Pasaulyje

2021.03.06 10:48

Oksfordo profesorius: pasaulis jau radikaliai pasikeitė, o žmonės už tai nė nebalsavo

Lukas Kivita, LRT RADIJO laida „Pasaulio 5“, LRT.lt2021.03.06 10:48

Prieš jau daugiau kaip metus pandemijai sukausčius Kiniją, pasaulis netruko įsitikinti, kad valstybių sienos ir atstumai yra menkas iššūkis tiek žinioms ar gėrybėms, tiek nepageidaujamiems reiškiniams plisti. Globalizacijos „drugio defektas“ – tokią parafrazę naudoja Oksfordo profesorius Ianas Goldinas.

Praėjus metams, knygų apie globalizaciją autorius konstatuoja, kad pandemija spartino tai, ko užuomazgas jau matėme, o neoliberali valstybių politika patyrė smūgį, po kurio vargiai atsigaus.


Didelėje pasaulio dalyje, nors ir su trikdžiais, jau vykdomos vakcinavimo programos, o tarp valstybių sienų judančios šimtatūkstantinės vakcinų partijos yra kartu ir mokslininkų globalaus bendradarbiavimo rezultatas. Tai – globalizacijos atoveiksmis į tos pačios globalizacijos įgalintą plisti sveikatos krizę.

„Tai, kad virusas išplito pasauliniu mastu, yra padarinys to, ką pats vadinu globalizacijos drugelio defektu – plinta ne vien geri, bet ir baisūs dalykai, jie gali paliesti mus visus, LRT RADIJO laidai „Pasaulio 5“ sako Oksfordo universiteto Martino mokyklos profesorius Ianas Goldinas.

Kaip ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas, jis sako, kad anksčiau prasidėję pokyčiai pasaulyje dar suintensyvėjo, tarp jų įvardydamas darbo organizavimo permainas, skaitmenizavimą, konkurenciją tarp JAV ir Kinijos. Jeigu pastaroji nebūtų pasiekusi tiesioginio priešiškumo, su pandemija apskritai būtų pavykę susitvarkyti geriau, mat pasaulis apie jos plitimą būtų sužinojęs anksčiau, teigia mokslininkas.

Šiaip ar taip, pastebi I. Goldingas, plinta ir „nuovokumas“ – iki pandemijos daugelis nenutuokė, kur yra Uhanas, tačiau dabar sekti tai, kaip su liga tvarkosi kitos pasaulio šalys tapo įprasta.

„Matėme daug nuostabių globalizacijos aspektų, pavyzdžiui, vakcina ir beprecedentis mokslininkų tarptautinis bendradarbiavimas yra gerasis globalizacijos produktas, stebime kas vyksta laboratorijose toli nuo mūsų tam, kad mus išgelbėtų. Daugeliu prasmių pandemija tik paspartino jau prasidėjusius pokyčius – keičiasi prekybos ryšių pobūdis, auga Azijos regiono, ypač Kinijos, svarba, pereinama prie virtualių santykių, darbo virtualioje erdvėje, virtualaus filmų ir vaizdo žaidimų, t.y. medijų, vartojimo. Prekyba toliau peržengia valstybių sienas, tačiau srautai didele dalimi skaitmeniniai, ne materialūs. Daug šių dalykų vyko anksčiau, pandemija juos tik paspartino“, – LRT RADIJO laidoje sakė I. Goldinas.

„Didysis klausimas“, sako jis, yra politinė globalizacija – tai, kas nutiko šioje srityje, jis vadina didele nesėkme.

„Nesėkmingai buvo bandyta stabdyti pandemiją, Pasaulio sveikatos organizacija patyrė nesėkmę, valstybės nesėkmingai siekė didesnio bendradarbiavimo. Jeigu santykiai tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos būtų geresni, pandemiją būtume suvaldę daug geriau, apie ją sužinoję būtume anksčiau. Tai, kad santykiuose tarp valstybių buvo šitiek įtarumo, pandemiją tik paspartino“, – kalbėjo pašnekovas.

Pokyčiai, pasak I. Goldino, nevyksta taip dramatiškai, kaip kartais bandoma piešti, ypač tai pasakytina apie tiekimo grandinių perkėlimą iš Azijos, apie kurį daug pastaruoju metu kalbėta.

„Jeigu pažiūrėtume į prekybos srautus tarp Europos ir Kinijos arba Jungtinių Valstijų ir Kinijos, pamatytume, kad jei rekordiniai. Kinijos rinkų skverbtis Europoje didesnė nei ankstesniais metais, taip pat ir Amerikoje, taip yra todėl, kad jie toliau tiekia mums kompiuterius, reikalingus darbui iš namų, jie tiekia apsaugines kaukes, medicinines priemones ligoninėms, tai matyti ir iš krovininių konteinerių kiekio“, – sakė pašnekovas.

Vyksta procesai, kurie Vakarų šalių priklausomybę mažina nepriklausomai nuo pandemijos, jie pirmiausia susiję su gamybos automatizavimu ir dirbtiniu intelektu.

