Pasaulyje

2021.03.04 22:00

Judy Dempsey. Kodėl ES neturi Rusijos strategijos?

Judy Dempsey, Carnegie Europe bendradarbė, LRT.lt2021.03.04 22:00

ES institucijų vadovams ir valstybių narių vyriausybėms reikia, kad Vokietija suformuotų strateginę politiką Rusijos atžvilgiu. Tačiau kanclerė Angela Merkel nėra pasirengusi imtis šios užduoties, „Carnegie Europe“ portale rašo Judy Dempsey. 

Vasario 22 d. ES užsienio reikalų ministrai susitarė įvesti naujas sankcijas Rusijai. Šis žingsnis žengtas po to, kai Rusijos opozicijos lyderiui Aleksejui Navalnui buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. ES vyriausiasis diplomatas Josepas Borrellis teigė, kad yra „bendras sutarimas (...) jog Rusija dreifuoja link autoritarinės valstybės ir juda tolyn nuo Europos“.

J. Borrellis iš paskutiniųjų stengėsi susigrąžinti bent dalį autoriteto, po to, kai vasario pradžioje lankantis Maskvoje jį viešai pažemino Rusijos kolega Sergejus Lavrovas. J. Borrellis buvo įspėtas dėl šio vizito, nes laikas buvo netinkamas – ką tik buvo sulaikytas A. Navalnas. Ne visos ES valstybės narės palaikė J. Borrellį, be to, jis neturėjo aiškaus plano, ko siekia iš susitikimo su S. Lavrovu.

Kalbėdamas jau po to, kai buvo susitarta dėl sankcijų, J. Borrellis sakė: „[ES užsienio reikalų] ministrai vieningai suprato pastarojo meto Rusijos veiksmus ir reakcijas kaip aiškų signalą, kad jos nedomina bendradarbiavimas su Europos Sąjunga, priešingai, [Rusija] atrodo suinteresuota konfrontacija ir atsiribojimu nuo Europos Sąjungos“.

Jis pridūrė, kad nuo šiol ES laikysis trijų krypčių požiūrio. Bus daromas spaudimas Rusijai, jei ji pažeidinės tarptautinę teisę ir žmogaus teises, stengiamasi ją sulaikyti, jei bandys spausti Europą taip pat ir per dezinformaciją bei kibernetines atakas, ir kalbamasi su Rusija, kai ES bus suinteresuota tai daryti. Atrodo taip, tarsi ES ką tik būtų pripažinusi Kremliaus metų metus naudotą taktiką.

Šis ES požiūris ir sankcijos, apimančios draudimą kai kuriems Rusijos piliečiams keliauti, ne tik dar labiau pablogins Kremliaus ir Briuselio santykius. Jis akivaizdžiai rodo, kad europiečiai vis dar yra bejėgiai ir nesutaria, kokia strategija reikėtų vadovautis santykiuose su rytiniu kaimynu.

Lenkija ir Baltijos šalys nori, kad ES laikytųsi daug griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tai apimtų ir „Nord Stream 2“ dujotiekio, kuriuo Baltijos jūros dugnu dujos tiesiogiai tekės iš Rusijos į Vokietiją, tiesimo stabdymą. Nors kitos šalys, tokios kaip Graikija, Italija ir Ispanija, pritarė sankcijoms, jos neįžvelgia Rusijos grėsmės ten, kur ją mato Šiaurės ir Rytų ES narės. Pietų europiečiai didžiausia grėsme laiko migraciją ir nestabilumą Artimuosiuose Rytuose.

Atmetus šiuos skirtumus, ES turi nuspręsti, kokius santykius ji nuo šiol ketina palaikyti su Rusija. Kalbant apie užsienio ir saugumo politiką, ypač Maskvos atžvilgiu, Berlyno vaidmuo yra ypač svarbus. Tačiau strategija nėra įtraukta į vokiečių leksikoną.

Vokietijai strateginio veikimo Rusijos atžvilgiu ir kitais atvejais problema iš dalies yra susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Holokaustas ir griuvėsiai, kuriuos nacistinė Vokietija paliko didesnėje Europos dalyje, ypač rytuose, suformavo Vokietijos užsienio politiką.

Ironiška, bet net ir „Nord Stream 2“ tapo praeities auka. Nepaisant JAV grasinimų taikyti sankcijas ir kelių ES šalių, dabar jau įskaitant ir Prancūziją, kritikos, jei šis prieštaringai vertinamas Rusijos ir Vokietijos projektas bus tęsiamas, Berlynas jam pritars.

Štai kaip dujotiekio tiesimą teisina Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris. „Manau, kad tiltų deginimas [su Rusija] nėra stiprybės ženklas, – interviu sakė socialdemokratas F. W. Steinmeieris. – Mums, vokiečiams, yra kita dimensija“. Jo teigimu, Antrojo pasaulinio karo metu žuvo 20 mln. sovietų piliečių. „Yra buvę vaisingos partnerystės etapų, bet dar daugiau buvo baisaus kraujo praliejimo laikotarpių“, – pridūrė jis.

Jo interviu sukrėtė Lenkiją, Ukrainą ir kitas Rytų Europos šalis, kurios labai nukentėjo nuo nacių, o vėliau buvo okupuotos Sovietų Sąjungos.

Yra dar viena priežastis, paaiškinanti tokį F. W. Steinmeierio požiūrį. Vyresnės kartos vokiečių socialdemokratai – ir krikščionys demokratai – įsitikinę, kad Rusija neturėtų būti izoliuota. Tokia buvo pagrindinė Vokietijos „Ostpolitik“ arba Rytų politikos, kurią socialdemokratai ėmėsi įgyvendinti septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, mintis. Ši politika buvo grįsta ne tik bandymais užmegzti dialogą su Rusija, bet ir Wandel durch Annäherung arba pokyčių per suartėjimą idėja.

Deja, suartėjimas neįvyko. Vietoj to, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, palikdama nuošalyje įsipareigojimus „Nord Stream 2“, pabandė pažiūrėti į Rusiją kitu kampu – per Ukrainą. Būtent ji 2014 m. ragino visas ES valstybes nares taikyti sankcijas Rusijai, po to, kai ši aneksavo Krymą ir įsiveržė į rytinį Ukrainos Donbaso regioną. Tai nebuvo lengvas uždavinys A. Merkel, turint omenyje tokias neapsisprendusias valstybes kaip Kipras, Graikija, Vengrija ar Italija bei dalies Vokietijos politinės valdžios pasipriešinimą. Nuo to laiko šios sankcijos periodiškai pratęsiamos.

Pačios sankcijos nėra strategija. Strategija galėtų būti tai, kad ES, vadovaujama Vokietijos, pripažintų, jog politinis dialogas ir bendradarbiavimas su Rusija, kol jai vadovauja prezidentas Vladimiras Putinas, nėra realus. Tai turėtų dar labiau paskatinti ES bendradarbiauti ir strategiškai įtraukti Ukrainą.

Iki šiol A. Merkel nesuabejojo dėl Ukrainos, nepaisant korupcijos ir oligarchų, smarkiai apsunkinančių pertvarką šalyje. Iš tiesų, tokia parama Ukrainai yra politika, nors ir netiesioginė, Rusijos atžvilgiu. Ir ES neturėtų jos atmesti.

Judy Dempsey yra nereziduojanti „Carnegie Europe“ bendradarbė ir „Strategic Europe“ rubrikos redaktorė.

Jos komentaras pasirodė „Carnegie Europe“ tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.