Pasaulyje

2021.04.08 05:30

Baltarusijos režimas sodina ir dvasininkus: tiek kentėjome, kad galbūt tapsime Meka

Ina Šilina, LRT.lt2021.04.08 05:30

Kartkartėmis Bažnyčią sudrebina audros, visuotinės ir vietinės reikšmės: pandemijos iššūkiai, skandalai dėl kunigų pedofilų, protestai prieš abortų draudimą, LGBT ir feminizmo klausimai – neaplenkia jie ir Lietuvos Bažnyčios, o Baltarusijos – tuo labiau, juk šalyje tvyro politinės įtampos atmosfera.

Tikintieji negyvena kur nors saloje tarp pasauliečių, o jų pažiūrų progresyvumą ir konservatyvumą lemia ne tik jų išpažįstamas tikėjimas, amžius ir gyvenamoji vieta – ši aplinka nėra vienalytė, nėra tokia nuspėjama, kaip ją nusako klišės, ir yra pajėgi imtis veiksmų.

Praėjus Velykoms, „CoMeta“ tinklalaidės ciklo apie Baltarusiją „Artima revoliucija“ pokalbis apie tai, kaip gyvena baltarusių šventikai ir jų bendruomenės.


Stačiatikių šventikas Aleksandras Šramko, Minskas: „Protestai Baltarusijoje iš esmės suvienijo skirtingų konfesijų tikinčiuosius. Mes netgi kartu meldėmės ir leidomės į bendrą Kryžiaus kelio procesiją, joje dalyvavo ir katalikai, ir stačiatikiai, ir protestantai.“

Kunigas Viačeslavas Barokas, Rasonai: „Tarp kitko, kai Baltarusijos valdžia rudenį neleido arkivyskupui metropolitui Tadeuszui Kondrusiewicziui įvažiuoti į Baltarusiją, LGBT bendruomenė palaikė metropolitą. Matote, kaip tai nuostabu.“

Trejybės bažnyčios pastorius Tarasas Telkovskis, Minskas: „Mes daug kentėjome šiose žemėse nuo įvairių žmonių, skirtingų režimų, ideologijų, galbūt mūsų krašte atsiras kas nors unikalaus ir Baltarusija taps meka daugeliui žmonių. Kaip tame anekdote: „Iš kur tu? – Iš Baltarusijos. – Dabar visi iš Baltarusijos, kur tu gimei? – Turkmėnistane.“

Pirmuosius du interviu Minske įrašė mūsų kolega Baltarusijoje, jis, baimindamasis Aliaksandro Lukašenkos represijų, pageidavo likti anonimu.

Aleksandras Šramko buvo nušalintas nuo tarnystės 2018 m. už tai, kad kritikavo Maskvos ir visos Rusijos patriarchą Kirilą. Jis socialiniuose tinkluose išplatino patriarcho asmens sargybinių, saugojusių jį per vizitą Minsko Šventosios Dvasios sobore, nuotraukas. Tikinčiųjų tąkart į soborą neįleido, o pats patriarchas prie jų net nepriėjo.

– Rusijos Stačiatikių Bažnyčia – tai ideologinio valdžios mechanizmo dalis?

A. Šramko: Kas taip sako, nesupranta, kaip veikia Bažnyčia. Bažnyčia yra daugiasluoksnė. Negalima teigti, kad Bažnyčioje – kaip kariuomenėje. Bažnyčioje anarchija dar labiau paplitusi. Jei kunigai ką nors kalba, reikia suprasti, kad jie kalba tik patys už save, nes tai yra jų mentalitetas, kaip ir su rusų pasauliu, kai skaitomos atitinkamos knygos. Nėra organizuotos ideologinės sistemos „sakykite tai, agituokite už tai“.

– Bažnyčiose matome daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių. Kodėl mažai jaunimo?

