Specialiai LRT
Aliaksandras

Pasaulyje

2021.03.05 05:30

Baltarusių ir rusų vairuotojai Medininkuose: valdžia mus apspjaudė, o žmonės toliau sėdi namuose

Ina Šilina, LRT.lt2021.03.05 05:30

Žurnalistai Ina Šilina ir Arturas Morozovas du šaltus žiemos vakarus praleido Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų pasienio kontrolės punkte, esančioje aikštelėje. Kalbėjomės su vairuotojais iš Baltarusijos ir Rusijos – vieni jų ilsėjosi, paklusdami tachografui, kiti jau laukė, kada galės kirsti sieną, stebėdami švieslentę su patikrinti kviečiamų vilkikų numeriais. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Jie vis užeidavo į patikros punkto pastatą pripildyti butelių vandens ar nusiprausti po dušu, užsukdavo į parduotuvę ar kavinę, kur dabar maistas – tik išsinešti.

Rūstūs, spaudžiant 15 laipsnių šalčiui, prasidėjus atlydžiui, jie tapo kalbesni, tačiau ne visi sutiko prisistatyti. Atsitiktiniai susitikimai, skirtingos tarmės, nuotaikos ir gyvenimo patirtis. Pakalbinome vairuotojus, kaip paaiškėjo, iš Mogiliavo, Oršos, Minsko, Maskvos, Smolensko ir Kaliningrado apie pastarojo meto įvykius, tačiau išgirdome ir iškalbingų prisiminimų.


1991 metų liepą čia, Medininkuose, sovietų OMON apšaudė Lietuvos muitininkus, tada žuvo septyni žmonės. Vienas iš sunkvežimių vairuotojų papasakojo, kad tapo atsitiktiniu šių tragiškų įvykių liudininku:

– Dirbu jau 32 metus. Mano akivaizdoje apšaudė muitininkus. Ten, pasienyje, buvo jų vagonėlis.

– Ar tada supratote, kas šaudo?

– Kas galėjo suprasti? Mačiau ir kaip aikštelėse šaudo – banditai atvažiuodavo. Nieko negalėjome padaryti.

– Išsigandote?

– Ne.

– O vėliau, kai skaitėte naujienas, kas nors nustebino?

– O kas buvo rašoma?

– Vadinasi, neskaitėte?

– Ne.

Leonidas iš Minsko sako nuo vaikystės svajojęs būti sunkvežimio vairuotoju, o dabar sunkvežimis – jo antrieji namai.

– Sportuojate?

– Taip.

– Matyti. Sunkioji atletika?

– Penkerius metus lankiau boksą, dabar – sunkiąją atletiką. Palaikau formą. Dvasinis tobulėjimas, taip sakant. Pusė mūsiškių rūko arba mėgaujasi alkoholiu. Manęs nedomina nei cigaretės, nei alkoholis. Suprantama, kad šventės visiems reikalingos ir reikia kartais atsipalaiduoti. Tuo labiau kad rytoj – mano gimtadienis, 32 metai sueina. O šiaip grįžti namo ir eini į sporto salę, į pirtį su draugais ir klasės draugais, į žvejybą...

– Niekas iš jūsų draugų nedalyvavo protestuose, į kalėjimą nepapuolė?

– Ne, ne, ačiū Dievui, draugai visi mąstantys.

– O tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, jus kaip nors veikia? Ekonomiškai? Emociškai?

– Ne. Man atrodo, žmonės tiesiog nenori dirbti. Jie taip ir lakstys visą gyvenimą.

– O valdžios nepakeičiamumas jūsų nejaudina?

– Norėtųsi geresnės, bet bus matyti. Gal kažkas liks, gal bus dar geriau.

– O norėtumėte, kad nuo jūsų balso kas nors priklausytų?

– Nuo vieno žmogaus balso niekada niekas nepriklauso. Čia reikėtų didelę minią balsų surinkti.

Viačeslavas anksčiau dirbo Smolensko (Rusija) milicijoje. Būdamas kelyje, važiuodamas per Lietuvą, klausosi radijo stoties LRT OPUS.

– Naktį tokį malonų „transą“ grojo.

