Prieš trisdešimt vienerius metus, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybę. Kad ir kaip neišvengiama tai atrodo iš šiandienos perspektyvos, tuomet JAV Vyriausybė toli gražu nepalaikė šio sprendimo.
Maskva teigė, kad šis veiksmas yra beprasmis, o George`o H. W. Busho administracija nerimavo, kad jis gali sugriauti tai, ką ji laikė nauja tarptautine tvarka, kuri tapo įmanoma prie SSRS vairo stojus Michailui Gorbačiovui.
1990 m. kovą Lietuvos kaimynės prie Baltijos jūros taip pat surengė laisvus rinkimus į savo respublikų lygio Aukščiausiąsias Tarybas. Po metų, 1991 m. kovo 3 d., Estijos ir Latvijos SSR surengė referendumus, kuriuose nuolatinių gyventojų klausė, ar jie pritaria nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimui ir tapimui Estijos Respublika ir Latvijos Respublika.
Formaliai Amerikos vykdoma politika palaikė tokią retoriką, kuri atspindėjo oficialią JAV poziciją, kad narystė Sovietų Sąjungoje Baltijos šalims buvo primesta neteisėtai. Nepaisant oficialios pozicijos, po 1989 m. JAV iš pradžių atsargiai žiūrėjo į šį regioną, ir laikėsi latvių istorikės Unos Bergmanės žodžiais tariant, „netikrumo politikos“, kurią ji apibūdina netrukus pasirodysiančioje to paties pavadinimo knygoje („Netikrumo politika: JAV, Baltijos šalių klausimas ir SSRS žlugimas“ (angl. „Politics of Uncertainty: The US, the Baltic Question and the Collapse of the USSR“).
Vykstant Vokietijos susivienijimui, Vakarų šalys, ypač JAV, nuogąstavo, kad šie įvykiai gali susilpninti M. Gorbačiovą, kuris atvėrė duris į tai, ką tuometis JAV Valstybės departamento atstovas spaudai Richardas Boucheris teigė esant plačiai paplitusiu tikėjimu „drąsiu nauju pasauliu, kur viskas daroma kartu“ su Kremliuje įsitvirtinusiu reformų šalininku.
Visus 1990 metus Amerikos spauda nesutarė, ar šalis turėtų palaikyti Lietuvos nepriklausomybę, ar geriau patylėti ir taip, tikėtina, padėti M. Gorbačiovui apginti savo poziciją nuo griežtos rankos politikos šalininkų Sovietų Sąjungoje.
Kongreso nariai, spaudžiami Baltijos šalių diasporos, pastūmėjo G. Bušo administraciją palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Bet, kaip rodo U. Bergmanės tyrimas, administracija buvo pasirengusi susilaikyti nuo konfrontacijos su Maskva dėl Lietuvos tol, kol nebus naudojamas smurtas. Kai 1991 m. sausį smurtas vis tik prasiveržė, tapo aišku, jog tai, R. Boucherio žodžiais tariant, yra „pirmasis įrodymas, kad [drąsus naujas pasaulis] neegzistuoja“.
Mums, Bradley`ui Woodworthui ir Matthew Schmidtui, pirmasis signalas, kad Vakarai gali palikti Lietuvą likimo valiai, buvo skambutis, kurio sulaukėme sausio mėnesį. Tai buvo signalas. Įspėjimas.
Buvo 1991 m. sausis, vos prieš kelias dienas sovietų kariai šalia Vilniaus televizijos bokšto ir LRT televizijos pastato nužudė 14 protestuotojų. Tą dieną buvo sužeista daugiau kaip 100 žmonių. Smurto proveržio neišvengta ir kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje.
Tuo metu Taline studijavę Bradley ir jo žmona Cherie pakliuvo į vieną iš paskutiniųjų žlungančios Sovietų Sąjungos smurto konvulsijų. Ar ambasada privers juos mesti studijas? To jie nežinojo.
