Pasaulyje

2021.03.25 10:20

LRT trumpai. Baltarusijos nepriklausomybė: ką švenčia Lukašenka, o ką – opozicija

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.03.25 10:20

Ketvirtadienį Baltarusijos opozicija ir išeivija mini Nepriklausomybės dieną. Tačiau Aliaksandro Lukašenkos režimas nacionaline diena „referendumu“ yra paskelbęs liepos 3-iąją. Šalis turi ir trečią, nešvenčiamą, dieną – liepos 27-ąją, o dabar siūloma nauja data. LRT trumpai paaiškina, ką visa tai reiškia.

„(Lukašenka) bando parduoti Baltarusiją po gabalėlį mainais į sankcijas ir paramą. (...) Kviečiu baltarusius rengtis tai dienai, kaupti protestų dvasią, kurti saugumo grupeles, planuoti grįžti į miestų gatves, nes tik Baltarusijos žmonės gali užkirsti kelią mūsų šalies pardavimui“, – perspėjo opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, kviesdama baltarusius į antrą protestų prieš režimą bangą.

Ketvirtadienį ji su Lietuvos užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu Vilniaus Rasų kapinėse pagerbia kovotojus už Baltarusijos laisvę, o opozicija tikisi, kad ši diena taps „protestų pavasario“ pradžia.

Kovo 25-ąją Baltarusijos pilietinė opozicija mini Dzen voli (liet. Laisvės diena), kuri yra tapusi baltarusių išeivių pasaulyje ir opozicijos simboliu. Ši data kildinama iš 1918 metų kovo 25-ąją paskelbtos Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybės. Trumpai gyvavusios šalies vėliava buvo šiandien opozicijos naudojama balta-raudona-balta dvispalvė.

„Pagrindinė baltarusių tautinės valstybės Nepriklausomybės diena yra kovo 25-oji. (...) Opozicija ją švenčia kaip alternatyvą visoms valstybinėms šventėms, kuriose naudojamas sovietinis herbas, sovietinė vėliava. Kovo 25-ąją jie pasiima Vytį, baltą-raudoną-baltą vėliavą“, – LRT.lt teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Rūstis Kamuntavičius.

Anksčiau A. Lukašenka kartais griežčiau draudė dienos minėjimus, kartais leisdavo surengti eitynes, demonstracijas. Tačiau kovo 25-osios mitinguose dažnai pasigirsdavo nepasitenkinimo režimu, pareigūnai griebdavosi smurto prieš piketuotojus, mojuojančius tautine vėliava, deginančius A. Lukašenkos portretus.

Dabar, šalį ir toliau krečiant protestams, į Minsko ir kitų miestų gatves sutrauktos karinės pajėgos ir pareigūnų rezervai – tokiu būdu siekiama malšinti galinčius kilti protestus, – leidimai bet kokioms demonstracijoms nebuvo duoti, pareigūnai ragina šalies gyventojus nedalyvauti akcijose.

Sovietinis palikimas

Baltarusija nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos paskelbė 1990-ųjų liepos 27 dieną. 1991–1995 metais šalis tądien irgi šventė savo nepriklausomybę, tačiau 1996 metais referendume priėmus naują Konstituciją šis minėjimas buvo perkeltas į liepos 3-iąją.

Liepos 3-ioji yra susijusi su 1944 metų įvykiais, kai tądien sovietų Raudonoji armija iš Minsko išstūmė Vokietijos pajėgas. Greta gegužės 9-osios, kai Rusija ir Baltarusija mini nacistinės Vokietijos nugalėjimą Antrajame pasauliniame kare, tai svarbiausia A. Lukašenkos režimui data.

„Gegužės 9-oji ir liepos 3-ioji yra pagrindinės ašys, aplink kurias sukasi visa Lukašenkos ideologija. (...) Tuomet miestai pasipuošia, iškeliamos vėliavos, eina visa propaganda“, – pabrėžia R. Kamuntavičius.

Todėl liepos 3-iosios renginiuose anksčiau nevengdavo dalyvauti ir Vladimiras Putinas. Vis dėlto Baltarusijos režimo santykis su Antruoju pasauliniu karu yra kitoks nei Rusijos, kuri save, kaip tiesioginę Sovietų Sąjungos įpėdinę, laiko kone vienintele nacistinės Vokietijos nugalėtoja.

R. Kamuntavičius teigia, kad geriausiai tai atspindi Antrojo pasaulinio karo (Baltarusijoje, kaip ir Rusijoje, vadinamo Didžiuoju Tėvynės karu) muziejus Minsko centre – prieš 10 metų pastatyto statinio kupolas identiškas Reichstago formoms, ant jo plevėsuoja raudona sovietų vėliava.

„Kai vaikštai po muziejų, visa ten skambanti retorika tokia, kad baltarusiai kariavo su vokiečiais ir laimėjo. Kai rusai lankosi muziejuje, klausia, kur jie buvo tame kare. Išeina, lyg baltarusiai laimėjo“, – sako R. Kamuntavičius.

Antrasis pasaulinis karas, baltarusių partizaninio pasipriešinimo naciams atminimas daugeliui baltarusių ir opozicijos atstovams nekelia vidinių prieštaravimų – tuo pačiu metu galima remti tautinį baltarusių identitetą ir gerbti sovietų veiksmus kare, teigia R. Kamuntavičius: „Net ir Cichanouskaja, daugybė kitų batarusių opozicijos atstovų nevengia partizaninio judėjimo Antrajame pasauliniame kare mitų (...). Istorikai taip pat teigia, kad tai jų tautinio identiteto dalis.“

Šių elementų svarbą pabrėžia ir faktas, kad po prezidento rinkimų rugpjūčio 9-ąją baltarusiai pirmą vakarą protestuoti susirinko būtent prie minėto muziejaus Minsko centre, kur virš jų plevėsavo sovietinė vėliava.

Režimas siūlo naują, opozicija nori senos

Kai šiemet Baltarusijos režimas surengė nacionalinę asamblėją, joje susirinkę delegatai „pasiūlė“ dar vieną nacionalinę šventę – rugsėjo 17-ąją.

Ši diena susijusi su 1939 metų įvykiais, kai sovietų pajėgos įžengė į Rytų Lenkiją. Dėl sovietų ir nacių pasirašyto Molotovo–Ribbentropo pakto abiejų agresorių kariuomenės susitiko prie nustatytų linijų ir kartu šventė – Breste buvo surengtas bendras nacių ir sovietų kariuomenių paradas. Tuometės Rytų Lenkijos dalis buvo prijungta prie sovietinės Baltarusijos ir šiandien yra šios valstybės dalis.

„Žiūrint iš baltarusių pusės, tai Baltarusijos susijungimo diena. Rytinė ir vakarinė dalys buvo sujungtos. Dabar Lukašenkos propaganda stengiasi rodyti, kad nors Rytai ir Vakarai yra skirtingi, provakarietiški ir prorytietiški, ši diena gali mus suvienyti. Tą dieną jie labai stums“, – teigia R. Kamuntavičius.

Opozicija nemini kitų nacionalinių dienų, nors jų nešvęsti griežtai neragina. „Jų mąstymas toks, kad jie ne itin priešinasi, veikiau sutinka: tegu būna kelios, kas nori, tegul švenčia. Bet vis tiek jiems pagrindinė yra kovo 25-oji ir, jeigu Baltarusija atsikratytų Lukašenkos režimo, aišku, kad jie kovo 25-ąją padarytų pagrindine diena, visos kitos gal ir liktų, bet nebūtų taip akcentuojamos“, – sako R. Kamuntavičius.