Pasaulyje

2021.03.20 20:21

Vokietijos kaizerių drama – palikuonys nori prarastų pilių, bet viską temdo ryšiai su naciais

LRT.lt2021.03.20 20:21

Paskutinio Vokietijos imperatoriaus palikuonys kovoja su valstybe, kad susigrąžintų nusavintą turtą. Jų šeimos istorijoje galima atsekti ir abejotinų sąsajų su nacių režimu, kurios gali turėti teisinių pasekmių, rašo „Deutsche Welle“ (DW). 

176 ką tik atnaujinti kambariai, didingi sodai ir įspūdingi fontanai – kas nenorėtų persikelti į Potsdame, visai šalia Berlyno, esančius Cecilienhofo rūmus? Panašu, kad vienas žmogus – Georgas Friedrichas Ferdinandas, Prūsijos kunigaikštis, karališkosios Hohencolernų dinastijos palikuonis ir paskutinio Vokietijos monarcho kaizerio Wilhelmo II proanūkis – itin nekantrauja juose apsigyventi. Bet ar jam bus leista, ar ne, yra istoriniu požiūriu reikšmingas teisinis klausimas.

Nuo 2014 m. Georgas Friedrichas kovoja su Vokietijos valdžia, siekdamas užsitikrinti teisę gyventi šiame nekilnojamojo turto objekte – paskutiniuose rūmuose, kuriuos pasistatė jo šeima, kai dar priklausė Vokietijos aukštuomenei. Jis taip pat siekia susigrąžinti šeimai priklausiusius meno kūrinius ir kitą turtą. Kol kas jo galimybės lieka neaiškios.

Kas tokie yra Hohencolernai?

Dinastinės Hohencolernų šaknys siekia 11 a. – pirmą kartą šeima oficialiuose šaltiniuose paminėta 1061 m. Šeimos imperatoriškieji namai buvo įsikūrę kalno viršūnėje pietvakarių Vokietijos Baden-Viurtembergo žemėje, kur šiandien stūkso 19 a. neogotikinė Hohencolerno pilis.

1871 m. Vokietijai susivienijus į imperiją, Vokietijos imperatoriumi buvo paskelbtas tuometis Prūsijos karalius Vilhelmas I, kilęs iš Hohencolernų dinastijos. Po jo mirties 1888 m., sostą perėmė jo sūnus Friedrichas III, tačiau valdė tik 99 dienas, nes pats mirė nuo gerklės vėžio. Kitu ir paskutiniu Vokietijos imperatoriumi tapo vos 29 metų sulaukęs Friedricho sūnus Wilhelmas II, rašo DW.

Monarchijos galas

Vokietijos monarchija žlugo 1918 m. lapkritį, kai, likus vos kelioms dienoms iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Vilhelmas II atsisakė sosto. Jis pasirinko tremtį Nyderlanduose.

1919 m. Veimaro Konstitucija panaikino ypatingą bajorų statusą ir privilegijas. Visgi bajorijos atstovams buvo leista išlaikyti savo titulus, pridėjus juos prie pavardės. Kitaip tariant, Didžiosios Britanijos Velso princas Charlesas iš tikrųjų yra tik princas, o Ernstas Augustas, Hanoverio princas, Brunsviko ir Liuneburgo kunigaikštis, paskutinio Vokietijos imperatoriaus proanūkis, yra princas ir kunigaikštis.

Veimaro respublikoje antimonarchistinės nuotaikos buvo itin gajos. Imperatoriaus turtas buvo konfiskuotas. Hohencolernai kreipėsi į teismus ir 1926 m. su laisvąja Prūsijos valstybe – iš buvusios karalystės atsiradusia demokratine valstybe – buvo pasiektas susitarimas dėl kompensacijos. Tačiau jo pasekmės ir šiandien ginčijamos teismuose.

1926 m. išleistas įstatymas numatė, kad šeimai turi būti grąžinta didelė konfiskuoto Hohencolernų turto dalis, įskaitant ir Cecilienhofo rūmus. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo padėtis vėl pasikeitė, rašo DW.

Teisinio mūšio laukas

1945 m. didžioji Hohencolernų šeimos turto dalis atsidūrė sovietų okupuotoje zonoje Rytų Vokietijoje, kuri vėliau tapo Vokietijos Demokratine Respublika. Komunistinė valstybė perėmė turto nuosavybę, o šeima vėl buvo išvaryta.

1990 m. pasirašytoje susivienijimo sutartyje, sujungusioje Rytų ir Vakarų Vokietiją, buvo pripažintas neteisėtas žemės ir pastatų, bet ne fizinio inventoriaus, nusavinimas. 1994 m. už tokį nusavinimą buvo nustatyta kompensacija. Tačiau teismui nustačius, kad Hohencolernai „aiškiai rėmė“ nacių režimą, teisė į kompensaciją šeimos atstovams nebuvo suteikta.

Istoriniai duomenys rodo, kad buvęs sosto įpėdinis, paskutiniojo imperatoriaus sūnus Vilhelmas simpatizavo naciams, sveikino Adolfą Hitlerį gimtadienio ir Naujųjų metų proga. 1936 m. gruodį buvęs sosto įpėdinis pasiuntė Hitleriui „nuoširdžiausius linkėjimus“ dėl diktatoriaus „naudingų veiksmų mūsų mylimos tautos ir tėvynės gerovei“, rašo DW.

Istorikai nesutaria dėl šių įrodymų aiškinimo ir svarbos teismo procese, tačiau neabejojama, kad abu veiksniai turės lemiamos įtakos teisinės kovos rezultatams. Iki šiol surašyti keturių ekspertų liudijimai pateikia skirtingas išvadas apie buvusio sosto įpėdinio politines pažiūras ir elgesį. Visai neseniai, trečiadienį, vykusio Vokietijos parlamento kultūros komiteto posėdžio metu septyniems istorikams, teisės mokslininkams ir meno ekspertams nepavyko sutarti, ar Hohencolernų šeima „aiškiai rėmė“ nacius.

Klausimas dėl galimos kompensacijos ar net buvusio turto grąžinimo gyviems Hohencolernų šeimos nariams lieka atviras, kaip ir tarpukario istorinės interpretacijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt