Pasaulyje

2021.03.13 10:28

Antroji po Marxo ir nepritarimas Leninui: iš Lenkijos kilusi Luxemburg kovojo dėl pasaulinės revoliucijos

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.03.13 10:28

Prieš 150 metų kovo 5-ąją nedideliame Lenkijos, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai, Zamoščės mieste gimė Rosa Luxemburg. Ji tapo viena svarbiausių socialistinės revoliucijos Vokietijoje vedlių, kritikavo sovietus ir buvo pasmerkta Stalino. Filosofinis R. Luxemburg palikimas tebėra aktualus ir šiandien, ypač visą pasaulį drebinančių „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (BLM) ir ekologinių protestų fone.

Kilusi iš nereligingų žydų šeimos, R. Luxemburg teigė iš tėvo perėmusi domėjimąsi liberaliomis idėjomis, o šeimai persikėlus į Varšuvą gimnazijoje įstojo į Proletarų partiją. Baimindamasi caro pareigūnų persekiojimo dėl revoliucinių pažiūrų ir dėl to, kad tuometėje Rusijos imperijoje moterys negalėjo studijuoti universitete, R. Luxemburg 1889 metais slaptai, kunigo paslėpta vežime, pasitraukė į Šveicariją.

Studijuodama universitete humanitarinius ir socialinius mokslus R. Luxemburg užmezgė romaną su iš Vilniaus kilusiu socialistu Leo Jogichesu. Vėliau ji tapo viena iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos partijos (SDKPiL) lyderių, bet ryškiausiai jos politinė ir intelektualinė veikla pasireiškė persikėlus gyventi į Vokietiją.

Darbininkų judėjimas 19 ir 20 amžių sandūroje stiprėjo visoje Europoje ir už jos ribų. Į jį įsiliejusi R. Luxemburg užėmė radikalią poziciją – polemizavo su socialdemokratų teoretikais, kurie siūlė veikti parlamentinėmis priemonėmis ir taip siekti reformuoti sistemą.

„Ji gynė poziciją, kad teisingumą, lygybę ir demokratinę socialistinę santvarką galima sukurti tik per masinį revoliucinį judėjimą“, – LRT.lt sakė DEMOS kritinės minties instituto filosofas dr. Egidijus Mardosas.

Perspėdama, kad kitu atveju pokyčiai virs susitaikymu, darbininkų judėjimas bus inkorporuotas į esamą sistemą, o kapitalizmas toliau plėsis, R. Luxemburg ėmėsi aktyvios politinės veiklos (už ją ne kartą kalėjo), rašė pamfletus, laiškus, knygas.

Nerėmė Lenkijos priklausomybės ir kritikavo sovietus

Nepaisant ryšių su Lenkija, R. Luxemburg požiūris į tautinius judėjimus Rusijos imperijoje buvo skeptiškas.

„Ji pasisakė prieš juos, esą šie nepriklausomybės siekiai esamomis kapitalizmo sąlygomis yra naivūs: ekonomikos yra integruotos, kapitalas nepaiso sienų ir tautybių. Politinė nepriklausomybė bus smarkiai iliuzinė, (...) ir bus labai daug iliuzijų bei nereikalingo susipriešinimo, jei pirma bus reikalaujama kurti nacionalines valstybes ir tada jose siekti socialinio teisingumo“, – teigia E. Mardosas.

Užtat R. Luxemburg rėmė plataus masto tarptautinį darbininkų judėjimą, kuris kovotų su „kapitalo jėga“, o ją įveikus būtų sprendžiamas nacionalinių valstybių klausimas.

1905-aisiais nepavykęs perversmas ir 1917 metų revoliucija Rusijoje stipriai sukrėtė R. Luxemburg. Ji jau anksčiau buvo asmeniškai susitikusi su V. Leninu ir viešai su juo polemizavo dėl to, kad bolševikai siekė centralizuoti revoliucinį judėjimą, jį pajungti partijai ir vadams.

Apmąstydama įvykius Rusijoje, R. Luxemburg plėtojo masių lyderystės dialektiką ir pabrėžė spontaniškumo svarbą. Vienoje svarbiausių savo knygų „Masinis streikas“ ji gina Karlo Marxo teiginius, kad darbininkų išsivadavimas yra jų pačių reikalas.

„Revoliucija yra masinių protestų ir sukilimų reikalas, kuriuose žmonės patys [...] pradeda suprasti, prieš ką kovoja, ko siekia, ima jausti tarpusavio solidarumą. [...] Ir turi iš savęs pagimdyti lyderius, kurie eitų kartu su masėmis“, – R. Luxemburg pažiūras atskleidžia E. Mardosas.

