Pasaulyje

2021.03.02 20:13

Putinas jį pasmerkė, o Lietuva turėtų būti dėkinga? Gorbačiovo palikimas tebekelia nesutarimų

Julius Palaima, LRT.lt2021.03.02 20:13

Paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas antradienį mini 90 metų jubiliejų. Iki šiol netyla kalbos apie jo vaidmenį griūvančioje komunistinėje tvirtovėje, Sausio 13-osios veiksmus ir Vakarų liaupses jam pasitraukus iš politikos. Kokia buvo M. Gorbačiovo iškilimo ir vadovavimo Sovietų Sąjungai istorija ir kaip jį reikėtų vertinti šiandien Lietuvos ir Vakarų politiniame kontekste?

M. Gorbačiovas dar prieš kelerius metus interviu BBC žurnalistui Steve`ui Rosenbergui teigė, kad prie Sovietų Sąjungos žlugimo „prisidėjo ir Vakarai“.

„Tai buvo mano drama ir drama visų tų, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje“, – 2016 metais interviu britų nacionaliniam transliuotojui teigė paskutinis SSRS vadovas.

Jis iki šiol tikina, kad 1991 metų gruodį žlugus Sovietų Sąjungai naujai susikūrusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) nesugebėjo užtikrinti tinkamų demokratinių procedūrų, o prieš jį buvo įvykdytas „perversmas“.

„Jie uždegė visą namą, kad galėtų prisidegti cigaretę. Kad įgytų galios. Jie nesugebėjo vykdyti demokratinių procesų. Jie įvykdė nusikaltimą. Tai buvo perversmas“, – BBC anksčiau sakė M. Gorbačiovas.

Jis iki šiol prisimena, kaip 1991-ųjų rugpjūtį jo šeimai buvo „paskirtas namų areštas“ name prie Juodosios jūros.

Tačiau M. Gorbačiovą tuomet apsaugojo Maskvos gyventojai, organizuodami masinius protestus ir palaikymo akcijas.

Bet posto išlaikyti ilgesnį laiką jam nepavyko, o SSRS galutinai subyrėjo 1991-ųjų gruodžio 26 dieną.

Jo, kaip politiko, ateitis žlugus SSRS buvo pasmerkta.

Populiarumas žlugus Sovietų Sąjungai gimtinėje išblėso

Dabartinis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas M. Gorbačiovą iki šiol laiko svarbiausiu veiksniu, kodėl žlugo SSRS, ir asmeniu, kuris „pasityčiojo iš Rusijos valstybės galybės“, – tikina Yale`io universiteto užsienio politikos ekspertas Strobe`as Talbottas.

Tačiau V. Putinas iki šiol nepasmerkė paskutinio „sovietinės imperijos vado“ ir kol šis rinkosi politinius apdovanojimus ir prizus Vakaruose, dabartinis Kremliaus šeimininkas užsitikrino palankias pozicijas.

1996 metais M. Gorbačiovas bandė sėkmę Rusijos prezidento rinkimuose, tačiau tuomet gavo varganus pusę procento balsų.

Apie politiką jis ir toliau nevengia viešai kalbėti, nepaisant solidaus amžiaus ir šlubuojančios sveikatos. Šeštadienį jis paragino V. Putiną ir neseniai postą užėmusį JAV prezidentą Joe Bideną susėsti prie derybų stalo, apribojant branduolinius ginklus.

M. Gorbačiovas naujienų agentūrai „Interfax“ sakė, kad abu lyderiai, kurie kalbėjosi telefonu po J. Bideno inauguracijos praėjusį mėnesį, turėtų susitikti ir aptarti tolesnius ginkluotės suvaržymus.

