Pasaulyje

2021.02.23 22:18

Pavel Slunkin. Neribotos valdžios problema: kodėl Putinas niekada nepasitrauks

Pavel Slunkin, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) narys, LRT.lt2021.02.23 22:18

Jei iki pasikėsinimo nunuodyti Aleksejų Navalną Vladimiras Putinas ir turėjo minčių palikti Kremlių, tai dabar, panašu, nebemato jokių atsitraukimo kelių, Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) tinklalapyje rašo Pavelas Slunkinas.

Praėjusiais metais Rusijoje buvo surengtas referendumas dėl Konstitucijos pataisų, kuriomis režimas siekė užtikrinti Vladimirui Putinui galimybę ateityje tvarkingai perleisti valdžią. Tačiau iš tiesų šia konstitucijos reforma tik buvo „nunulintas“ iki šiol V. Putino ištarnautų kadencijų prezidento poste skaičius. Ekspertai tokią akivaizdžią gudrybę aiškino tuo, kad V. Putinas nenorėjo, jog likusius kelis šios kadencijos metus visuomenė ir politinis elitas į jį žvelgtų kaip į netrukus savo postą apleisiantį prezidentą. Tuo pačiu metu buvo tikimybė, kad jis ketina pasitraukti 2024 m. Visgi pastarieji įvykiai Rusijoje, greičiausiai, nebepalieka kitos alternatyvos kaip tik nesibaigiantis jo valdymas.

Vos per keletą metų V. Putino įvaizdis Rusijos piliečių akyse transformavosi iš „stipraus ir teisingo nacionalinio lyderio“ į korupcijos ir meilės prabangai įsikūnijimą. Kaltinimai praėjusiais metais asmeniškai dalyvavus pasikėsinime nužudyti A. Navalną nepalieka jokių galimybių užsitikrinti saugią ateitį, pasitraukus iš prezidento posto. Vargu ar imunitetas iki gyvos galvos nuo baudžiamojo persekiojimo Rusijoje ar Federalinės saugumo tarnybos užtikrinama apsauga – arba, pavyzdžiui, simbolinis postas parlamente – sukurs jam pakankamą asmeninio saugumo jausmą. V. Putinas kaip niekas kitas žino teisės viršenybės kainą savo šalyje. Jis taip pat puikiai žino, kur gali nuvesti realių svertų praradimas.

Tokiomis aplinkybėmis valdžios perdavimas net ir vienam iš ištikimiausių V. Putino bendražygių yra mažai tikėtinas. Bet koks vietoje jo atėjęs asmuo paveldės tas pačias neribotas galias, kuriomis šiuo metu naudojasi Rusijos prezidentas, o tai reiškia, kad jis gali atsigręžti ir prieš savo pirmtaką. Bandymas kontroliuoti naująjį prezidentą būtų per daug rizikingas. Necharizmatiškas ir lojalus Dmitrijus Medvedevas net ir per tuos kelerius metus prezidento poste periodiškai demonstravo pernelyg didelę nepriklausomybę – ir tai vyko dar tuo metu, kai V. Putinas galėjo pasigirti didžiuliu visuomenės palaikymu ir išliko tikruoju lyderiu žmonių akyse.

Dabar V. Putino reitingas yra pasiekęs istorines žemumas, paskui jį velkasi ilgas šleifas nemalonių istorijų, kurių jam niekaip nepavyksta nusikratyti. Ir jis neturi nei išteklių, nei drąsių idėjų, kaip susigrąžinti buvusią žmonių meilę. Todėl bet kuris V. Putino įpėdinis anksčiau ar vėliau susigundys kuo labiau nuo jo atsiriboti – vadinasi, nebebus jo kontroliuojamas ar jo įtakoje.

Net jei manytume, kad V. Putinas, išėjęs į pensiją, gali užsitikrinti tvirtą imunitetą ir patogų gyvenimą, kas jį apsaugotų, jei Rusijos politinė sistema – galbūt kur kas trapesnė nei atrodo – sudarytų sąlygas į valdžią ateiti jo ideologiniams oponentams?

Pasižvalgę po posovietinę erdvę, rastume daugybę pavyzdžių, kai kadaise mylėti nacionaliniai lyderiai atsidūrė už grotų. Kirgizijoje prezidentas Almazbekas Atambajevas sutiko perduoti valdžią bendražygiui ir netrukus atsidūrė kalėjime. Armėnijoje po 2018 metų revoliucijos buvo sulaikytas buvęs prezidentas Robertas Kočarianas, nors jis savo postą paliko prieš gerus 10 metų.

Opozicijos bandymai Rusijoje organizuoti plataus masto gatvių protestus tikrai paskatins V. Putiną tai gerai apmąstyti. Kol jis pats kontroliuoja valdžios bloką ir nomenklatūrą, jis gali būti tikras, kad siekdamas išsigelbėti, turės galimybę panaudoti absoliučiai visus išteklius ir duoti bet kokį įsakymą. Bet kas žino, kaip tokioje situacijoje elgsis kitas prezidentas. Vien tik mintis, kad jo likimas gali būti kitų žmonių rankose, V. Putinui būtų labai nemaloni ir nepriimtina.

Tarptautinė situacija taip pat skatina V. Putiną likti. Jį laiko iliuzijos apie pasaulio sąmokslą prieš Rusiją, bandymus susilpninti ar net suskaldyti jo šalį. Galų gale tai virsta užburtu ratu. Pirmiausia Rusijos valdžia pati save įtikina, kad aplink vien priešai. Tada jie pradeda elgtis taip, tarsi visos kitos šalys iš tiesų būtų priešai. Gavusi atsaką į šiuos veiksmus, Rusijos valdžia įsitikina, kad jų baimės buvo pagrįstos – juk draugai netaikys sankcijų, o tikri priešai nusipelno griežto atsako.

Todėl horizonte nešviečia įtampos mažinimo ar santykių su Vakarais gerinimo perspektyvos. Ir mažai tikėtina, kad tokiais sudėtingais šaliai laikais nacionalinis lyderis, kuriuo V. Putinas neabejotinai save laiko, bus pasirengęs palikti Rusiją likimo valiai. Tai reiškia, kad jis turi likti ir gelbėti tėvynę.

Paties V. Putino sukurta gerai sutepta autoritarinė valdžios išlaikymo sistema pavertė savo kūrėją įkaitu. Kaip kad buvo pasakyta Mažajam princui, „karaliai nieko neturi, jie tik karaliauja“. Šiuo atveju karalius nebeturi net savo gyvenimo.

Pavelas Slunkinas yra Europos užsienio santykių tarybos kviestinis mokslinis bendradarbis ir buvęs Baltarusijos diplomatas. Savo tyrimuose daugiausia dėmesio jis skiria Baltarusijai, jos vidaus ir užsienio politikai, santykiams su Rusija, Europos Sąjungai ir JAV.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.