Pirmasis pasaulinis karas, kurį palaikė ir Vokietijos socialdemokratų partija, sukėlė dar vieną šoką R. Luxemburg ir kitiems socialistams. Jie šį karą laikė imperialistinės ir kapitalistinės politikos rezultatu, iš karo grįžtančios darbininkų masės taip pat manė buvusios apgautos.

Manoma, kad R. Luxemburg, Karlas Liebknechtas ir kiti šalininkai svarstė nusižudyti po tokios darbininkų judėjimo „išdavystės“, tačiau pasirinko politinę veiklą ir įkūrė Spartako sąjungą – ji 1918 metais mėgino surengti socialistinę revoliuciją Vokietijoje. Tokiu būdu R. Luxemburg atsidūrė barikadų priešakyje, bet tai atvedė ir prie mirties.

Net ir nesėkmingi revoliuciniai bandymai R. Luxemburg atrodė naudingi plačiam darbininkų judėjimui. „Per klaidas, per galbūt per ankstyvus proveržius žmonės galbūt įgaus vis daugiau sąmoningumo, plėsis solidarumo tinklai. Ir tai ilgainiui suformuos masinius judėjimus už didesnį socialinį teisingumą, demokratiją, kurią ji įsivaizdavo tik socializmo sąlygomis“, – teigia E. Mardosas.

1919 metų vasario 15 dieną R. Luxemburg ir K. Liebknechtą nužudė Vokietijos kariuomenės pareigūnai, jų kūnai buvo išmesti į upę Berlyne ir aptikti tik po kelių dienų. Manoma, kad planui galėjo pritarti ir socialdemokratų partija ar jos vadai.

„Tai tik įrodo, kad R. Luxemburg dešiniosios jėgos laikė realia grėsme ir jėga. Ir lydere, kuri iš tikrųjų daro įtaką. Jei nusprendė, kad norint sustabdyti revoliuciją reikia ją nužudyti“, – sako E. Mardosas.

Antroji po Marxo ir idėjų renesansas

Po tragiškos mirties R. Luxemburg tapo savotiška socialistų kankine, toks motyvas paplito Vakaruose. Bet dėl kritikos bolševikams, V. Leninui ir vienpartinei diktatūrai Sovietų Sąjungoje ši autorė buvo ignoruojama, siekta ją diskredituoti.

Dabar jos intelektinis palikimas kelia vis didesnį susidomėjimą, lietuviškai taip pat pirmą kartą išleistas jos pamfletas.

„Galime kalbėti apie šiokį tokį R. Luxemburg renesansą“, – teigia E. Mardosas. R. Luxemburg domėjosi tiek kairieji filosofai, ekonomistai, vadinantys ją „antrąja po Marxo“, tiek ir dešinieji teoretikai, pavyzdžiui, totalitarizmą nagrinėjusi Hannah Arendt.

„György Lukácsas, laikomas Vakarų marksizmo pradininku, savo darbuose Rosai Luxemburg skiria nepaprastai daug dėmesio. Ją laiko pirmąja autore po Marxo, kuri turėjo tokius intelektinius gebėjimus suvokti kapitalizmo raidą, kontradikcijas ir dinamiką“, – teigia E. Mardosas.

R. Luxemburg svarbi ir moterų emancipacijos judėjimui. Nors pati R. Luxemburg savo tekstuose šios temos neakcentavo, ją aktyviau išdėstyti poziciją ragino kiti feministai, todėl lyčių lygybę R. Luxemburg laikė siektinu tikslu. Ji kėlė socialinės reprodukcijos klausimus, kai moterims nėra atlyginama už „antrą“ darbą auginant vaikus ir rūpinantis šeima, namų ūkiu. Ji taip pat prognozavo visišką gamtinių išteklių išnaudojimą ir kad tai pakenks planetai.

Pastaruoju metu E. Mardosas pastebi mėginimų „raudonąją Rosą“ paversti savotiška popkultūros dievaite, panašia į Che Guevarą, analizuojami jos emocionalūs, poetiški laiškai, gyvenimas, romanai, mirtis.

Net giriami subanalinti ir iš konteksto ištraukti jos pareiškimai apie toleranciją, paverčiant ją liberalizmo šalininke.

„Matant dabar pasaulyje vykstančius masinius judėjimus – „Occupy (Wall Street)“, „Black Lives Matter“, klimato maištus, masinius moterų judėjimus – [...] šiame kontekste Rosa Luxemburg vėl tampa labai įdomia autore. Prisimenami jos raštai apie masių spontaniškumą, lyderystę, masinio judėjimo dialektiką. Juose vėl atrandama įdomių įžvalgų ir apmąstymų, kaip masiniai protestai turėtų vykti ir plėtotis dabar“, – teigia filosofas E. Mardosas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt