Pasaulyje

2021.02.23 05:30

Dieną – pilietis, naktį – perversmininkas: kaip su režimu kovoja Baltarusijos programišiai

Jurga Bakaitė, LRT.lt2021.02.23 05:30

Buvo šeštadienis, tūkstančiai baltarusių rengėsi rytoj išeiti į gatves, protestuodami prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, propagandinių televizijų eteryje sukosi dar viena posto nepaliekančio prezidento kalba. „Kartais įstatymas nesvarbu. Turi būti imtasi griežtų priemonių stabdant nenaudėlius“, – galva ekrane nebaigė sakinio.

Kadras nutrūko ir valstybinės televizijos eteryje pasirodė necenzūruoti įrašai iš kruvinojo rugpjūčio įvykių: žygiuojantys OMON pareigūnai, smurtas, verkiantys žmonės. Eterio užėmimas, kaip pranešama, truko 45 minutes.

„Ruošdamiesi operacijai, nemiegojome tris paras. <...> Režimas apsimetė, kad nieko neįvyko, nors turime informacijos, kad viduje šis nutikimas buvo priimtas labai rimtai“, – interviu LRT.lt sakė aktyvistų grupuotės, įvykdžiusios operaciją, atstovas, sutikęs atsakyti į klausimus šifruotų pokalbių programėlėje.

Dienomis šie žmonės gyvena įprastai – Baltarusija, bent jau iki protestų, buvo viena patraukliausių IT sektoriaus valstybių regione. Kibernetiniais partizanais, kaip save vadina, jie tampa laisvu laiku. „Mes esame žingsniu priekyje“, – apie kovą su režimu sako aktyvistai, ir tai nenuostabu žinant, kad A. Lukašenka tautai tebežada valstybines kriptovaliutų kasyklas, kūrenamas Astravo elektra.

Būtent kibernetiniai aktyvistai ir jų talkininkai – paprasti piliečiai, beje, galintys prisidėti prie daugumos atakų, alternatyvūs žiniasklaidos kanalai – atsakingi už milicijos ir OMON pareigūnų asmeninių duomenų paviešinimą. Tai, kaip sako pašnekovas, režimo bendrininkus privertė išsigąsti, o protestuojančius žmones patikėti, kad pokyčiai į Baltarusiją kada nors ateis. Tačiau taikiu perversmu jis nebetiki.

– Kaip skaitytojai galėtų įsivaizduoti, kas jūs esate?

– Mes visi dirbame informacinių technologijų srityje. Niekas iš mūsų anksčiau neužsiėmė realiais įsilaužimais.

Vienas žmogus įkūrė grupę pernai rugpjūtį, iš karto po to, kai prasidėjo režimo smurtas prieš taikius protestuotojus. Jis manė, kad reikia kaip nors padėti, ir nusprendė, kad imsis srities, kurią išmano geriausiai, – IT.

Po pirmų sėkmingų operacijų prisidėjo kiti ir susiformavo administratorių grupės pagrindas. Mes esame nedidelė grupė, mus palaiko savanoriai ir žmonės, kurie dalijasi informacija apie režimą iš vidaus. Esame bendraminčių susibūrimas. Dažnai žmonės nežino vienas kito vardų, naudojame slapyvardžius.

– Kuriomis operacijomis labiausiai didžiuojatės?

– Tokių, kurios, mūsų manymu, buvo reikšmingos kovojant dėl laisvos ir demokratinės visuomenės, yra ne viena. Žiūrint mūsų kanalo „Telegram“ statistiką, išsiskiria viena operacija, kai perėmėme populiariausių valstybinės propagandos kanalų ONT, „Belarus“ 1, 2, 3, 5, 24, NTV ir radijo transliaciją internetu.

Mūsų protėviai buvo partizanai, kovoję su nacių režimu Antrojo pasaulinio karo metu. Šiandien mes kovojame su fašistu, valdančiu Baltarusiją.

Maždaug 45 minutes šie kanalai transliavo vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas pareigūnų smurtas, vykęs pirmąsias savaites po rinkimų.

Prie šios užduoties kelias savaites dirbo du žmonės. Ruošdamiesi operacijai, tris paras beveik nemiegojome. Mūsų naujienų kanalo prenumeratoriai rašė, kad žiniasklaidos priemonių užėmimas jiems labai padėjo, žmonės pajuto, kad pokyčiai gali ateiti.

Yra ir kitų operacijų, kuriomis didžiuojamės, bet dar nenorime viešai apie jas kalbėti.

– Ar savo veiklai apibūdinti vartojate kokius ypatingus terminus?

– Mes esame kibernetiniai partizanai. Kaip kad mūsų protėviai buvo partizanai, kovoję su nacių režimu Antrojo pasaulinio karo metu, šiandien mes kovojame su fašistu, valdančiu Baltarusiją. Savo darbus vadiname projektais arba operacijomis.