– Čia tikriausiai galima išskirti keletą veiksnių. Pagyvenę žmonės dažniau susimąsto apie ateitį, juk mirtis vis arčiau. Jaunuoliai lekia, sprendžia įvairias problemas, o tada pradeda galvoti apie amžinus dalykus. Tai viena. Antra, kai žmogus išeina į pensiją, jam pasidaro nuobodu. Tada jis įsitraukia į Bažnyčios gyvenimą ir pajunta, kad vėl pradeda gyventi. O kas jam dar lieka? Sofa? Televizorius? Jis pamažu ima gesti net emociškai. Todėl žmonės bažnyčioje ieško kažkokios priebėgos, interesų klubo.

O tada prasideda priešingas poveikis. Kadangi dauguma yra pagyvenę žmonės, vyrauja atitinkama atmosfera, kuri netraukia jaunimo. O kur ateiti jaunuoliui? Vien pats vaizdas vyresnio amžiaus žmonių, kurių dauguma yra moterys, nes visų konfesijų moterys yra labiau linkusios į Bažnyčios gyvenimą, verčia jaustis ne savo rogėse.

Bet vėlgi, kaip atsirado pensininkai? Pagyvenę žmonės, kurie dabar sudaro bažnyčios pagrindą, yra tie patys žmonės, kurie kadaise sudarė komjaunimo pagrindą. Tai žmonės, gimę trisdešimtaisiais–keturiasdešimtaisiais metais ir užauginti labiausiai ateistiškoje aplinkoje. Jie greičiausiai net pagalvoti negalėjo, kad kada nors eis į bažnyčią.

Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pabaigoje susidomėjimas Bažnyčia labai išaugo. Žmonės tikėjosi, kad ateis į Bažnyčią ir jų gyvenimas pasikeis. Jie stebėjosi, kodėl žmonės Vakaruose gyvena gerai, o mes – blogai? Ir atsakydavo sau: todėl, kad Amerikoje žmonės eina į Bažnyčią, o mes Dievo nepažįstame, todėl taip ir gyvename. Žmonės patraukė į Bažnyčią, tačiau jokių stebuklų neįvyko ir jų entuziazmas išblėso.

– Po praėjusių metų prezidento rinkimų Baltarusijos miestų gatvėse buvo daug smurto ir žiaurumo, tačiau vos keli stačiatikių šventikai viešai pasmerkė tokius valdžios veiksmus. Kodėl?

– Sąžinė, ko gero, reikalauja... Kunigai bent jau nieko blogo nedaro. Tai yra mažiausia, ką gali padaryti kunigas. Viena vertus, atrodo, lyg esi laisvas, o tada staiga tave iš visur išmeta. Neįmanoma to nuspėti, todėl kunigas nuolat galvoja, kaip būtų geriausia elgtis. Nedaugelis jų tam ryžosi net bijodami ne valdžios, o kad nereikėtų pastatyti ant kortos savo tarnystės. Ar verta tai aukoti? Ką nors leptelsi ir tave uždraus, išvarys, o parapijiečiai neteks gero ganytojo.

– Stačiatikių kunigai valdžios ar protestuotojų pusėje?

– Kiek tenka pabendrauti su broliais kunigais, nes pats šiuo metu esu pasitraukęs iš tarnystės, dauguma yra ne tiek prieš pačią valdžią, kiek prieš tai, ką valdžia šiuo metu daro. Bažnyčia nėra už protestus, ji niekada jų nepalaikys, tačiau ji priešinasi smurtui, rusinimui ir melui.

– O koks Stačiatikių Bažnyčios požiūris į žmogaus teises, kaip jas supranta europiečiai?

– Negalima sakyti, kad yra draudimas priimti žmogaus teises taip, kaip jas supranta vakariečiai, tačiau kai kurie dokumentai ir hierarchų pasisakymai akivaizdžiai rodo, kad jų požiūris yra kritiškas. Jų nuomone, Vakarų laisvės veda į nuodėmės laisvę.

