Pasaulyje

2021.02.20 20:35

Timothy Garton Ash. Ne, prieš socialinius tinklus žmonės negyveno tiesos aukso amžiuje

Timothy Garton Ash, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) narys2021.02.20 20:35

„Facebook“, „Twitter“, „Fox News“ – sudrumsdami tiesą jie kelia pavojų demokratijai. Tačiau JAV ir ES gali kartu stoti su jais į kovą, Europos užsienio reikalų tarybos tinklalapyje rašo Timothy Garton Ash.

Kad demokratija išgyventų, reikalinga bent minimali bendra tiesa. Sausio 6 d. Vašingtone įvykęs Kapitolijaus šturmas dar kartą mums visiems parodė, koks pavojus kyla, kai milijonai piliečių priverčiami neigti svarbų, kruopščiai patikrintą faktą – kas laimėjo rinkimus.

Kad demokratija klestėtų, reikalinga tam tikra viešoji erdvė, kurioje piliečiai ir jų atstovai galėtų leistis į karštas diskusijas, remdamiesi bendrais faktais. Tokios viešosios erdvės atkūrimas dabar yra pagrindinis liberaliosios demokratijos atsinaujinimo uždavinys. Galima tai vadinti faktų atsakomuoju smūgiu.

Ši pagrindinė idėja mus pasiekia iš pat demokratijos ištakų, prieš 2500 metų. Senovės Atėnų piliečiai susirinkdavo į diskusijų vietą po atviru dangumi, vadinamą Pniksu, kuri ir tapo „viešosios aikštės“ pirmtake. „Kas kreipsis į susirinkusiuosius?“ – klausdavo šauklys ir bet kuris pilietis galėdavo pakilti iš savo vietos, pasilypėti ant akmeninės pakylos ir kalbėti. Išklausius ir aptarus visus faktus ir argumentus, dėl pasiūlymo buvo balsuojama. Tokiame svarstymo procese senovės atėniečiai nusprendė kovoti su juos užpuolusiais persais jūroje, Salamino mūšyje, ir išgelbėjo pirmąją pasaulyje demokratiją.

Be abejo, senovės Atėnams taip niekada ir nepavyko pasiekti pačių susikurto revoliucinio idealo – lygių teisių į žodžio laisvę visuomenės labui; nepavyko to pasiekti ir JAV „viešojoje aikštėje“ dar prieš pasirodant „Fox News“ ir „Facebook“. Nepasiduokite mitui apie ikizuckerberginį aukso amžių, kai iš aukščiausio principingumo spaudos žurnalistų lūpų liejosi vien tik Tiesos vandenys, o visi piliečiai buvo racionalūs, informuoti ir pagarbiai nešališki. Visgi dauguma demokratinių valstybių pastaraisiais metais atitolo nuo Atėnų idealo – vienos sparčiau (JAV, Lenkija), kitos lėčiau (Vokietija, Didžioji Britanija).

Norint išspręsti šią problemą, prireiks dviejų krypčių strategijos. Visų pirma, atskiros demokratinės valstybės turi išspręsti konkrečias, su nacionaline informacine aplinka susijusias problemas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kova dėl BBC gynimo ir tobulinimo yra kur kas svarbesnė nei bet kokie JK Vyriausybės veiksmai „Facebook“ ar „Twitter“ atžvilgiu.

Visuomeninis transliuotojas, toks kaip BBC, vienoje vietoje pateikia ne tik patikrintus faktus, bet ir specialiai atrinktą argumentų įvairovę– skaitmeninį Pniksą. Bet kuri demokratija, turinti padorų visuomeninį transliuotoją, turėtų padvigubinti jo biudžetą, sustiprinti nepriklausomybę nuo Vyriausybės ir pavesti jam plėsti skaitmeninę viešąją aikštę rytdienos piliečiams.

Lenkijoje, kur visuomeninį transliuotoją sunaikino populistinė valdančioji partija, dabar labai svarbu apginti nepriklausomą privačią žiniasklaidą, kaip antai TVN televizijos kanalą ir „Onet.pl“ interneto platformą. Jie ir kiti į juos panašūs sulaukia aršių atakų, it pagal Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano instrukcijas.

JAV netrūksta įvairių, nemokamų, privačių žiniasklaidos kanalų, įskaitant ir pačius geriausius pasaulyje. Pagrindinė problema čia yra tai, kad amerikiečiai tarsi persiskyrė į du nesutaikomus žiniasklaidos pasaulius su skirtingais televizijos kanalais, radijo stotimis, „YouTube“ kanalais, „Facebook“ puslapiais ir „Twitter“ naujienų kanalais (kaip kad neseniai ištrintas @realDonaldTrump), pateikiančiais jiems dvi tarpusavyje nesuderinamas realybės versijas.

Tarsi pusė senovės Atėnų piliečių būtų susirinkę ant senojo Pnikso, kur į juos kreipėsi Periklis, o kita pusė – ant anti-Pnikso, kur juos apžavėjo būsimasis tironas Hipijas (Donaldas J.). Kaip padaryti, kad amerikiečiai vėl klausytųsi vieni kitų?

Vis dėlto nė viena valstybė nėra pakankamai galinga, kad galėtų susigrumti su privačiomis skaitmeninio pasaulio galybėmis – „Facebook“, „Google“, „Amazon“, „Twitter“, „Apple“ ir „Netflix“. Antroje mūsų strategijos kryptyje prireiks koordinuotų kritinės demokratinių valstybių masės, pradedant JAV ir Europos Sąjunga, veiksmų.

Jei neskaičiuosime Kinijos, JAV pasaulyje užduoda skaitmeninių tendencijų madą, o ES yra atsakinga už normas ir principus. Sudėkite tendencijas ir normas diktuojančias šalis, pridėkite dar keletą pirmaujančių demokratinių valstybių ir turėsite rinkos ir reguliavimo galios derinį, kuriam turės paklusti net ir Jo skaitmeninė aukštybė Markas Zuckerbergas.

Kai išgirstu politikus postringaujant apie „Facebook“ ar „Google“, prisimenu Henry L. Menckeno pastabą: „Kiekvienas sudėtingas uždavinys turi aiškų, paprastą ir neteisingą atsakymą“. Priverskite juos mokėti už nuorodas į naujienas savo platformose! (Australijos sprendimas.) Paskirkite buvusį „Daily Mail“ redaktorių Paulą Dacre`ą Jungtinės Karalystės žiniasklaidos priežiūros institucijos „Ofcom“ vadovu! Elkitės su platformomis kaip su leidėjais!

Tačiau milžiniškos pelno siekiančios JAV platformos nėra leidėjai. Naudodamosi algoritmais, jos atrenka, platina ir propaguoja kitų teikiamą turinį, kartu masiškai rinkdamos mūsų duomenis ir juos išnaudodamos komerciniais tikslais.

Geriausiu atveju jos yra svarbi pagalba ieškant tiesos. (Mes „Google“ ieškome aršiausios „Google“ kritikos.) Blogiausiu atveju jos yra nepaprastai galingi melo stiprintuvai. Pelno motyvas juos stumia į tamsiąją pusę, algoritmiškai maksimizuojant dėmesio valiutą. 2016 m. vidinėje ataskaitoje pats „Facebook“ nustatė, kad 64 proc. tų, kurie socialiniame tinkle prisijungė prie vienos ekstremistų grupės, tai padarė tik todėl, kad jiems taip pasielgti rekomendavo „Facebook“ algoritmas („Supranti, mes pasikeitėm!“ – protestuoja „Facebook“, kaip išsiblaivęs alkoholikas. Bet ar jis tikrai nustojo gerti?)

Šiuo metu mums reikalingas procesas, kuriam vadovautų JAV ir ES ir kuris padėtų iš daugybės gerų tyrimų išskirti nuoseklią politiką. Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, JAV komunikacijos padorumo įstatymo pataisos, siekiant, kad platformos būtų tiesiogiai atsakingos už žalingo turinio užkardymą, priklausys nuo naujojo JAV Kongreso. Siekiant kitų tikslų, pavyzdžiui, monopolijų ar beveik monopolijų suskaidymo, teks derinti ES konkurencijos politiką ir peržiūrėtus JAV antimonopolinius teisės aktus.

Turinio suvaldymo atžvilgiu turėtume remtis hibridinio reguliavimo modeliu, kurį pradėjo taikyti naujoji „Facebook“ priežiūros valdyba, ką tik paskelbusi savo pirmuosius nutarimus. (Kitas iššūkis: ar „Facebook“, ir tuo pačiu „Twitter“, turėtų ir toliau blokuoti buvusį prezidentą Donaldą Trumpą?) Rimti sprendimai apims technologines naujoves, verslo praktiką, faktų tikrinimą ir skaitmeninį švietimą, taip pat demokratinius įstatymus ir reglamentus.

Idealiu atveju pasiūlymų rinkinys būtų pateiktas prieš JAV prezidento Joe Bideno planuojamą „demokratinių valstybių viršūnių susitikimą“. Žinoma, 80 skirtingų šalių neketina priimti vienodų priemonių. Tačiau turi būti tam tikra pagrindinių principų ir požiūrių darna, antraip laisvųjų šalių internetas, kuris jau prarado Kiniją, taps labiau „splinternetu“ (mažesniais, vienas nuo kito atskirtais tinklais). Be to, tik didžiosios privačios korporacijos bus finansiškai pajėgios laikytis 80 skirtingų reglamentų, tad lemtingos monopolizacijos tendencijos nejučia dar labiau stiprės. Kadangi tai yra JAV bendrovės, ypatinga atsakomybė tenka Vašingtonui. Todėl J. Bideno Jungtinės Valstijos turi unikalią galimybę parodyti, kad jos gali ir įsiklausyti, ir rodyti kelią.

Timothy Garton Ash yra istorikas, rašantis ir politinėmis temomis.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Populiariausi