– Kaip atrodo eilinė jūsų diena?

– Tik vienas ar du žmonės mūsų kolektyve šiai veiklai yra paskyrę visą savo laiką ar didesnę jo dalį. Dauguma dirba nuo kelių valandų per savaitę iki kelių valandų per dieną.

Galima sakyti, kad mūsų laikas padalytas maždaug taip: po penktadalį komunikacijai su kolegomis ir partneriais, pačioms operacijoms, protestų įrankiams kurti. („Kibernetiniai partizanai“ sukūrė specialią priemonę, kuri leidžia ištrinti susirašinėjimų istoriją, jei žmogų tardo milicija. Baltarusijoje suimti protestuotojai dažnai kankinami, verčiant pasakyti telefono ir susirašinėjimų programėlės „Telegram“ atrakinimo kodus, – tai laikoma viena didžiausių jos saugumo spragų. Sukurta priemonė leidžia sukurti atsarginį slaptažodį, kurį įvedęs pareigūnas ištrintų visą susirašinėjimų istoriją, – LRT.lt.)

35 procentai laiko skirta naujoms operacijoms rengti ir 10 procentų – komunikacijai.

– Kiek žmonių yra jūsų grupėje ir iš kur jie?

– Jei skaičiuotume visus, kurie skiria bent kelias valandas per savaitę, būtų 7–10 žmonių. Skaičius nuolat svyruoja. Beveik visi mūsų nariai yra iš Baltarusijos.

– Gal tarp jūsų arba kitose grupėse yra lietuvių? Teko skaityti, kad baltarusių įsilaužėliai aktyvistai kviečia prisidėti ir žmones iš Lietuvos.

– Tarp pagrindinių žmonių – tikrai ne. Bet gali būti, kad kai kurie mums padedantys žmonės yra lietuviai, mes niekada neprašome jokios asmeninės informacijos.

– Ar jūsų šeimos, artimieji žino, ką darote?

– Ne.

Tikrasis pokytis jau įvyko, jis baltarusių sąmonėje.

– Ką manote apie tai, kas vyksta Baltarusijoje šiuo metu? Iš šalies gali pasirodyti, kad protestai, deja, nieko iš esmės nepakeitė. Ką atsakytumėte į tokią kritiką?

– Mūsų tikrai netenkina [dabartinė situacija]: tūkstančiai žmonių buvo areštuoti, šimtai sumušti ir kankinami. Ir vis dar kankinami dabar, tai vyksta mūsų pokalbio metu.

Tikrasis pokytis jau įvyko, jis baltarusių sąmonėje. Jie jau supranta, kad režimas yra teroristinis ir taikūs protestai Lukašenkos nenuvers. Lukašenkai ir jo sargams žmonės davė progų išspręsti konfliktą taikiai, bet viskas, ką mes gavome, – tai kulkos ir kankinimai. Matome pokytį žmonių mąstyme, jie jau supranta, kad nėra taikaus būdo sustabdyti nelegalią Lukašenkos valdžią.

– Nemanote, kad režimas pasikeis taikiai?

– Tikrai ne. Išbandėme viską, kas tik įmanoma, bet susidūrėme tik su dar didesniu žiaurumu. Mes apskritai domėjomės autoritariniais režimais. [A. Lukašenkos] režimas remiasi asmenybės kultu, visa valdžia yra tiesiogiai valdoma autokrato. Ir neradome nė vieno atvejo, kai toks režimas būtų pasikeitęs taikiu būdu, nebent būtų vykdoma absoliuti ekonominė blokada. Tačiau Baltarusijos atveju tokia blokada nebūtų įmanoma, nes jos nepalaikytų Rusija.

– Kas tuomet yra haktyvizmas (angl. hacktivism) taikaus pasipriešinimo būdas ar karo ginklas?

– Apskritai jis gali svyruoti nuo taikaus pasipriešinimo iki karo. Nors tam, kad jis galėtų būti vadinamas ginklu, reikėtų būti labai organizuotam ir turėti didelius išteklius. Mes manome, kad haktyvizmas yra mažiausiai smurtinis ginklas, jei kalbame apie riziką nukentėti taikiems gyventojams.

Turime beveik visų milicijos, valstybės pareigūnų ir specialiųjų tarnybų darbuotojų asmeninius duomenis. Stengiamės su jais elgtis atsakingai.

– Lietuvoje kilo didelis duomenų nutekinimo skandalas, buvo paviešinti kelių paslaugų vartotojų, asmeniniai žmonių duomenys. Tai neva padaręs žmogus sakė, kad norėjo atkreipti dėmesį į tai, kaip aplaidžiai saugomi duomenys. Kas yra etiškas įsilaužėlis?

