Pasaulyje

2021.03.07 08:28

Lenkų istorikas: lyginti sovietus su naciais, o Staliną su Hitleriu galima ir netgi būtina

LRT.lt2021.03.07 08:28

Vroclavo universiteto profesorius Krzysztofas Ruchniewiczius interviu „Deutsche Welle“ (DW) teigia esąs įsitikinęs, kad „lyginamaisiais tyrimais siekiama ne sulyginti, o išskirti individualius bruožus“. 

Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rekomendavo Valstybės Dūmai, dalyvaujant organizaciniam komitetui „Pergalė“, parengti svarstyti įstatymo projektą, draudžiantį viešai lyginti SSRS ir nacistinės Vokietijos vaidmenis Antrajame pasauliniame kare. Šiame kontekste DW nusprendė užduoti porą klausimų istorikams – lenkui, britui ir amerikiečiui.

Skelbiame interviu su Vroclavo universiteto profesoriumi, Šiuolaikinės istorijos katedros vedėju, Willy Brandto Vokietijos ir Europos studijų centro vadovu Krzysztofu Ruchniewiczium.

– Kaip vertinate Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyvą? Ar iš principo įmanoma palyginti SSRS ir nacistinės Vokietijos vaidmenis tame kare?

– Lyginimas yra vienas iš pagrindinių istorijos mokslo metodų. Šiuo konkrečiu atveju reikia pažymėti, kad Vokietija ir SSRS glaudžiai bendradarbiavo po to, kai buvo pasirašytas „Hitlerio-Stalino paktas“. Pasirašius šį paktą (o kartu ir vadinamuosius papildomus „slaptuosius protokolus“), 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. – SSRS.

Abiejų šalių bendradarbiavimas tęsėsi tol, kol prasidėjo karo veiksmai tarp Vokietijos ir SSRS, t. y. iki 1941 m. birželio 22 d. Kadangi Rusija ir toliau daug dėmesio skiria Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui po 1941 m. birželio (vadinamajam Didžiajam tėvynės karui), prezidentas sąmoningai stumia nepatogius faktus į antrą planą. Taip pat reikėtų priminti, kad SSRS užpuolė ne tik Lenkiją, buvo okupuotos ir Baltijos valstybės. Kiekvienoje iš šių valstybių buvo įvesta sovietų valdžia, kuriai būdingi tokie elementai kaip represijos, elito sunaikinimas ir šimtų tūkstančių žmonių trėmimas į SSRS gilumą, įkalinimas Gulago lageriuose.

Galima lyginti Vokietijos ir SSRS okupacinę politiką 1939–1941 m., ir tai daryti netgi būtina, norint parodyti kiekvienos šalies specifiką ir dviejų totalitarinių režimų elgesį užkariautose teritorijose.

– O Jūs galėtumėte palyginti Staliną su Hitleriu? Jei taip, tai kaip atrodytų toks palyginimas?

– Tai nėra naujas požiūris į šią temą. Anksčiau jau yra buvę publikacijų, kuriose buvo lyginamos abiejų diktatorių biografijos. Čia turbūt derėtų paminėti bene garsiausią tokio pobūdžio tyrimą – Alano Bullocko 1991 m. analizę. Dėmesys biografijose užčiuopiamoms paralelėms, motyvų paieška, psichologinio polinkio studijos tėra tik keletas aspektų, kuriuos galima būtų paliesti. Lyginamaisiais tyrimais siekiama ne sulyginti, o išskirti individualius bruožus, atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Nė vienas iš šių diktatorių neveikė vakuume.

Abi šios valstybės, ir Vokietija, ir SSRS, buvo totalitarinės. Jos skyrėsi požiūriu į ideologinius klausimus. Priešiškais ir nepageidaujamais pripažinti žmonės ar jų grupės buvo naikinami.

Ideologiniai skirtumai nesutrukdė abiem diktatoriams tarpusavyje sudaryti sąjungą ir net ją realizuoti. Svarbiausia buvo valstybių poreikiai tam tikru istoriniu momentu. Vokietijai užpuolus SSRS, pastaroji virto auka ir pamažu tapo svarbia antihitlerinės koalicijos nare. Tačiau net ir po 1944–1945 m. SSRS išliko totalitarine valstybe. Be to, po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga sustiprino įtaką Vidurio ir Rytų Europos šalims, įskaitant Lenkiją, kurią ji ne tik pajungė, bet ir iš esmės pertvarkė (sovietizavo).

– Ar nebijote, kad mes, leisdami sau tokius palyginimus, prilyginame Holokaustą kitiems nusikaltimams, kuriuos viena ar kita pusė vykdė Antrojo pasaulinio karo metu?

– Tai – skirtingi dalykai. Lygindami mes atkreipiame dėmesį į vieno ar kito režimo elgesį. Apskritai galima sakyti, kad nacių nusikaltimai turėjo rasistinę potekstę, o sovietų – klasinę. Abi sistemos buvo nusikalstamos ir pražudė milijonus žmonių. Milijonai represijas išgyvenusių žmonių liko suluošinti arba psichiškai paveikti (ir iki šiol vėlesnės kartos vis dar jaučia to pasekmes).

