Pasaulyje

2021.03.07 10:58

Navalnas Krymą prilygino sumuštiniui su dešra – ką apie jį mano Ukrainos gyventojai?

Dan Peleschuk, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2021.03.07 10:58

Vargu, ar daug patriotų džiaugiasi, kai kažkoks prašalietis dalį jų šalies prilygina sumuštiniui.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Tačiau kai Rusijos opozicijos politikas Aleksejus Navalnas 2014 m. pareiškė, kad Maskvos aneksuotas Krymas – ne koks „sumuštinis su dešra, kurį būtų galima perdavinėti ten ir atgal“, daugelį ukrainiečių tai itin skaudžiai užgavo, ypač turint omenyje, kad jo šalis ką tik atsiriekė gabalą jų valstybės.

Persikelkime beveik septynerius metus į priekį – kovotojui su korupcija stojus į dar vieną akistatą su Kremliumi, dėl to atsidūrus kalėjime ir visoje Rusijoje sukėlus nepasitenkinimo protestus, daugelis Ukrainoje nepamiršo šio ir kitų jo komentarų, kuriuos supranta kaip užuominas, kad A. Navalnui stojus vadovauti didžiajai kaimynei, jis nebūtų patikimiausias Kijevo sąjungininkas.

Žvelgiant iš Kijevo atrodo, tarsi A. Navalnas būtų du asmenys viename.

Viena vertus, jis yra ryžtingas Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kurio vadovaujama šalis aneksavo Krymo pusiasalį ir kursto bei palaiko karą Rytų Ukrainoje, nuo 2014 m. nusinešusį jau daugiau nei 13 tūkst. gyvybių, oponentas.

Nerimą sėjančios pastabos

Tačiau kai kurie ukrainiečiai A. Navalną mato kaip rusų nacionalistą, kurio pasisakymai, ypač ankstesni, verčia ne juokais sunerimti. Todėl nuomonės apie šį 44 metų vyrą, laikomą rimčiausiu Rusijos prezidento priešu, ypač po to, kai sausio mėnesį jis grįžo į tėvynę iš Vokietijos, kur gydėsi po, kaip pats teigia, V. Putino organizuoto apnuodijimo, išsiskiria.

„Tai ir susidomėjimas, ir pavojaus jausmas, ir nedidelė viltis, ir nepasitikėjimas – labai sudėtingas jausmų kokteilis“, – sako iš Rusijos kilęs Ukrainos naujienų žurnalo NV komentatorius Ivanas Jakovina.

Tai nebuvo vienintelis jo pasisakymas apie Ukrainą ar Krymą šiuo klausimu, tačiau pastaba, kurią A. Navalnas išsakė interviu radijo stočiai „Eho Moskvy“ 2014 m. spalį, praėjus septyniems mėnesiams po to, kai Rusija užgrobė pusiasalį, daugeliui ukrainiečiu tapo pagrindiniu kritikos objektu.

Tai vienas iš daugelio komentarų, kuriame jis išdėstė kiek subtilesnes pozicijas nei V. Putino ar Kremliaus pakalikų, nenuilstamai kartojančių mantrą „Krymas mūsų“ – pavyzdžiui, dar prieš pasitelkdamas „sumuštinio su dešra“ metaforą ,A. Navalnas sakė, kad pusiasalis Juodojoje jūroje užgrobtas „šiurkščiai pažeidžiant visus tarptautinius reglamentus“, tačiau nerimo tai nesumažina.

Daugeliui ukrainiečių susirūpinimą kelia ir 2018 m. socialiniame tinkle „Twitter“ pasirodžiusi žinutė, kurioje jis koneveikė V. Putiną dėl politikos, jo teigimu, lėmusios Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrimą nuo Rusijos, teigdamas, kad prezidentas „ir jo idiotai“ per ketverius metus sugriovė tai, kas buvo kuriama šimtmečiais“ ir pavadino jį „rusų pasaulio priešu“.

Kursto įtarimus

A. Navalno pareiškimai ir sąsajos su rusų nacionalistais, išryškėjusios vasario 23 d., kai „Amnesty International“ dėl ankstesnių pasisakymų panaikino jam „sąžinės kalinio“ statusą, sukėlė įtarimų, kad jis laikosi tokio paties požiūrio į Ukrainą kaip Vyriausybė, su kuria kovoja.

Nors jis pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir net prisipažino, kad jo paties šaknys veda į šią šalį – keletas šeimos narių gyvena kaime netoli Kijevo, kur ir pats A. Navalnas yra praleidęs dalį savo jaunystės – jo palaikymas Ukrainai nėra toks entuziastingas, kokio daugelis ukrainiečių norėtų tikėtis.

Nuo vos mirtimi nesibaigusio apnuodijimo Sibire praėjusių metų rugpjūtį daugelis antraščių, nuomonių skilčių ir pokalbių laidų Ukrainoje kelia vieną ir tą patį klausimą – ar A. Navalnas naudingas Ukrainai?