– O jūsų asmenine nuomone?

– Manau, kad žmogaus teisės tokia forma, kokia jos skleidžiamos Vakaruose, atsirado būtent iš krikščioniškos pasaulėžiūros. Daugelis žmonių tai pamiršo ir mano, kad Bažnyčia juos stabdo. Iš tiesų, mano nuomone, viso to šaknys krikščionybėje.

Krikščionybė iškėlė patį žmogaus teisių klausimą. Tereikia pasižiūrėti, kur žmogaus teisių apsauga yra labiau paplitusi – krikščioniškose šalyse. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje tai nėra dominuojantis reiškinys. Aš magistro darbą rašiau žmogaus teisių tema. Nepavyko jo apginti, nespėjau, nes kai buvau nušalintas nuo tarnystės, buvau pašalintas ir iš akademijos.

– Pasaulyje vis didesnį pagreitį įgauna feminizmas, kaip tai vertinate?

– Feminizmas yra normalu. Vyrai ir moterys, be jokios abejonės, turi turėti lygias teises. Krikščionybėje sakoma, kad Dievo karalystėje nebus nei vyrų, nei moterų. Tai taip pat atsirado kartu su krikščionybe. Kitas dalykas, kad socialiai taip susiklostė, jog moteris yra tarsi antrame plane, tačiau iš esmės krikščionybėje niekas netrukdo feminizmui.

Tarkime, dabar daug diskutuojama moterų kunigystės klausimu ir kokių tik argumentų nepateikiama prieš, tačiau galų gale viską bandoma paaiškinti tuo, kad taip niekada nebuvo, reiškia, ir neturėtų būti. Kitaip tariant, tai – tradicija. Jei nutiks taip, kad moteris ateis ir taps kunige, nieko baisaus neįvyks. Tai jokia katastrofa. Kažkada net moteris mokytoja atrodė nesąmonė. Bet manau, kad visuomenė dar ilgai nesubręs moterų kunigystei.

– Lenkijoje kilo protestų po to, kai moterims buvo uždrausta nutraukti nėštumą. Kaip į šią problemą žiūri Stačiatikių Bažnyčia?

– Stačiatikiai tai taip pat laiko nuodėme, tačiau jie abortams neskiria tiek dėmesio kaip katalikai. Yra tam tikras prieštaravimas – viena vertus, Lenkija yra liberali šalis, liberali visuomenė, vis labiau europietiška, o šalia jos yra konservatyvi Bažnyčia, kuri tradiciškai turi nemenką įtaką šalyje. Net ir valdant komunistams, ji buvo įtakinga. Taigi, jie daro spaudimą Vyriausybei, o žmonės piktinasi. Dėl to šis klausimas ten aktualesnis. Jei mūsų Bažnyčia ir pradėtų kelti šią problemą, jos įtaka būtų labai nedidelė.

– Kitoje kaimyninėje Baltarusijai šalyje – Lietuvoje – skandalą sukėlė kunigo, per mišias LGBT bendruomenės atstovus pavadinusio iškrypėliais, žodžiai. Ką apie tai manote?

– Tarkime, kad bendra homofobija visuomenėje neprieštarauja tam tikrai homofobijai Bažnyčioje. Aštraus prieštaravimo nėra.

– Kaip įsivaizduojate Baltarusijos kelią? Ar šalis turėtų tapti demokratiškesnė, europietiškesnė, ar turėtų remtis ankstesnėmis tradicijomis, linkti arčiau Rusijos?

– Ką reiškia arčiau Rusijos? Pati Rusija yra kryžkelėje. Tokia orientacija į Rusiją yra keista ne todėl, kad nemylėtume Rusijos. Esmė tai, kad pati Rusija yra Sovietų Sąjungos fragmentas, ji taip pat nežino, kur eiti, jai taip pat kyla sudėtingų klausimų. Juk tai nėra kokia nors nusistovėjusi civilizacija, į kurią būtų galima lygiuotis, tai yra sumišusi visuomenė.