– Manau, tai priklauso nuo to, kokia veikla užsiimama. Programišius turi veikti atsakingai, įsitikinti, kad nenukentės nekalti žmonės. Manau, kad normalioje, sveikoje visuomenėje haktyvizmas yra kaip imuninė sistema, kuri padeda surasti trūkumus, pavojingus elementus ir juos pašalinti.

Blogiausias scenarijus būtų, jei kur nors yra saugumo spraga, apie kurią niekas nežino. Vieną dieną kas nors ją atrastų ir to pasekmės gali būti dar blogesnės, nes tie žmonės gali būti visiškai neetiški. Jie [spraga naudotųsi] ilgą laiką, pardavinėtų duomenis ir panašiai.

– Viena iš naujovių, kurią išpopuliarino Baltarusijos kibernetiniai aktyvistai, buvo valstybės ir milicijos pareigūnų duomenų paviešinimas. Kai kas sako, kad tai vis dėlto neturėjo to efekto, kurio tikėtasi.

– Negalime to pokyčio išmatuoti, bet žinome, kad šimtai milicininkų ir kitų pareigūnų paliko darbą, nes atskleidėme jų tapatybę. Dažnai gauname žinučių, kuriose žmonės prašo ištrinti juos iš sąrašų, nes jie nebedirba.

Kartais mes su žmonėmis susisiekiame iš anksto ir įspėjame, kad išviešinsime juos, duodame šansą išvengti publikavimo, jei jie geranoriškai sutinka išeiti iš darbo. Kai kurie reaguoja labai emocingai, todėl manome, kad tai tuos žmones tikrai smarkiai paveikia. (Pašnekovas pasidalija įrašu, kur žinomas Baltarusijos humoristas skambina pareigūnams, jų balsuose girdėti ir pyktis, ir sutrikimas, – LRT.lt.)

Žinoma, vien tik deanonimizacija negalima pasiekti esminių pokyčių. Todėl mes rengiame ir kitas operacijas.

Turime beveik visų milicijos, valstybės pareigūnų ir specialiųjų tarnybų darbuotojų asmeninius duomenis. Stengiamės su jais elgtis atsakingai. Lapkričio–gruodžio mėnesiais paviešinome vieno specifinio milicijos skyriaus duomenis, tai buvo atsakas į būtent to skyriaus įvykdytą smurtą. Ir matome, kad smurto mažėja, bet negalime sakyti, kad tai dėl mūsų darbo, nes kitos [aktyvistų] grupės irgi dirba.

– Kaip nusprendžiate, ką darysite?

– Stengiamės susitelkti į dalykus, kurie padarytų daugiausia žalos teroristų režimui, bet kartais rengiame atsaką į įvykius, protestus ir režimo vykdomą smurtą.

Mūsų bendri principai yra nekenkti gyventojams, stabdyti valdžios terorizmą, daryti protestus saugesnius, palaikyti kitų partizanų grupes – techniškai ir dalijantis informacija, ir [daryti viską], kad Baltarusijoje įvyktų laisvi rinkimai. Greičiausiai tai nutiks atėmus iš režimo valdžią.

– Baltarusijoje veikia ne viena haktyvistų grupuotė – kodėl tiek skirtumų? Ar jūs dėl ko nors nesutariate?

– Bendradarbiaujame su visais kibernetinių aktyvistų kolektyvais, kuriuos tik žinome. Mūsų nedaug, todėl palaikome vieni kitus. Tai, kad nėra centro, reiškia, kad režimui daug sunkiau mus sustabdyti.

– Ar jaučiatės saugiai?

– Jaučiamės gana saugiai. Dažniausiai. Labai stengiamės nuslėpti savo tapatybę. Žinome, kaip apsisaugoti nuo režimo, ir visada esame žingsniu priekyje kibernetinio saugumo prasme. Tai įmanoma, nes pažįstame savo priešą.

Mes veikiame skaitmeninėje erdvėje, ji globali ir neturi sienų. Todėl šiek tiek nerimaujame dėl, pavyzdžiui, Interpolo ar kitų panašių valstybinių organizacijų. Tikimės, kad jie nelaiko mūsų nusikaltėliais. Mes save įsivaizduojame kaip antiteroristinę organizaciją ir tikimės, kad jie taip pat.

– Ar įsivaizduojate, kad kada nors, kai bus kiti laikai, išeisite į viešumą?

– Galiu kalbėti tik už kelis centrinius žmones savo grupėje. Nė vienas iš mūsų neturi planų eiti į politiką. Mes tiesiog norime taikos ir saugumo savo namuose, šeimose, darbovietėse ir viešojoje erdvėje. Norime rinkti savo valdžią ir kad ji būtų atsakinga už savo veiksmus. Kai tik visa tai pasieksime, mes norėtume grįžti į įprastą gyvenimą ir kurti naują Baltarusiją.