Tačiau balsas telefono ragelyje neminėjo šaudymų, neužsiminė ir apie nesaugią politinę padėtį, susidariusią dėl visoje Sovietų Sąjungoje planuojamo referendumo vėl pakurstytų nepriklausomybės judėjimų veiklos.
Taip, skambino iš ambasados, nes buvo susirūpinta užsienyje esančių amerikiečių saugumu. Bet ne dėl Sovietų Sąjungos politikos. Ambasados susirūpinimą sukėlė įvykiai Kuveite, esančiame už daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų į pietus.
To mėnesio 17 d. Amerikos Vyriausybė pradėjo operaciją „Audra dykumoje“.
Praėjusį rugsėjį prezidentas G. Bushas karą paskelbė „naujosios pasaulinės tvarkos“ pradžia. Ant kortos buvo pastatyta ne „tik viena maža šalis“, bet šviesi „didelė idėja“ apie dar ne visai posovietinį pasaulį. Tačiau imperija dar nebuvo pasitraukusi iš kovos. Maskva, o gal tik atskira sovietų valdžios grupė, norėjo išlaikyti tai, kas jai vis dar panašėjo į senąją pasaulio tvarką.
Vašingtonas bandė apsidrausti. G. Bushas pasmerkė represijas ir dar kartą patvirtino, kad tikslas yra taikus reformų procesas. Bet jis buvo atsargus ir neapkaltino M. Gorbačiovo davus įsakymą naudoti jėgą, atvirkščiai, teigė, kad žavisi „sovietų lyderiais, kurie pasirinko tokį [nesmurtinių reformų] kelią“, leisdamas suprasti, kad galbūt įsakymą šaudyti davė griežtos rankos politikos šalininkai. Deja, jis klydo.
Ir nors Generalinis sekretorius pritarė jėgos naudojimui, jam netrukus pasidarė nejauku nuo įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto vaizdų, todėl jis paliepė savo pajėgoms ateityje vengti panašių veiksmų. Tolesnė įvykių eiga parodė, kad tai buvo didžiulė nepriklausomybės judėjimo pergalė ir tinkamas jo kankinių likimo įprasminimas.
Pietuose plytinčiose dykumose nejaukumo nebuvo. Kaip pokalbyje su M. Gorbačiovu pažymėjo Irako užsienio reikalų ministras Tariqas Azizas, per kiek daugiau nei mėnesį buvo surengta apie 80 tūkst. karinių skrydžių. Koks buvo siaubas, kaip jis sakė, „tokioje mažoje šalyje kaip Irakas [čia jis turbūt turėjo omenyje Kuveitą, kurį Irakas laikė savo teritorija]“, kuri tapo puikiu „revoliucijos Amerikos kariniuose reikaluose“ įrodymu.
Kitaip tariant, Persijos įlankos karas buvo suprantamas kaip įrodęs naujojo jankių požiūrio į karą veiksmingumą: aukštosios technologijos, didelis greitis, mažai aukų. Irakas tapo puikiu vieno iš pagrindinių įrankių, kuriant naująją pasaulio tvarką, debiutu.
Po metų prezidento Billo Clintono valstybės sekretorė Madeline Albright išrėkė aukščiausiam Persijos įlankos karo vadui generolui Colinui Powellui: „Kokia prasmė turėti tokią puikią kariuomenę, apie kokią nuolat kalbate, jei negalime jos panaudoti [intervencijai į Bosniją]“.
Amerikos kariuomenės revoliucija pirmiausia vyko JAV vadovų galvose, o pagrindinės varžovės susilpninimas buvo ir netikėtai atėjusi mintis, ir puiki galimybė.
Tačiau tą šaltą 1991 m. sausio naktį lietuviams susirinkus prie Vilniaus televizijos bokšto, amerikiečių dėmesys buvo sutelktas ne į sovietų tankus, o į C. Powello karinių pajėgų plieną.