– Netyčia radote?

– Taip, patiko muzika – palikau, žiūriu OPUS. Savotiška, man tokia patinka.

– Iš esmės tolimųjų reisų vairuotojai šiuo metu yra bene vieninteliai žmonės, galintys kirsti Baltarusijos sieną...

– Baltarusija, žinoma, uždaryta dėl politinių priežasčių.

– O jus domina politika?

– Baltarusijos? Žinoma, jutubą žiūriu, viską matau.

– Palaikote?

– Kartais taip.

– Manote, kad reikia permainų ir kad žmonės pagrįstai nepatenkinti?

– Būtent, taip ir yra.

– Rusijoje taip pat prasidėjo nedideli bruzdėjimai. Chabarovske, o visai neseniai Maskvoje, Sankt Peterburge, kituose miestuose. Palaikote?

– Žinoma, palaikau. Stebiu.

– O pats eitumėte?

– Jeigu būčiau namuose, eičiau.

– Nebijote?

– Ne. Pats esu buvęs milicijos pareigūnas.

– Kaip vertinate OMON veiksmus?

– Jie yra verčiami.

– Jeigu būtumėte likęs policijoje, šiandien taip pat būtumėte priverstas taip elgtis? Atsisakytumėte?

– Visų pirma tarnavau ne OMON, dirbau paprastu budėtoju, tačiau į kai kuriuos vyresnybės įsakymus žiūrėjau kreivai, todėl ir nebaigiau tarnauti iki pensijos.

– O dėl kokių priežasčių išėjote?

– Kai Rusijoje buvo reorganizuojama policija, vyko kadrų valymas. Aš buvau neparankus kaip žmogus, kuris eina pas viršininką aukštai pakelta galva ir gali pasakyti, kad šis klysta.

– O kai važiuojate per Baltarusiją, pastebite kokių nors protestų apraiškų? Balta-raudona-balta vėliavas, kokį nors judėjimą?

– Mes juk skersai kertame Baltarusiją, į miestus neužsukame. Bet su baltarusiais vairuotojais pabendrauju.

– Ir kokios jų nuotaikos?

– Ne itin kokios.

– Nepalaiko Aliaksandro Lukašenkos?

– Vieni nepalaiko, kiti palaiko, o treti iš viso tyli. Neseniai su vienu vyriškiu plaukiau keltu, tai jis buvo pasipiktinęs, kad jauniems žmonėms už dalijimąsi įrašais duoda realią laisvės atėmimo bausmę. Rusijoje už tokius dalykus sodina aktyvistus, o čia – paprastus piliečius. Man tai labai nepatinka. Tik kad mes kažkaip šalia viso to pravažiuojame. Daugiau per jutubą žiūrime. Per centrinius kanalus nieko nerodo. Ir nežiūriu aš jų. Per radiją irgi nieko nesako apie visus tuos protestus ir nepasitenkinimą. Skamba įprasta populiarioji muzika. Viskas tik apie gerus dalykus. O kaip Baltarusijoje keliai suprastėjo!

– Prastesni nei Rusijoje?

– Nei prastesni, nei geresni, tokie patys, bet anksčiau žavėjausi Baltarusijos keliais. Prieš dešimt metų atvykdavau į Baltarusiją. Mes su žmona atvažiuodavome tai mėsos, tai šiaip pasivaikščioti, tai atsarginių detalių į Minską. Ir ne šiaip tiesiai, bet darydavome lankstą, kad pažiūrėtume į Baltarusijos gamtą, pasigrožėtume. O dabar važiuoju – vien duobės. Labai prastai remontuoja.

– Šiuo metu visi pinigai turbūt skiriami specialiosioms tarnyboms ir OMON, o tokiems dalykams kaip keliai iš viso nelieka?

– Gal ir taip. Nežinau, sugrius ar nesugrius.

– O kaip žiūrite į tai, kad Vladimiras Putinas padeda Lukašenkai finansiškai?

– Jis žiūri sau naudos. Kol Baltarusijoje ramu, ir Rusijoje ramu. Jei Baltarusija atsistos piestu, pradės bruzdėti ir Rusija.