Šiandien galima kalbėti tik apie įsitraukimą į Europos kontekstą. Koks apskritai mūsų pasirinkimas? Tarp kažkokio į represijas linkusio prosovietinio režimo ir galimybės būti laisva visuomene. Atitinkamai iškils kokių nors naujų, opesnių problemų – viskas, apie ką kalbėjau, ir LGBT, ir visa kita, bet tai yra būtina, nes kai žmogus išeina į gaivų vėją, suintensyvėja gyvybiniai procesai.

O mes esame beveik lavono būsenos. Prasidės gyvybiniai procesai ir mes patrauksime laisvės link. Džiaugčiausi, jei Rusija taip pat žengtų ta kryptimi, bet, ko gero, šis procesas ten bus sudėtingesnis net ne todėl, kad man Rusijos reikalai būtų atgrasūs. Jaučiu, kad toks mažas laivelis, kaip Baltarusija, yra dinamiškesnis, demokratinę visuomenę galime sukurti greičiau, galime tai padaryti savarankiškai.

Trejybės bažnyčios pastorius Tarasas Telkovskis teologinį išsilavinimą įgijo Midlsekso universitete Londone. Vedęs, augina 3 vaikus. Mėgsta bėgioti. Praėjusių metų rugsėjį buvo sulaikytas už dalyvavimą protestuose ir nubaustas pinigine bauda.

– O koks yra protestantų bažnyčios ir valstybės santykis?

T. Telkovskis: Vien mūsų konfesijos pavadinimas – protestantai – nesudaro valdžiai teigiamo įspūdžio, nes tai Bažnyčia, kuri aktyviai prieš ką nors protestuoja.

Baltarusiai buvo ne tik stačiatikiais ir katalikais, mes taip pat buvome ir protestantais, ypač 16 amžiuje. Dalis Radvilų giminės taip susižavėjo Reformacijos idėjomis, kad per labai trumpą laiką Mikalojus Radvila Juodasis visoje Baltarusijoje įsteigė 500 kalvinistų bažnyčių. Iki šiol galima pastebėti, kad kai kurios stačiatikių bažnyčios savo architektūra visiškai neprimena pravoslavų soborų, jos neturi svogūno formos kupolų. Tuo metu stačiatikių iš tikrųjų buvo daug mažiau nei katalikų ir protestantų. Daugelis praeities žymių žmonių, kuriais mes žavimės, netgi, manau, Pranciškus Skorina, buvo protestantai.

Be to, 16 amžiuje šiuose kraštuose klestėjo nepaprasta tolerancija visoms religinės minties kryptims. Kai kuriuos dokumentus ir 21 amžiuje galima minėti kaip religinės tolerancijos pavyzdį.

– O kiek šiuo metu Baltarusijoje yra tikinčiųjų protestantų?

– Esame marginalai, tiesą pasakius, mūsų yra labai mažai, tikriausiai 1–1,5 proc. Kitaip tariant, kalbame apie 100–150 tūkstančių žmonių visoje šalyje. Mes nesame tokie pastebimi kaip Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčia, tačiau protestantai labai aktyviai dirba socialinį darbą.

– Stačiatikių bažnyčiose daugiausia lankosi pagyvenusių ir vidutinio amžiaus žmonių. O kaip pas jus?

– Greičiausiai 20–35 metų, tai yra jauni žmonės, studentai, jaunos šeimos, jauni specialistai. Tikriausiai 85 procentai mūsų bendruomenės yra žmonės, baigę universitetą ir įgiję aukštąjį išsilavinimą, o dabar dirbantys siauroje profesinėje srityje.

– Kodėl jūsų bendruomenė tokia jauna?

– Kartais krikščionys turi antgamtinį sugebėjimą kalbėti apie krikščionių tikėjimą taip, kad žmonėms būtų visiškai nesuprantama jo praktinė reikšmė 21 amžiuje. Savo bažnyčioje puoselėjame teologinio aiškumo kultūrą.