M. Gorbačiovas, kuris, ko gero, jau raudonavo prieš amerikiečius dėl aukų Baltijos šalyse, visomis išgalėmis siekė užkirsti kelią tolesniam kraujo praliejimui, kaip kad vėlų vasario 23 d. vakarą sakė T. Azizui. Jis siekė būti tarpininku derybose dėl karo veiksmų Persijos įlankoje nutraukimo. Tačiau T. Azizas pažadino dar vieną M. Gorbačiovo troškimą – išlaikyti savo ir Sovietų Sąjungos įtaką.
„Mes nelaikome SSRS tarpininku mūsų ir amerikiečių derybose, – erzino jis. – Mes jus laikome paveikia valstybe, turinčia principingą poziciją.“
„Jūs teisingai įvertinote mūsų vaidmenį“, – atsako Generalinis sekretorius. Kalbėdamas apie tvirtą nusistatymą prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, jis priduria, kad „kai kurie tikisi, jog dėl vidinių sunkumų Sovietų Sąjunga gali pasiduoti spaudimui ir nusižengti savo principams. Bet taip neįvyks“.
Kito telefoninio pokalbio tą pačią dieną metu M. Gorbačiovas, pasisakantis už karo veiksmų nutraukimą, kalbasi su buvusiu Indijos ministru pirmininku Rajivu Gandhi, kuris apgailestauja: „Deja, daugelio šalių žiniasklaidoje susiklostė tokia situacija, kad tiesa nebėra vertinama. Tikrąją to žodžio prasme kyla dezinformacijos bangos“.
M. Gorbačiovas pritaria: „Taip, jie [žiniasklaida] turi didelį potencialą informacijos srityje. Mes tai matome konflikto Lietuvoje kontekste. Tai turėjo ne tik vidinių, bet ir išorinių priežasčių […]“. Tokiu būdu sausio 13 d. įvykiai tampa jo pasyvia patirtimi, o ne veiksmais, kuriems jis aktyviai pritarė.
1991 m. pavasarį ir vasarą G. Bušo administracija demonstravo atsargų išrinktų, nesovietinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių pripažinimą, tuo pačiu rūpindamasi, kad tai nebūtų vertinama kaip konfrontacija su Maskva.
Gegužį atvykę į Vašingtoną dalyvauti Helsinkio komisijos posėdyje JAV kongrese, Vytautas Landsbergis, Latvijos ministras pirmininkas Ivarsas Godmanis ir Estijos ministras pirmininkas Edgaras Savisaaras Baltuosiuose rūmuose trumpai susitiko su prezidentu G. Bushu. Po renginio Baltųjų rūmų išplatintame pranešime spaudai buvo teigiama, kad „sąžiningos ir konstruktyvios derybos yra vienintelis būdas išspręsti sudėtingas Maskvos ir Baltijos šalių vyriausybių problemas“.
Dar liepos mėnesį JAV siekė plėsti prekybą su SSRS, suteikdama jai prekybai palankiausios šalies statusą ir tuo pačiu užsitikrindama galimybę aktyviau bendrauti su Lietuva, Latvija ir Estija.
Jungtinės Valstijos norėjo abiejų dalykų vienu metu – palaikyti M. Gorbačiovą ir bent jau atrodyti taip, tarsi palaikytų Baltijos šalis. Šios linijos G. Bushas kruopščiai laikėsi liepos pabaigoje vykusio paskutinio vizito į Maskvą metu, prieš pat išvykstant į Kijevą, kur jis įspėjo ukrainiečius nesiimti „vietinio despotizmo“.
„Amerikiečiai, – sakė G. Bushas, – nepadės tiems, kurie propaguoja savižudišką nacionalizmą, grįstą etnine neapykanta.“ Bet tai buvo neegzistuojantis kompromisas.
Lietuviams, latviams ir estams 1991 m. įvykiai klostėsi visai kitame lygmenyje nei M. Gorbačiovui ir G. Bushui. Žvelgdamos į Baltijos šalis, dvi supervalstybės manė, kad žiūri į kažką visiškai nereikšmingo.