„Mano įsitikinimu, prezidentams būtina susitikti. Patirtis rodo, kad būtina susitikti ir derėtis, – sakė jis. – Aišku, kad pagrindinis tikslas yra išvengti branduolinio karo. Kadangi tokios problemos reikia išvengti, kadangi jos neįmanoma išspręsti vienam, būtina susitikti.“

Gimė kylant stalinizmui, o iškilo valant diktatūros padarinius

M. Gorbačiovas gimė Šiaurės Kaukaze tuo metu, kai visoje šalyje kilo stalinizmo palaikymo banga. Pats M. Gorbačiovas ir jo šeima nuo jo irgi nukentėjo.

Paskutinis Sovietų Sąjungos sekretorius slapta buvo pakrikštytas 1931 metais, o abu jo seneliai buvo išsiųsti į priverstinio darbo stovyklas – gulagus Stalino „didžiojo valymo“ laikotarpiu.

M. Gorbačiovui taip ir neteko pažinti abiejų savo dėdžių ir vienos tetos, nes šie „dingo“ badmečio laikotarpiu.

Vėliau jam būnant politikos viršūnėje teko taisyti akivaizdžias Josifo Stalino ir kitų sovietų vadų klaidas, kurios visiškai blokavo kelius į modernią visuomenę.

Tačiau norint pakilti ten, kur norėjo būti, jam teko įvairiais kanalais platinti žinias apie save ir megzti ryšius su sovietinio aparato asmenimis.

Norėdamas kilti komunistų partijoje M. Gorbačiovas turėjo bendrauti ir su svarbiausiais KGB pareigūnais.

Kaip biografinėje knygoje apie sovietų lyderį rašo istorikas Williamas Taubmanas, jam labai padėjo ilgametis šios tarnybos vadovas, o vėliau ir komunistų partijos sekretorius Jurijus Andropovas.

Pirmą kartą jie susitiko dar 1968 metais, o J. Andropovui patiko vienas iš jauniausių partijos narių, kuris buvo užsitarnavęs statusą Sovietų Sąjungos provincijoje.

M. Gorbačiovo lojalumas, pragmatiškumas, talentas naujovėms buvo tai, kas šaliai buvo reikalinga, buvo įsitikinęs J. Andropovas.

Įtempta kova dėl įtakos ir reformos šalies viduje

Kai 1984 metais po ligos mirė J. Andropovas, kova dėl Sovietų Sąjungos lyderio kėdės tapo itin įtempta.

Partija buvo nutarusi, kad tinkamesnis kandidatas vadovauti šaliai buvo Konstantinas Černenka, kuris pats kentėjo nuo įvairiausių ligų, tačiau buvo lojalus partijos vertybių gynėjas.

Tuo metu M. Gorbačiovas buvo ganėtinai jaunas Sovietų Sąjungos standartais 54 metų politikas, kurio labai nemėgo status quo ir asmeninę erdvę mėgstantys politinio biuro atstovai.

Būdamas vadovo poste, jis iš pradžių nenorėjo griebtis aktyvių ekonominių reformų. „Nors jo politinis stilius tuomet atrodė originaliai, jis nenorėjo iškart keisti nusistovėjusių aspektų“, – knygoje rašė istorikas W. Taubmanas.

Tačiau netrukus jis įrodė, kodėl partijoje buvo laikomas reformatoriumi. Jis suprato, kad komunistų partijos sistemą ir valdžią reikia atverti Sovietų Sąjungos žmonėms.

Bet tą padaryti jam reikėjo paramos organizacijos viduje, o pasiekti tai buvo galima tik pakeitus pasenusius, konservatyvius politikus į inovatyviai mąstančius partijos atstovus.

Iš pradžių jis iš posto išvertė užsienio reikalų ministrą Andrejų Gromyką, kad galėtų plėtoti „naująją Sovietų Sąjungos viziją“ pasauliui.

M. Gorbačiovui pavyko į savo pusę palenkti Didžiosios Britanijos lyderę Margaret Thatcher ir JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, kuris Sovietų Sąjungą viešai pavadino blogio imperija.