Tikintieji nėra žmonės, savo galvose įkūrę kokį nors religinį draustinį, atskirą dėžutę, kur religiniai įsitikinimai sau, o pasaulietinis gyvenimas sau. Visa tai persipina, todėl mūsų žmonės kelia tuos pačius klausimus, kurie šiuo metu aptariami visoje visuomenėje.

– Turite omenyje politinę krizę, visuomenės ir valdžios santykius?

– Taip, turiu omenyje politinę krizę, susijusią ir su pandemija. Taip pat klausimus, susijusius su žmonių bandymais suvokti savo seksualumą. Seksualumas šiuo metu yra labai opi tema. Psichinė sveikata taip pat yra didžiulė jaunų žmonių problema. Galbūt tai 21 amžiaus rykštė.

Tai tikriausiai yra technologijų vystymosi pasekmė, galbūt yra ir kitų veiksnių. Mes stengiamės padėti žmonėms psichologinės sveikatos klausimais, žmonės kenčia nuo depresijos, vis daugiau jų pradeda vartoti antidepresantus, tampa apatiški, patiria panikos priepuolių. Krikščioniškas tikėjimas nėra vien tik abstrakčių idėjų, susijusių su išganymu ir amžinuoju gyvenimu, rinkinys.

– Praėjusi vasara ir ruduo – rinkimai, kurie baigėsi masiniais protestais ir smurtu Baltarusijos miestų gatvėse. Kaip visa tai suvokė jūsų bendruomenės nariai, kokius klausimus kėlė, kokių atsakymų ieškojo?

– Žmonės dažnai girdi frazę „bažnyčia yra už politikos ribų“, tačiau nežino jos istorinių šaknų. Ji buvo suformuluota tam, kad bažnyčia nesinaudotų savo galia ir neskleistų vienos religijos, o valstybė nesinaudotų savo galia ir neprimestų vienų įsitikinimų. Tačiau ši frazė niekada nereiškė, kad bažnyčiai nerūpi tai, kas vyksta politikoje. Tai, kas vyksta politikoje, galiausiai paveikia visas viešojo gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, kai Bažnyčia sako, kad esame prieš abortus, juk tai taip pat yra politinis pareiškimas. Kitaip tariant, čia mes sakome, kad „mums rūpi politika“, o, kalbant apie kitas neteisybės ar priespaudos formas, bažnyčia sako „mes esame už politikos ribų“? Švelniai tariant, tai nenuoseklu.

Bažnyčia, kaip moralinis visuomenės forpostas, negali tiesiog likti nuošalyje ir sakyti: „Mūsų gyvenimas danguje, o čia tegul vyksta tai, kas vyksta.“ Todėl tikintieji aktyviai kalbėjo, rašė socialiniuose tinkluose, ėjo į gatves ir dalyvavo protestuose su kitais žmonėmis. Mes buvome ten, kur buvo visi žmonės. Kai kurie mūsų Bažnyčios nariai budėjo prie Akrestino, sudarinėjo žmonių sąrašus, kad suprastų, kas, kur ir iš kur išvažiavo. Tie, kurie negalėjo pakelti emocinio streso, teikė finansinę paramą aukoms ar tiesiog meldėsi namuose.

– Ar jūsų bendruomenėje daug moterų, merginų?

– Taip, turbūt daugiau nei pusė, mažiau vaikinų, santykis turbūt bus 60 procentų merginų ir 40 procentų vaikinų.

– O kokia jums yra kraštutinė moterų klausimo pusė? Kai moteris užima vadovaujamą vietą visuomenėje ar nori prisiimti tam tikras pareigas, kurias paprastai prisiima vyrai?