„Šios dvi jėgos lemia tai, kad daugelyje sričių, tarkime, skambučių centrų ar finansinių institucijų, kurie anksčiau veikė Indijoje ar Kinijoje, funkcijas atlieka mašinos, skaitmeninė debesyje. Tai vyksta ne tik finansų sektoriuje, bet ir daugelyje kitų. Dar pokyčiai vyksta gamybos srityje – anksčiau gamyba vykdavo šalyse, kur pigi darbo jėga, bet dabar daug jos procesų, ar tai būtų automobilių surinkimas ar tekstilės pramonė, atlieka robotai. Robotika priklauso ne nuo pigios darbo jėgos, bet nuo pigaus kapitalo, o jis daug pigesnis Europoje nei besivystančiose valstybėse ar kur nors Kinijoje. Keičiasi mūsų norai dėl prekių pristatymo – norime, kad užsisakę daiktą internetu gautume jį tą pačią popietę arba kitą dieną, o ne būtų atplukdyta konteineriu, kas užtruktų keletą savaičių ar mėnesį. Tai irgi skatina perkelti gamybą arčiau namų.

Trečias dalykas – prekių pritaikymas vartotojo poreikiams, tą matome automobilių pramonėje, medicinoje ir kitur. Kiekvienas nori išskirtinai jam pritaikytos prekės, jo genetikai pritaikytų preparatų, šiuos vartotojų lūkesčius irgi daug greičiau išpildo automatizuoti, o ne žmonių darbo jėga grįsti procesai. Ir ketvirtas punktas yra politinis, mūsų politikai nori įteigti, kad jie grąžina gamybos linijas arčiau namų. Tam tikra prasme gamyba ir persikelia arčiau namų, tą matome ir Europoje, ir Azijoje, ir Amerikoje, tačiau svarbu žinoti, kad ne darbo vietos grąžinamos atgal, o automatizacija. Tačiau tai vyksta ne dėl pandemijos, o todėl, kad transformuojasi darbo pobūdis“, – vardijo pašnekovas.

Tą patį pastebi ir R. Vilpišauskas. Kol kas neaišku, ar ekonominis nacionalizmo apraiškos neliks tik politine retorika, ekonominiams santykiams klostantis atskira, sava vaga. Europos Sąjungoje apie „strategine autonomiją“ garsiausiai kalba Prancūzija, tačiau, pavyzdžiui, Šiaurės šalys mato tame užslėptą protekcionizmą, sako R. Vilpišauskas.

„Nepaisant šių raginimų, kol kas statistika nerodo, kad būtų labai reikšmingai pasikeitę tarptautiniai ekonominės specializacijos tinklai ir prekyba su Azijos šalimis vyksta gana intensyviai toliau. Praėjusiais metais, beje, Kinija pirmą kartą tapo svarbiausia Europos Sąjungos prekybos partnere, jeigu vertiname tik prekybą prekėmis, neįtraukdami paslaugų. Kol kas, sakyčiau, anksti kalbėti apie praktinius pokyčius šiuo požiūriu, bet iš tiesų ta retorika tik stiprėja ir ilgainiui galime judėti link to, ką ekonomistai vadina regionų pasauliu – vis labiau išryškėjančius, tarpusavyje prekiaujančius valstybių darinius“, – kalbėjo VU TSPMI profesorius.

I.. Goldino manymu, pandemijos metu politinė švytuoklė nusviro didesnio valstybės vaidmens ekonomikoje rėmėjų pusėn. Pašnekovas sako, kad tai veikiausiai nebus tik laikinas reiškinys.

„Jeigu kas nors 2020-ųjų sausį būtų pasakęs „liepsime jums sėdėti namie, niekur nekeliauti, uždarysime visus restoranus“, žmonės pagalvotų, kad su jais kalba totalitaras, o dabar visa tai atrodo visiškai normalu, dauguma mūsų net pasveikino tokį valstybės elgesį, nes manome, kad tai padės gelbėti gyvybes. Taigi, pasikeitė tai, kiek toleruojame valstybės veiksmus, tai, ką vyriausybės daro ekonomikoje. Jeigu anksčiau kažkas būtų pasakęs, kad padvigubinsime valstybės skolą, kad mūsų deficitas sieks nuo 10 iki 20 procentų Bendrojo vidaus produkto, tokia vyriausybė būtų laikoma radikaliai kairiąja, o dabar Tarptautinis valiutos fondas, pati konservatyviausia ekonominė institucija, liepia mums skolintis daugiau, prisiimti didesnį deficitą.

Ką noriu pasakyti: tai – platus posūkis tolyn nuo Margaret Thatcher ir Reagano neoliberalios ekonominės politikos, posūkis keynesianizmo link, didesnio valstybės reguliavimo link. Tai yra radikalūs poslinkiai ir, kas svarbiausia, žmonės už šiuos pokyčius nebalsavo, tai tiesiog nutiko, ir nutiko visur. Mano požiūriu, tai pakeis visų mūsų lūkesčius, žmonės pripažins, kad valstybės yra daug stipresnės nei manėme, kad jos turi pajėgumų spausdinti pinigus, lemti įmonių ateitį, darbo vietų perspektyvas tokiais būdais apie kuriuos anksčiau nebuvome pagalvoję. Įvyko daug radikalių pokyčių ir manau, kad jie pasiliks. Aišku, tai nereiškia, kad toliau tokiais mastais didinsime valstybės skolą, mokėsime darbuotojams, kai jie nedirba. Kažkada švytuoklė atsigręš atgal, bet tai nebus visiškas grįžimas, man atrodo, kad neoliberali era pasibaigė“, – sakė Oksfordo universiteto Martino mokyklos profesorius.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Pasaulio 5“ įraše.