Kalbėdamas per Ukrainos televiziją netrukus po to, kai praėjusį mėnesį grįžęs į Rusiją A. Navalnas buvo sulaikytas, užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba palaikė protestuotojų raginimus jį paleisti ir atkartojo daugelio savo tautiečių nuomonę sakydamas: „Mano priešo priešas yra mano draugas“.

Vis dėlto jis taip pat įspėjo, kad nereikėtų romantizuoti A. Navalno, ir teigė, kad atėjus į valdžią jam tektų atsiprašyti už savo šalies veiksmus ir daryti viską, kad Krymas būtų grąžintas Ukrainai.

„Šioje vietoje neturėtų būti jokių iliuzijų“, – sakė D. Kuleba.

Jokio susidomėjimo?

Anot ekspertų, ukrainiečių nepasitikėjimas A. Navalnu greičiausiai slypi platesnėje dviejų šalių santykių dinamikoje.

Sudėtingi ir dažnai įtempti santykiai tarp Ukrainos ir Rusijos tiek cariniais, tiek ir sovietiniais laikais, ilgus metus atsispindėjo vidaus ir užsienio politikoje abiejose sienos pusėse.

Anot Kryme gimusio Ukrainos politologo Taraso Berezoveco, daugelis ukrainiečių abejoja Rusijos galimybe demokratizuotis ir atkurti draugiškus santykius su kaimynais.

„Ši postimperinė trauma veikia mūsų jausmus rusų ir Rusijos politikų atžvilgiu“, – sakė jis.

Tačiau politinių pokyčių galimybė Rusijoje gali būti viena iš priežasčių, kodėl daugelis ukrainiečių susidomėję stebėjo dramatiškus įvykius po A. Navalno grįžimo į Maskvą. BBC duomenimis, beveik 10 proc. iš daugiau nei 100 mln., peržiūrėjusių neseniai paskelbtą A. Navalno tyrimą apie neva V. Putinui pastatytus milijardų dolerių vertės rūmus ant Juodosios jūros kranto, yra Ukrainos gyventojai.

Vis dėlto kai kurie stebėtojai atkreipia dėmesį į ukrainiečių siekį atsiriboti nuo politinio šurmulio Rusijoje – iš dalies dėl to, kad jiems labiau rūpi savos šalies reikalai. Praėjus septyneriems metams po to, kai patys demokratiniais protestais nuvertė Maskvai palankų prezidentą Viktorą Janukovičių, daugelį vis dar neramina tokios problemos kaip korupcija ir lėtas reformų tempas.

Žmogaus teisių gynėja, Kijevo Piliečių laisvių centro vadovė Oleksandra Matvijčiuk nerimauja, kad didesnė dalis jos kolegų nepakankamai dėmesingai stebi Kremliaus represijas prieš oponentus, nors, anot jos, nemažai jų kolegų Rusijoje suvaidino labai svarbų vaidmenį, palaikydami Ukrainą šaliai sunkią valandą.

Be to, jos teigimu, negalima ignoruoti fakto, kad Rusija, kaip kaimyninė šalis, išliks svarbiu žaidėju Ukrainos politiniame gyvenime, nepriklausomai nuo to, kas vadovaus Maskvoje.

„Galime užmerkti akis ir sakyti, kad mums neįdomu, kas ten vyksta, – sako O. Matvijčiuk. – Tačiau mūsų šalies patirtis rodo, kad iš tikrųjų mums reikia atidžiai stebėti visus įvykius.“

Palaukime ir pamatysime

Ateinančius dvejus su puse metų A. Navalnui teks praleisti kalėjime, o jo pagrindinis politinis tikslas kol kas atrodo gana kuklus – sumenkinti V. Putino galią, atimant balsus iš valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ ateinantį rugsėjį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.

V. Putinas prezidento arba ministro pirmininko pareigas eina nuo 1999 m. ir dabar turi teisę siekti likti savo poste iki 2036 m. Nepaisant to, daugelis ukrainiečių svarsto, kaip klostytųsi šalių santykiai, jei anksčiau ar vėliau V. Putino era baigtųsi.

Nepaisant visų nesantaikų, dauguma ekspertų neatmeta dialogo galimybės ateityje.

Viena vertus, kaip teigia T. Berezovecas, bet kuris naujas su V. Putinu nesusijęs lyderis susidurs su didžiuliu tarptautiniu spaudimu. „Jis neturės kitos išeities, kaip tik derėtis su Ukraina ir Vakarų šalimis“, – sako jis.

Kitus intriguoja ateities vizija, kurioje Rusija ir Ukraina vėl galėtų suartėti, jei, anot I. Jakovinos, prie abiejų šalių vairo stotų „bendraminčiai“.

Jis atkreipė dėmesį į JAV įgytą A. Navalno išsilavinimą – 2010 m. kovotojas su korupcija stažavosi Jeilio universitete – ir tai, ką jis pavadino ne sovietine Rusijos opozicijos lyderio pasaulėžiūra. Anot jo, jei ir Ukrainoje į valdžią ateitų panašaus mąstymo politikas, jie galėtų tapti puikiais partneriais.

„Jiems netgi būtų lengviau užmegzti dialogą tarpusavyje nei savo šalių viduje su kitos kartos ir kitokio išsilavinimo žmonėmis“, – teigia jis.