– Manau, kad daugelį vaidmenų, kuriuos šiuolaikinėje visuomenėje atlieka vyrai, moterys atliktų daug geriau. Net jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į politikus, kaimyninės Lietuvos ministrė pirmininkė ir Estijos prezidentė yra moterys ir akivaizdu, kad tai kur kas kūrybiškesnė, švelnesnė jėga nei ta, kurią demonstruoja vyrai, kartais turintys neproporcingai išpūstą ego ir labiau linkę užsiimti ne politika, o savo pozicijų įtvirtinimu.

Manau, kad moterys gali puikiai atlikti daugelį socialinių vaidmenų. Kraštutinis dalykas, kai siūloma nepripažinti, kad vis dėlto esame skirtingi, nesame vienodi – aš negaliu būti moterimi, o moteris negali užpildyti tam tikrų unikalių mano aspektų. Kyla pavojus, kad, užuot papildę vienas kitą, mes bandome sukurti kažkokį vidutinį žmogų.

– Kalbate apie moteris prezidentes. Kaip reaguotumėte į moterį pastorę?

– Niekada negalėčiau pasakyti, kad moteris negali nieko pamokyti ar pamokslauti. Pažįstu keletą merginų iš tų laikų, kai mokiausi Londone, kurios baigė Oksfordo universitetą ir įgijo teologijos mokslo laipsnį. Jų protas aštresnis nei daugumos mano pažįstamų vyrų, jos yra kritiškesnio mąstymo, tvirtesnės, brandesnės, galvotos.

Todėl galiu priimti iš jų nurodymus daugeliu klausimų, tačiau vargu ar jos galėtų būti Bažnyčios hierarchėmis, vėlgi atsižvelgiant į moters ir vyro unikalumą. Mačiau bendruomenių, kuriose moterys užima vadovaujamas pozicijas. Žiūrėjau į šių bendruomenių vyrus ir pasakysiu, kad, deja, tai juos neigiamai veikia.

– Lietuvoje skandalą sukėlė kunigo, per mišias LGBT bendruomenės atstovus pavadinusio iškrypėliais, žodžiai. Ką apie tai manote?

– Tai tiesiog etikečių klijavimas, neapykantos kalba. Blogiausia tai, kad bažnyčia kartais sukuria savo vidinę nuodėmių hierarchiją. Bažnyčia kartais toleruoja apkalbas ir godumą. Pavyzdžiui, bažnyčia turi problemų dėl pornografijos – tikintieji valandų valandas žiūri pornografiją. Kodėl bažnyčia jų nepuola tokia pačia retorika: „Jūs iškrypėliai!“ Ką aš daryčiau? Aš jo nepalaikyčiau ir nesutikčiau su jo žodžiais, bet pasiūlyčiau LGBT bendruomenės žmonėms ateiti į bažnyčią, nes krikščionybė siūlo geresnį gerovės naratyvą nei tas, kuriuo jie įtikėjo. Visi jaunuoliai tiki, kad jei seks savo seksualiniais troškimais, juos realizuos, jie ras save. O aš žinau šimtus žmonių, kurie sekė savo giliausiais troškimais ir prarado save.

Rasonų kunigas Viačeslavas Barokas gavo 10 dienų nelaisvės „už nacių simbolikos propagandą“. Rugpjūtį jis socialiniame tinkle paskelbė įrašą su antifašistiniu garsaus menininko Vladimiro Ceslerio plakatu „Stabdyk lukašizmą“. Jis taip pat asmeniškai kreipėsi į popiežių, norėdamas atkreipti jo dėmesį į padėtį Baltarusijoje. Katalikų kunigas turi savo „Youtube“ kanalą, čia ir toliau dalijasi protestuotojus palaikančiu turiniu.

– Nebijote nukentėti dėl savo įrašų?