Ilgalaikis buvimas sovietų lageriuose yra likimo deformacija. Lygiagretus gniuždymo ir naikinimo procesų svarstymas nereiškia, kad mes menkiname vieno ar kito nusikaltimo reikšmę. Šiuo atveju skirtingų totalitarizmo aukų grupių palyginimas (retai naudojamas dėl baimės sumenkinti nusikaltimų reikšmę) galbūt leidžia tiksliau apibūdinti 20 amžiaus vaizdą, ypač jo tamsiųjų dešimtmečių – trečiojo, ketvirtojo ir penktojo. Mano nuomone, šis palyginimas nesumenkina Holokausto svarbos tyrimuose ir kolektyvinėje atmintyje.

– Klausimas Jums greičiausiai pasirodys banalus, bet kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?

– Istorikai sutinka, kad tai buvo Vokietija. Tačiau greitos Hitlerio kariuomenės pergalės Lenkijoje, o vėliau ir Vakarų Europoje būtų buvusios neįmanomos be garantijų, o kartais ir be aktyvaus SSRS, kuri kartu buvo ir ideologinis Vokietijos priešas, dalyvavimo.

Vadinamieji Molotovo-Ribentropo pakto „slaptieji protokolai“ ir 1939 m. rugsėjo 28 d. Sienos ir draugystės sutartis atskleidžia tikruosius abiejų pusių ketinimus.

– Ar šiuo atveju taip pat būtų galima lyginti 1938 m. Miuncheno susitarimą su Molotovo-Ribentropo paktu? Jei taip, tai kodėl nacistinės Vokietijos paktas, sudarytas su SSRS 1939 m., yra laikomas kur kas svarbesniu už metais anksčiau Adolfo Hitlerio, Neville`io Chamberlaino, Edouardo Daladier`o ir Benito Mussolini pasirašytą susitarimą? Juk Miunchene buvo įtvirtinta Vokietijos įvykdyta Sudetų krašto aneksija. Čekoslovakija, kuriai ši sritis priklausė iki 1938 m. rugsėjo 30 d., į susitarimo pasirašymą net nebuvo pakviesta. Didžioji Britanija ir Prancūzija iš esmės pritarė Vokietijos veiksmams, paskatinusiems tautinių mažumų ištrėmimą, perkėlimą, diskriminaciją ir sunaikinimą...

– Be abejo, toks palyginimas yra įmanomas. Ir nematau tame nieko neįprasto. Abu sprendimai nulėmė trečiųjų šalių likimą. Ir esmė šiuo atveju yra ne moralinės priežastys, nes jos politikoje nėra vertinamos, o savanaudiški vienos ar kitos pusės interesai. Būtina suprasti šalių motyvus, įvertinti su šiuo procesu susijusias diskusijas ir pažvelgti į šalių veiksmus platesniame kontekste.

Galbūt vertėtų prisiminti vieną iš principų, kuriais vadovaujasi (ar turėtų vadovautis) istorikai. Mes nesame kaltintojai, mūsų užduotis yra apibūdinti problemą ir išryškinti jos sudėtingą pobūdį. Mūsų interpretacijos turėtų būti grįstos šaltiniais, o ne apspręstos dabartinių politinių tikslų. Ne mūsų užduotis vertinti to meto veiksmus šiuolaikinės moralės požiūriu.

– Tai buvo pasaulinis karas, kodėl politikų ir žiniasklaidos diskusijos dažnai apsiriboja tik tuo, kokį vaidmenį jame vaidino Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija?

– Atsakymas greičiausiai paprastas. Vokietija pradėjo karą, SSRS stojo jos pusėn. Tai, kad po kelių mėnesių jai pačiai teko gintis, neturėtų būti priežastis slėpti faktus. Tai buvo nusikalstami režimai. Represijos ir areštai buvo įprastas dalykas, aukomis tapo ir okupuotų šalių piliečiai. Abu režimai buvo sukūrę lagerių sistemą.

Okupacinei politikai buvo būdinga tai, kad vietos gyventojai netekdavo pilietinių teisių, šimtai tūkstančių žmonių buvo deportuoti. Taip pat buvo organizuojamas plataus masto ekonominis išnaudojimas, o kultūros vertybės buvo išvogtos arba sąmoningai sunaikintos. Ar tai buvo vykdoma dėl rasinio ar dėl klasinio priešiškumo, klausimas, žinoma svarbus, nes be kita ko, tai turėjo įtakos žmonių naikinimo mastui.

Norint suprasti, kaip karo metais susiklostė Vidurio ir Rytų Europos tautų likimas, reikia analizuoti tuo metu Sovietų Sąjungos vykdytą politiką. Tačiau diskusija, žinoma, negali apsiriboti tik šiomis dviem šalimis. Neturėtume pamiršti ir Japonijos, dar vienos Vokietijos sąjungininkės, bei jos politikos Tolimuosiuose Rytuose.