„Jie lygino savo vaikystę ir surado panašumų, nes abu augo mažose žemės ūkiu besiverčiančiose bendruomenėse“, – tikino Amhersto koledžo politologas W. Taubmanas.

„Reaganas ir toliau laikė SSRS imperija, tačiau nebežiūrėjo į ją kaip į absoliučiai blogą“, – pridūrė W. Taubmanas.

Vakarų požiūris į SSRS greitai pasikeitė

Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius portalui LRT.lt teigė, kad Vakarai greitai suprato, kokių pokyčių nori M. Gorbačiovas.

„Kai 1985 metų pavasarį Kremliuje iškilo Michailas Gorbačiovas ir po metų prasidėjo jo „perestroika“, Vakarai iškart atkreipė dėmesį ir sukluso: gal yra išeitis? Ir išties labai greitai ši taktika pasiteisino.

Reikjavike įvyko Gorbačiovo ir Reagano susitikimas, kuris de facto paklojo pamatus Šaltojo karo pabaigai ir beprotiškoms atominėms lenktynėms. Todėl Europa ir Vakarai labai pradėjo vertinti tą žmogų“, – tvirtino A. Kasparavičius.

Pasak jo, Vakarai į politinius procesus tuomet žiūrėjo racionaliai.

„Vakarai racionalūs. Jie nuo senovės graikų ir Romos imperijos laikų adekvačiai suvokia politinius dydžius. Būtent ši savybė istorijoje palyginti mažytei Europai ir Vakarams ne tik padėjo išlikti, bet ir nuo 18 amžiaus, ypač 19 amžiuje, tapti globalia dominuojančia jėga pasaulyje. 19 amžiuje Vakarai valdė praktiškai per 90 procentų pasaulio. Ne išimtis ir 20 amžius. Vakarų politinė filosofija ir istorija stipriai jaučia laiko ir istorijos pulsą. Turbūt kaip niekas kitas Vakarų intelektualai 20 amžiaus antroje pusėje, Šaltojo karo metais suvokė savo ir pasaulio trapumą“, – teigė Lietuvos istorijos instituto istorikas.

A. Kasparavičiaus teigimu, istorinis lūžis Vakaruose įvyko supratus pasaulio trapumą atominio ginklavimosi kontekste.

„Kai Šaltojo karo metais prasidėjo atominės varžybos, Europa, Vakarai ir pasaulis praktiškai buvo pakibę ant nebūties briaunos. Nebūtis Vakarams žvelgė į veidą. Taip gyventi buvo baisu ir neprotinga. Tai prieštaravo Vakarų žmogaus protui, kultūrai, gyvenimo būdui“, – apie keblią situaciją portalui LRT.lt kalbėjo istorikas.

Pasak jo, būtent todėl Vakarai ir Europa pradėjo vertinti M. Gorbačiovą.

Griuvus Berlyno sienai jis pelnė 1990 metų Nobelio taikos premiją už „radikalias Rytų ir Vakarų santykių permainas“.

„Gorbačiovas pasroviui neplaukė“

Paskutinio SSRS lyderio M. Gorbačiovo reformos ir sprendimai rodo, kad jis „pasroviui neplaukė, o pats buvo „perestroikos“ farvateris ir lyderis“, teigė A. Kasparavičius.

„Jis, galima sakyti, buvo „perestroikos“ vėliava. Su jo vardu buvo siejami tokie šūkiai kaip „Glasnost“, viešumas, baltų dėmių istorijoje likvidavimas, laisvoji spauda, roko maršai po Lietuvą ir SSRS bei daugybė kitų dalykų. Būtent Gorbačiovo „perestroika“ pagimdė taikius, bet iš esmės revoliucingus liaudies frontus Estijoje, Latvijoje ir Persitvarkymo Sąjūdį Lietuvoje“, – šiandien 90-metį švenčiančio M. Gorbačiovo vaidmenį Lietuvos išsilaisvinimui iš sovietų imperijos vertino istorikas.