V. Barokas: Jei žmogus paklūsta savo baimėms, jis, deja, netenka tam tikrų žmogiškumo aspektų ir nutolsta nuo Dievo. Nemanau, kad darau ką nors blogo, nekurstau karo ar priešiškumo, visada kviečiu į dialogą, į pokalbį. Deja, kaip sako popiežius Pranciškus, „pokalbis su velniu neįmanomas“, neįmanoma leistis į kompromisą su blogiu, o su žmogumi, žinoma, visada reikia pradėti dialogą, bandyti rasti bendras temas ir kurti gėrį kartu.

– Įdomu, ko bijo A. Lukašenka? Kalbant jūsų sąvokomis, A. Lukašenka yra kažkokio blogio, su kuriuo negalima kalbėtis, įsikūnijimas ar jis vis tik yra asmuo, su kuriuo vis dar įmanomas dialogas.

– Na, visų pirma, aš nenorėčiau tapatinti kai kurių mūsų politikos asmenybių su velniu. Jie atrodo tokie apgailėtini, kad velnias čia visai ne vietoje... Velnias sąmoningai daro blogį, o blogis, atsirandantis dėl kai kurių politikų veiksmų, ne visada yra apgalvotas.

Ko bijo A. Lukašenka ar į jį panašūs politikai? Jie bijo daugelio dalykų, tikriausiai bijo labiau, nei aš kada galėčiau bijoti.

– Bet jūs jau susidūrėte su tyrimų komitetu? Jūs palaikėte protestuotojus, tiesa?

– Aš, kaip kunigas, visada stengiuosi stoti į žmogaus, į gėrio pusę. Bet nenorėčiau sakyti, kad stoviu protestuotojų pusėje, nes nedalyvauju politiniuose žaidimuose, nedalyvauju kovoje dėl politinės valdžios.

Aš iš tiesų atsėdėjau 10 parų. Vėliau tyrimų komitetas mane kelis kartus kvietėsi į pokalbį, taip sakant.

Pas mus bet ką gali pasodinti – ateiti, išsivesti ir nuteisti. Nes įstatymai neveikia. Man nesvarbu, kas valdžioje, Lukašenka, Petrušenka ar dar kas nors. Man svarbu, kad tie žmonės savo veiksmais būtų moralūs, kad valdžia veiktų pagal įstatymus.

– O ką jūs 10 dienų veikėte kalėjime?

– Gyvenau. Meldžiausi, mąsčiau, bendravau su ten sėdėjusiais žmonėmis, su kameros kaimynais. Kai kurie taip pat buvo sulaikyti už administracinius nusižengimus, tačiau, žinoma, buvo ir turtingesnę patirtį turinčių kalinių. Kai kurie jų įkalinti 10–25 metams. Vienas pusę savo gyvenimo praleido kalėjime, todėl galima sakyti, kad ten buvo ir patyrusių žmonių. Kalbėjausi su jais įvairiomis temomis. Ir, žinoma, meldžiausi. Gavau daug palaikymo laiškų, kelias dešimtis laiškų. Atsakiau į tuos laiškus, skaičiau Šventąjį Raštą.

– O tie žmonės, kurie jau ilgai ten sėdi, tapo jums kokiu nors gyvenimo atradimu?

– Tikrai taip. Pastebėjau, kad mūsų gyvenimas mažai kuo skiriasi... Grotos mus skiria, bet nežinia, kur daugiau laisvės, už grotų, ar čia?

Pokyčių šalyje nori visi, o tie, kurie yra laisvėje, ir kaliniai, ir nusikaltėliai, visi mato tą neteisybę ir norėtų, kad tai pasikeistų. Pastebėjau, kad žmogus pasiruošęs atsakyti už savo veiksmus ir neturi pretenzijų, kai yra teisingai nuteisiamas, tačiau žmogaus širdyje gimsta stiprus maišto jausmas, kai jis pasmerkiamas neteisėtai arba reikalaujama atsakyti už tai, ko jis nepadarė. Akivaizdu, kad šis nepasitenkinimas anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Baltarusijai reikia pokyčių.

Populiariausi