Pasaulyje

2021.04.08 21:02

Kasčiūnas: Putinas į Donbasą žiūri kaip į „svetimkūnį“, kurį kontroliuotų Maskva

Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „Svarbus pokalbis“, LRT.lt2021.04.08 21:02

Rusijai vėl telkiant pajėgas šalia sienos su Ukraina, Vakarai turėtų pasiųsti aiškų prevencinį signalą dėl pasekmių, kurios lauktų peržengus „raudonas linijas“, sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. O erdvės manevrui yra, mat sankcijų galimybės toli gražu nėra išplėstos priduria jis.


JAV gynybos pareigūnų skaičiavimu, į jau stipriai militarizuotą pasienį Rusija nusiuntė papildomus apytikriai 4 tūkst. karių, praėjusią savaitę pranešta apie karinių pratybų planus. Analitikų teigimu, tokios pajėgų koncentracijos čia nebūta nuo 2015-ųjų, kai vyko intensyvios kovos.

Pasak LRT RADIJO laidoje „Svarbus pokalbis“ viešėjusio L. Kasčiūno, Rusijos veiksmai gali būti suprantami tiek kaip spaudimas Kijevui ir Vakarams, siekiant politinių dividendų, tiek potencialios agresijos užmačios.

Pati Rusija kaltina NATO „isterija“ ir, šalies Užsienio reikalų ministerijos atstovės lūpomis, paragino karinį aljansą nutraukti „agresyvią kampaniją“.

„Svarbiame pokalbyje“ L. Kasčiūnas siūlė prisiminti Sakartvelą 2008-iais ir matyti visas rizikas pastarųjų savaičių įvykiuose.

– Rusija toliau telkia karines pajėga pasienyje su Ukraina, žada karines pratybas per visą šalį, ne tik pasienyje, šalia vyksta informacinė kampanija, jog tuoj gali prasidėti naujas karas – tokių žinių pilna Rusijos informacinėje padangėje. Ar kylanti įtampa, jūsų manymu, yra kuo nors išskirtinė, ar pasikartojanti?

– Karinių pajėgų telkimo aspektu tai yra šis tas naujo, tai tikrai didelis mastas. Galima netgi konstatuoti, kad tai, kas dabar aplink Ukrainą sutelkta, teoriškai svarstant, leistų Rusijai pradėti galbūt ne didelio masto, bet tam tikrą karinę intervenciją. Tai galime fiksuoti. Tačiau kokie scenarijai gali būti plėtojami toliau, nuomonių yra įvairių – nuo politinio karinių pajėgų sutelkimo motyvų iki karinių scenarijų.

Kalbant apie politinę dalį, reikėtų susitelkti ir apmąstyti, ko Rusija galėtų siekti. Bendras kontekstas yra labai svarbus. Nuo Minsko susitarimų, Rusija visada siekė okupuotą Donbaso teritoriją įsūdyti Ukrainai kaip svetimkūnį pagal Rusijai palankias žaidimo taisykles – pripažįstant teritorijų ypatingą statusą, amnestuojant Rusijai palankius separatistus, tokiu būdu kontroliuojant Kijevo ekonominį ir politinį gyvenimą. Tas nepavyksta, nes nė vienas Ukrainos prezidentas, nei Porošenka, nei Zelenskis, nenorėjo ir nenori šio scenarijaus, jie nenori sėsti prie derybų stalo su LNR ir DNR atstovais. Ir, be abejo, Rusija ieško būdų prispausti ukrainiečius, kad tai įvyktų, ši strategija tęsiasi kelis metus, neatmeskime, kad tai yra tam tikras jos etapas.

– Ar jūs pats tikite galimu kariniu konfliktu?

– Turime matyti visas rizikas ir neatmesti nė vieno scenarijaus. Kalbant apie karinį konfliktą, čia apmąstymų yra įvairių, bene populiariausias variantas analitinėje erdvėje yra Kalnų Karabacho scenarijaus pakartojimas – jog į Rusijos okupuotas Dobaso teritorijas būtų įvesti vadinamieji Rusijos „taikdariai“. Tam scenarijui reikia eskalacijos ir galbūt tam tikro Ukrainos atsako į vykstantį karinių pajėgų sutelkimą pasienyje. Tarkime, Pietų Osetijos ir Sakartvelo atveju 2008 m. viskas įvyko taip, kad iš esmės buvo provokacija iš Rusijos pusės, į ją atsakė Saakašvilis ir tai Rusija priėmė kaip žalią šviesą su didžiuliu propagandiniu aparatu, dezinformacija, veržtis į Sakartvelo teritoriją. Gali būti, kad laukiama, kaip į įtampos didinimą, šias ginklavimosi varžytuves, atsakys Ukraina. Galbūt galima kalbėti apie tai, kad planuojama į Donbaso teritorijas įvesti „taikdarius“, sustiprinant Rusijos karinį buvimą jose ir, aišku, pranešti savo visuomenei apie tai, kad „mes dar labiau kontroliuojame Ukrainą“.

– Ar sustiprinti buvimą regione ar atplėšti naują teritoriją?