A. Kasparavičius įsitikinęs, kad Sąjūdis buvo veiksnys, leidžiantis dar labiau aktyvuoti M. Gorbačiovo trokštamą politiką.

„Gorbačiovui reikėjo padėti pašalinti iš kelio sustabarėjusius komunistinius konservatorius. Tai ir užtikrino žaibišką organizacijos populiarumą bei įtaką, pagaliau ir politinį svorį Lietuvoje. Politinis „perestroikinio“ Sąjūdžio efektas Lietuvoje buvo pribloškiamas. Mažiau nei po penkių mėnesių nuo Sąjūdžio atsiradimo įvykęs Sąjūdžio suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose ir LTSR pasikeitė pirmasis sekretorius: Ringaudas Songaila buvo nustumtas ir iškilo Algirdas Mykolas Brazauskas“, – istorinius įvykius prisiminė ekspertas.

Vaidmuo Lietuvai buvo didelis

M. Gorbačiovas praeityje atsisakė dalyvauti Sausio 13-osios teismo bylos posėdžiuose, nors į juos buvo kviečiamas. Jis taip pat iki šiol tyli dėl lemtingosios nakties įvykių, o visuomenėje ir toliau keliami klausimai, ar jį reikėtų nuteisti už 14 lietuvių mirtį.

Nepaisant prieštaringo M. Gorbačiovo vertinimo mūsų šalyje ir nesugebėjimo sustabdyti nekaltų žmonių kraujo praliejimo 1991-ųjų sausio 13-ąją, jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo didelis, tikina istorikas A. Kasparavičius.

„Na, patinka kam ar nelabai, bet mūsiškė Kovo 11-osios Lietuva politiškai išaugo iš M. Gorbačiovo „perestroikos“ lygiai taip pat, kaip Vasario 16-osios Lietuva anuomet išaugo iš 1914–1918 metų Didžiojo karo audrų. Todėl Gorbačiovas, manyčiau, atitinkamai turėtų būti vertinamas Lietuvoje“, – situaciją vertino Lietuvos istorijos instituto atstovas.

Pasak A. Kasparavičiaus, asmenybės istorijoje turėtų būti vertinamos „už didybę, o ne jų padarytas klaidas“.

„Vytautą Didįjį mes šiandien prisimename už Žalgirį ir kovą dėl karaliaus karūnos, o ne dėl to, kad jis dukart žygiavo į Lietuvą su priešo kariuomene, nusiaubė Kauno apylinkes ir išžudė pilių gynėjus. Istorija ir politika nėra prieglaudos namai verkšlenantiesiems. Istorija priklauso tik nugalėtojams“, – teigė istorikas.

„Vakarai situaciją iš esmės stebėdami iš šono visa tai puikiai matė ir vertino objektyviai. Mes tuomet buvome kovotojai ringe ir mums visuomet atrodė, kad teisėjaujama neteisingai, kad mus skriaudžia, muša. Vakarai buvo už šio politinio ringo virvių ir vertino objektyviai. Jie ir šiandien puikiai suvokia, ką 1985–1990 metais nuveikė Gorbačiovas“, – aiškino A. Kasparavičius.

Populiariausi

Maskva

Pasaulyje

2021.04.21 20:44

Praha skelbia Maskvai ultimatumą, kad išsiųstiems čekų diplomatams būtų leista grįžti

Čekijoje sulaikyti 5 asmenys, įtariami teroristine veikla Rytų Ukrainoje; atnaujinta 23.00
Protesto akcija palaikyti Aleksejui Navalnui
10

Pasaulyje

2021.04.21 18:27

Protesto akcijose Navalnui palaikyti sulaikyta per 450 žmonių ir opozicionieriaus bendražygiai

JT ekspertai: Navalnas – „rimtame pavojuje“, atnaujinta 20.49
10