– Manote, kad atsistos? Gal Lukašenka viską užgniauš, visus prispaus?

– Tas ir yra, kad prispaus, jau matyti – laikas eina, niekas nesikeičia...

– Gal tai susiję su oro sąlygomis? Ateis pavasaris, vasara...

– Ateis pavasaris, ir žmonės užsiims daržais, sodais. Jie paprasčiausiai nebeturės laiko. Taip yra ir Rusijoje. Natūralu, kad opozicijos lyderiai pradės šurmuliuoti. Žmonės juos kažkiek palaikys, sutinku, bet vis tiek, kaip sakoma, savo marškiniai yra arčiau kūno. Išvažiuos daržų sodinti. Arba laisvalaikiu išeis tie, kurie neturi daržų, pavyzdžiui, jaunimas.

– Kokių permainų jums reikia Rusijoje?

– Ekonominių pokyčių reikia šalyje. Jei ne užsienis, ne šis darbas, mano šeima nepragyventų. Žmona gauna nedaug. Reikia jaunėlę dukrą ant kojų pastatyti. Aš jau senelis, tad ir vyresnei dukrai reikia pagalbos. Ir ne aš vienas toks. Neužtenka, įsiskolinome už komunalines paslaugas. Jos labai brangios, nors gyvename nuosavame name. Tėvai turi butą, taip pat vos galą su galu suduria, pensininkai. Be jokių abejonių, svarbiausia – ekonominiai klausimai. Dar būtų gerai, kad ir taip visko aptekę mūsų biurokratai turėtų bent šiek tiek saiko. Net jei pastumtume į šalį Putino rūmus ir visa kita... Aš kartais užsuku į Maskvą, žiūriu – atskira valstybė. 400 kilometrų, o koks skirtumas! Be to, saugumo pajėgų savavaliavimas. FSB užsiima savo reikalais, taip pat neaiškiais. Tai nepriimtina.

Kitas vairuotojas iš Kaliningrado, turintis 20 metų stažą, pats to nežinodamas, vasarą atsidūrė Vilniuje kaip tik per akciją „Laisvės kelias“, kai žmonės išsirikiavo gyva grandine iki pat Baltarusijos sienos, taip išreikšdami paramą demokratijos siekiantiems baltarusiams.

– Kur važiuojate? Į Baltarusiją?

– Į Maskvą, be Baltarusijos neapsieisi.

– Važiuodamas per Baltarusiją pastebėjote protestus?

– Neatkreipiau dėmesio. Čia, Lietuvoje, mačiau, kad žmonės protestavo. Visiškas chaosas. Po rinkimų Baltarusijoje. Spūstis buvo visame Vilniuje. Kaip tik tą dieną buvau atvažiavęs. Lietuviai išėjo palaikyti baltarusių.

– O jūs būtumėte ėjęs kartu su jais?

– Greičiausiai ne.

– O turite priežasčių išeiti protestuoti Kaliningrade?

– Žinoma. Buvo išėję Navalno palaikyti.

– O jūs pats eitumėte?

– Gal ir eičiau.

– O kodėl?

– Kaip kodėl? Pati turtingiausia šalis gyvena kaip pati vargingiausia.

– O Navalnas padės?

– Juk Leninas kažkada padėjo.

42-ejų Aliaksandras iš Mogiliavo, sako, Olandijoje kojas plovė Šiaurės jūroje ir žiūrėjo į Japoniją iš Vladivostoko.

– Ar per pastarąjį pusmetį jūsų gyvenimas kaip nors pasikeitė? Tai kaip nors palietė jūsų šeimą?

– Žinoma. Šiuo metu mano ir mano tėvų požiūris į gyvenimą labai skiriasi. Jie mano, kad gyvename gerai, o aš manau, kad galime gyventi geriau. Jiems atrodo, kad prie Lukašenkos yra gerai ir kad jis turi likti.

– O jūs važinėjate po Europą, grįžęs jiems pasakojate, bet jie jumis netiki?

– Ne tai kad netiki, jie turi savą tiesą. Mama ir patėvis turi ir išmaniuosius telefonus, ir planšetinį kompiuterį, gali gauti alternatyvios informacijos, bet žiūri televizorių ir kalba ten išgirstomis frazėmis.