Žmonėms savo tėvynėse gyvenimas, atrodė, tapo didesnis, reikšmingesnis. Jie galbūt neturėjo tankų ar reaktyvinių lėktuvų, tačiau jie žinojo, kas jie yra ir kuo nori būti. Jie buvo pasirengę aukotis, kad išpirktų prieš tiek metų iš jų atimtą nepriklausomybę. Net ir užpulti sausio 13-osios naktį lietuviai liko ištikimi nesmurtinei revoliucijai – nepriklausomybės siekiui, kuriuo kartu su latviais ir estais sukūrė dainuojančią revoliuciją:
Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
– Sūneli, tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.
O jeigu teks man iškeliauti
Iš šios žemelės mylimos,
Mergaite, tu manęs neliūdėki,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.
Savo knygoje „Dainos galia: nesmurtinė nacionalinė kultūra Baltijos šalių dainuojančioje revoliucijoje (angl. „The Power of Song: Nonviolent National Culture in the Baltic Singing Revolution“) folkloristas Guntis Šmidchensas pasakoja tos nakties įvykius: „Grindinys virpėjo nuo variklių gausmo ir tankų vikšrų girgždėjimo. Šūviai ir riksmai užpildė tamsą. Daina virto ritmingu skandavimu: „Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lie-tu-va!“
Kiek vėliau tą pačią dieną Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo prie Seimo susirinkusiems žmonėms, ragindamas lietuvius sulaikyti pyktį, nesipriešinti: „Daina mums padėjo, padėjo šimtmečiais, – sakė jis. – Ir dabar dainuokime, giedokime šventas giesmes, tik nesiplūskime, nesikeikime ir nesileiskime į muštynes [...] Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!“ Kaip graikų mituose, iš sausio gimė kovas.
Praėjus trisdešimčiai metų, sausio 6 d., Amerika tam tikra prasme išgyveno revoliuciją, kai įtūžę protestuotojai šturmavo JAV Kapitolijų Vašingtone, kur Kongreso nariai buvo susirinkę patvirtinti Joe Bideno išrinkimą prezidentu. Tačiau bandymai lyginti šiuos protestus su Lietuva sukelia painiavą.
Patys amerikiečiai nesutaria, kaip tai pavadinti. Ar tai buvo sukilimas prieš Vyriausybę? Vargu ar galima būtų pastatyti Amerikos liberalus į vieną gretą su M. Gorbačiovu, kuris Baltijos šalių dainuojančią revoliuciją laikė neteisėta protesto forma.
Ar tai buvo šlovingas per neteisėtus rinkimus pagrobtos nepriklausomybės atkūrimas? Taip šiuos įvykius vertina riaušininkai / sukilėliai. Jie mano, kad buvo priversti panaudoti jėgą, kad būtų atšaukti neteisėti rinkimų rezultatai.
Tad šiuo metu mes, amerikiečiai, taip pat gyvename netikrumo politikos sąlygomis.
Gal visgi Tariqas Azizas buvo teisus. Nėra tokio dalyko, kaip viena maža šalis. Istorija dideliais žingsniais ateina net ir į mažas šalis. O tokios didelės valstybės kaip JAV gali daug ko pasimokyti iš mažesniųjų patirties.
Šiais neapibrėžtais laikais geriausia, ką galime padaryti, tai būti tokiais, kokiais turėtume būti – būti tikrais, būti humaniškais. Kaip sakė mūsų didysis poetas Waltas Whitmanas, dainuokime savo dainą. Lietuviai, latviai ir estai mums parodė kaip.
Matthew Schmidtas yra Nacionalinio saugumo ir politikos mokslų docentas Niu Heiveno universitete (Konektikutas, JAV), kur jis taip pat vadovauja Tarptautinių reikalų programai. Anksčiau jis dėstė strateginį planavimą JAV kariuomenės pažangių karo studijų mokykloje.
Bradley Woodworthas yra Niu Heiveno universiteto istorijos docentas ir Jeilio universiteto baltistikos studijų koordinatorius. 1990 m. ir 1991 m. jis dirbo žurnalistu Taline leidžiamuose laikraščiuose „The Estonian Independent“ ir „The Baltic Independent“.