– Iš Rusijos propagandistų girdisi įvairių balsų, kad reikia pagaliau leisti Donbaso žmonėms „apsispręsti“ ir prisijungti prie „didžiosios Rusijos“, bet manau, kad Putino planas vis tik yra kitas. Kaip matome, per šiuos septynerius metus jis nepripažino šių teritorijų, jis mato jas kaip politinį įrankį, kaip minėjau, įsūdyti Ukrainai kaip svetimkūnį – jog formaliai tai būtų jos dalis, bet realiai juos kontroliuotų Maskva. Manau, toks planas ir toliau yra Rusijos politinio elito galvose ir tai pagrindinė jų strateginė linija. Tiesa, neatmeskime kitokių variantų, norint mažos, nedidelės pergalės. Pavyzdžiui, užimti dar vieną kitą papildomą vietovę, esančią šiuo metu Kijevo kontroliuojamoje teritorijoje, parodant, kad „štai, galime ir taip“. Neatmestina, kad toks scenarijus parodyti pergalės vėliavą taip pat svarstomas – vėlgi suveskime tai su vidiniais procesais, Putino reitingais, artėjančiais Dūmos rinkimais.

– Ar užtektų Rusijai tos mažos pergalės?

– Jeigu tavo strategija yra laikyti Donabasą politiniu įrankiu, paverčiant jį svetimkūniu, tai tokia pergalė jiems galbūt ir užtektina būtų, bet nežinau, ar jie tam ryžtųsi, grįžtu prie to, kad pirmas mano įvardintas scenarijus yra šiek tiek realesnis, galbūt yra netgi kiti scenarijai. Supraskime, kad Rusijos santykiai su Vakarais labai sudėtingi – jų tarp ES ir Rusijos tiesiog neegzistuoja, su Bidenu apsisvaidyta labai rimtais pareiškimais vienas kitam. Gali būti, kad dabartinė eskalacija yra Rusijos atsakas į izoliaciją tarptautiniu mastu ir per ją noras išeiti į dialogą. Logika tokia: jūs su mumis pykstatės, izoliuojate, turėkite naują karštą tašką, o jeigu to nenorite, spauskite Ukrainą dėl mums palankių susitarimų įgyvendinimo ir pradėkite dialogą su mumis, mažinkite sankcijas ir panašiai. Ir turėkime galvoje, kad jeigu ne Amerikoje, tai kai kur Vakarų Europos politinio elito galvose tokia idėja gali rasti sąjungininkų, juk jų mąstymas yra „kam mums problema Europos paribyje“ – bandykim susitarti, įtraukime Rusiją į vienokius ir kitokius formatus. Aš tikiu, kad to neatsitiks, bet toks signalas gali būti ir jį mes turime vertinti.

– Kalbate apie, sakykime, nervų karą tarp vienos ir kitos pusės, apsistumdymą ir psichologines būsenas. Bet imkime materialinę pusę – laikyti tūkstančius karių ir technikos vienetų pasienyje kainuoja pinigus, nes jie laikomi ne specialiose bazėse, reikia maisto, degalų, karių ir technikos aprūpinimo. Klausimas, kiek ilgai Rusija gali išlaikyti tokį kiekį karinės technikos ir tiek daug karių pasienyje?

– Kai mes sakome, kad kažkas Rusijai kainuoja, kalbėdami apie imperializmą, tai Rusijos politinis elitas dažniausiai linkęs susimokėti tą kainą. Priminsiu, kad netgi Jelcino laikais, kai Rusija buvo dar šiek tiek kitokia, prasidėjus Rusijos ir Baltarusijos reintegracijai, kai Baltarusijos prezidentu tapo Lukašenka – net ir tada jie dotavo Baltarusijos ekonomiką, siekdami politinių tikslų, nors netgi buvo ekonominė krizė Rusijoje 1998-1999 metais. Bet jūs teisus, aš manau, tai apriboja Rusiją laike. Kitaip tariant, šios eskalacijos tikslai turėtų išaiškėti per artimiausias kelias savaites. Todėl mes turime ne tik stebėti situaciją, bet NATO, pagrindinės Vakarų valstybės turėtų pasiųsti ir aiškius signalus, ne tik politinius, pasakydamos kas atsitiktų, jeigu eskalacija virstų kariniu scenarijumi.

Ir tik atrodo, kad sankcijos išsemtos – tikrai ne. Ir Rusiją tai irgi paskaičiuoja. Priminsiu, kad JAV taiko sankcijas Iranui, ir tai yra totalinės sankcijos, visoms prekybos rūšims. Nemanau, kad Rusiją norėtų, kad tai būtų jai pritaikyta. Gerai, sakykime, kad sankcijos kaip Iranui yra tolimas modelis, bet yra „Nord Stream 2” projektas – jeigu tik Rusija padaro kažką tokio, kas peržengtų raudonas linijas, projektas, kuriam liko labai nedaug, būtų sustabdytas, suprastų ne tik JAV, bet ir vokiečiai, kad negalima jo pabaigti. Yra daug Rusijos politiniam elitui svarbių bankų, kurie vis dar nėra įtraukti į sankcijų sąrašus. Kai tai padaro amerikiečiai, mes matėme „Nord Stream“ atveju, kaip vakarietiškos kompanijos, kurioms buvo pasakyta, kad jos gali būti įtrauktos į sankcijas, sustabdė darbus. Tad jeigu Amerika įsijungtų su visa savo galia, Rusijos politiniam režimui, jo ekonominei situacijai, finansinėms schemoms iškiltų rimtas iššūkis. Neatmeskime, kad jie tai irgi kalkuliuoja.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Svarbus pokalbis“ įraše.