– O Mogiliave buvo neramumų?

– Buvo sulaikymų, buvo protestų. Aš pats rugpjūčio 9 dieną buvau išėjęs, bet žmonių buvo labai nedaug. Vėliau susirinko daugiau protestuotojų, kai žmonės sužinojo apie mušimus, tyčiojimąsi, Akrestiną ir visa kita. Paskui, po rugpjūčio 12-osios ir 13-osios, net ir Mogiliave prasidėjo masiškesni protestai. Vieną kartą manęs vos nesulaikė, laiku pasitraukiau į šoną.

– Turite šeimą, vaikų. Kaip vaikai elgiasi mokykloje? Ten taip pat protesto nuotaikos?

– Mažasis – tikras protestuotojas. Jam aštuoneri. Jis gali tiesiog gatvėje sušukti: „Tegyvuoja Baltarusija!“ Vyresniajam – 20 metų. Jis mokosi institute, bus maisto pramonės technologas.

– Kaip jis įsivaizduoja savo ateitį?

– Jis tiksliai žino, kad taip neturi būti.

– Ar apima jausmas, kad šalis gyvena praktiškai blokados sąlygomis, ar visi dirba kaip dirbę, uždirba tiek, kiek uždirbo, kainos nepakilo?

– Kainos pakilo. Pabrango vaistai, maisto produktai, komunalinės paslaugos.

– O kokios jūsų prognozės, kaip viskas klostysis toliau? Vieną kartą kirsite sieną ir kur pateksite?

– Mes po truputį virstame Šiaurės Korėja.

– Nemanote, kad kita pusė nusvers?

– Sunku prognozuoti. Kiekviena tauta nusipelno tokio prezidento, kokį turi. Tai galioja ir mums. Rugpjūčio 9 dieną buvo aišku, kad visus apmulkino, o Mogiliave į gatves išėjo gal šimtas žmonių. Atvirai visus apspjaudė, o žmonės vis tiek sėdi namuose. Bet minskiečiai šaunuoliai! Tačiau žmonės tiesiog bijo. Paskolų prisiėmę. Kai kas bijo patekti į belangę.

– Kartais baltarusiai kritikuojami, sakoma, kad jie net streikuoti neišėjo. Ar jūs eitumėte? Jei visi sunkvežimių vairuotojai sustotų ir nevežtų jokių produktų į Baltarusiją? Ar tai įmanoma?

– Kodėl gi ne? Tiesiog visi bijo. Nėra organizacijos. Vieni kitais nepasitiki. Aš pasiruošęs streikuoti, bet jei streikuosiu vienas, būsiu kaip balta varna. Žinoma, mane sulaikys.

– Bet juk automobilininkai nesunkiai solidarizuojasi, o tolimųjų reisų vairuotojai – dar lengviau.

– Kai tai paliečia konkrečiai kiekvieną...

– O dabar neliečia?

– Jiems atrodo, kad ne. Jie galvoja: va, pensiją gaunu, nors ir maža, bet kad tik karo nebūtų. Jie nesupranta, kad tai jau seniai visus palietė.

– O jūs seniai sunkvežimį vairuojate?

– Jau kokius penkerius metus tarptautiniuose reisuose. Kodėl? Namuose nėra kuo užsiimti.

– O kuo anksčiau užsiimdavote?

– Baldus projektavau. Bet prasidėjo krizė, kai Rusija mus nustūmė nuo lovio, prieš 5–6 metus. Nebeduoda lengvatinių paskolų būstui, atlyginimai nukrito ir žmonėms jau ne baldai galvoje. Didelė konkurencija, teko išeiti. Tapau tolimųjų reisų vairuotoju. Vėlgi iš „gero“ gyvenimo. Šiuo metu Baltarusijoje visi dirba tolimųjų reisų vairuotojais.

– Ką vežiojate?

– Kaip aš mėgstu sakyti: į ten – sunkius ir pigius, o iš ten – lengvus ir brangius krovinius. Į ten – žaliavas, iš ten – įrangą. Ką šiuo metu vežu? Atsargines detales automobiliams „Volkswagen Touareg“.