau išryškėjo.

Laimėjus karą ir susigrąžinus nemažą teritoriją, kurią beveik 30 metų valdė armėnai, I. Alijevui gali būti sunkiau išlaikyti antiarmėnišką dinamiką.

L. Broersas įžvelgia tam tikrų galimų sunkumų I. Alijevui savo šalyje, ypač turint omenyje jo režimo užuominas apie tai, kad Azerbaidžanas galutinai išsprendė Kalnų Karabacho konfliktą.

„Armėnų, kaip išorinio priešo, prieš kurį buvo sutelkta visuomenė, įvaizdis vis dar išlieka, tačiau nebėra toks įtaigus kaip anksčiau, – sako L. Broersas. – Šis muziejus, jei galime jį taip pavadinti, yra priemonė išlaikyti visuomenės mobilizaciją ir dėmesį, sutelktą į karą, o ne į kitus klausimus. Bet tokios priemonės yra labai ribotos.“

Kelio atgal nebėra?

Griežtas I. Alijevo požiūris į Armėniją, armėnus ir konfliktą tapo ta riba, kurią peržengęs režimas, net ir norėdamas, vargu ar galėtų grįžti atgal, aiškina A. Geybulla.

„Skirtingi dalykai yra tarpusavyje susiję, – sako ji. – Jei vadovybė pradės švelninti retoriką Kalnų Karabacho klausimu ir bandys judėti link susitaikymo, [visuomenėje] gali kilti klausimų ir kitomis temomis – dėl [azerų] žmogaus teisių, [itin sudėtingos] ekonominės situacijos ir pan. Nesu tikra, ar [I. Alijevas] nori prisiimti tokią riziką“.

Tačiau tokia laikysena gali rimtai pakenkti bet kokioms „regioninių prekybos ryšių atstatymo“ galimybėms, numatytoms lapkričio 10 d. paliaubų susitarime, kurių I. Alijevo Vyriausybė ne kartą pareiškė sieksianti.

„Manau, kad matysime prieštaringų tendencijų, – sako L. Broersas. – Bus organizuojamos naujos ir tęsiamos senos pergalės šventės ir „prezidento nugalėtojo“ įvaizdžio formavimas, kuris neišvengiamai bus susijęs su dviprasmiška pozicija armėnų atžvilgiu.“

„Tuo pačiu metu Baku siekia regioninių ryšių. Kaip tai įmanoma, jei vis dar kuriama pergalės, pažeminimo ir priešiškumo atmosfera [armėnų atžvilgiu]?“ – klausia L. Broersas.

Tai labai sunku įsivaizduoti – ypač turint omenyje, kad kiekvieną naują pergalės ženklą Baku mato ir armėnai.

Už valandos kelio į pietus nuo Jerevano, šalia Azerbaidžano sienos įsikūrusiame Armašo kaime ūkininkaujantis Tigranas Matevosjanas teigė karinio parko nuotraukas pamatęs vos po kelių dienų nuo jo atidarymo.

„Ar įsivaizduojate, kaip mums reikia gyventi šalia tokių žmonių? – klausė T. Matevosyanas, neseniai surengęs Armašo kaimo gyventojų karinius mokymus, jei kartais kiltų naujas konfliktas. – Dėl šios priežasties mes visada turime būti pasiruošę.“

A. Geybulla žodžiuose optimizmo nedaug.

„Mes nužmoginome kitą pusę taip, kad kelio atgal praktiškai nebėra, – sako ji. – Kai žmones vadinate „šunimis“ [karo metu I. Alijevo nuolat kartotas žodis], kaip grįžti prie normalių santykių?“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.