Pasaulyje

2021.02.18 21:59

Gustav Gressel. Europa neturi kuo pagąsdinti Kremliaus, tad kodėl jis turėtų klausytis?

Gustav Gressel, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) narys, LRT.lt2021.02.18 21:59

Berlynas neturi jokio noro pergalvoti savo prielaidos, kad gali pagerinti Europos ir Rusijos santykius, bendraudamas su Maskva kaip silpnesnysis partneris ir akcentuodamas ilgalaikių ekonominių ryšių naudą, Europos užsienio reikalų tarybos tinklalapyje rašo Gustavas Gresselis.

Ne vienerius metus Vokietija, o ypač kanclerė Angela Merkel, buvo vaizduojama kaip pamatinis Europos politikos ir sankcijų Rusijai akmuo. Vis dėlto pastarųjų savaičių įvykiai atskleidė, kokia nenuosekli yra Vokietijos politinio elito pozicija Rytų atžvilgiu – tai rodo, kad pasitraukus A. Merkel, Berlyne kils nemažai diskusijų šia tema.

Netrukus po to, kai Arminas Laschetas buvo išrinktas naujuoju Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vadovu, taigi, greičiausiai, ir A. Merkel įpėdiniu, kilo klausimų apie jo požiūrį į užsienio politiką. Kai kurie ankstesni A. Lascheto pareiškimai leidžia įžvelgti tam tikras simpatijas Vladimiro Putino ir Basharo al Assado režimams ir jų užsienio politikai, be to jis yra griežtai kritikavęs JAV ir Jungtinę Karalystę ir ryžtingai gynęs „Nord Stream 2“ dujotiekį. Jo simpatijos Prancūzijai kelia papildomą susirūpinimą Rytų Europoje, kur Vokietija yra laikoma atsvara Paryžiui ir ypač prezidento Emmanuelio Macrono bandymams megzti ryšius su Maskva. Kadangi prieš balsavimą CDU viduje vykusioje kampanijoje užsienio politika vaidino labai menką vaidmenį, diskusijos apie galimą A. Lascheto užsienio politiką prasidėjo tik tada, kai jis buvo išrinktas partijos vadovu.

Nors A. Laschetas bandė gerinti savo įvaizdį, kritikuodamas Rusijos Vyriausybę už opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno įkalinimą, klausimas, kiek jo ideologinis nusistatymas paveiks jo laikyseną užsienio politikoje, jei jis taps kancleriu, niekur nedingo. Iš to, kas žinoma apie jo politikos prioritetus, galima spėti, kad jis pirmiausia imsis užimtumo ir ekonomikos problemų, o užsienio politika tebus priemonė vidaus augimui palaikyti. Daugelį dešimtmečių Vokietijos užsienio politiką kamavo negebėjimas spręsti saugumo klausimų, susijusių su prekybiniais ir investiciniais santykiais su Rusija ir Kinija, taip pat atsparumo trūkumas, ypač gynybos, kontržvalgybos ir finansinės priežiūros srityse, kaip kad skaudžiai parodė „Wirecard“ skandalas.

Vokietijos požiūryje į santykius su Rusija jau seniai yra išryškėję keletas pagrindinių trūkumų: ragindamas derėtis su Maskva, kaskart, kai tik Rusijos vardas sumirga naujienų antraštėse, Berlynas neatsižvelgia į tai, kad Kremliaus ir įvairių Europos lyderių dialogas nuolat vyksta ir pakankamai intensyviai, tik kad jis neduoda jokių rezultatų. Mažuma patyrusių Vokietijos įstatymų leidėjų, palaikančių platesnį sankcijų spektrą, karinį atgrasymą ir sulaikymą, nereikalauja nutraukti dialogo, tačiau mano, kad didėjantis spaudimas Maskvai parodytų, jog europiečiai į savo reikalavimus žiūri rimtai. Tik tada galima tikėtis kokios nors pažangos esminiais klausimais.

Vokiečiai kartu su prancūzais ir kitais Vakarų europiečiais dažnai siekia ištirti „atrankinio bendradarbiavimo“ su Maskva ir bendravimo dėl „bendro intereso“ galimybes. Tačiau jie apsiskaičiuoja, vertindami Kremliaus norą bendradarbiauti tik Europos Sąjungai svarbiais klausimais, ar tai būtų Europos saugumo gerinimas, ar klimato politikos įgyvendinimas. Be to, Europa neturi pakankamai paveikių svertų prieš Maskvą.

Dėl ekonominių priežasčių ES nesvarsto griežtų sankcijų Rusijai. Be to, Europa kariniu požiūriu yra silpna, Europos žvalgyba ir kontržvalgyba nekelia grėsmės slaptoms Rusijos operacijoms Europoje ar jos kaimynystėje, o ES bendra užsienio politika Rytų kaimynystėje yra tokia silpna, kad karinė jėga ją lengvai išmuštų iš vėžių. Kitaip tariant, ES neturi ko pasiūlyti ir kuo pagąsdinti. Tad kodėl Kremlius turėtų jos klausytis?

Josepas Borrellis, ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, neseniai lankėsi Maskvoje, siekdamas išsiaiškinti pasirinktinio bendradarbiavimo galimybes. Nenuostabu, kad jis grįžo tuščiomis. Dar blogiau – vizito metu J. Borrelis buvo pažemintas, mat Rusija nusprendė išsiųsti Vokietijos, Lenkijos ir Švedijos diplomatus, taip dar kartą duodama suprasti, kad Maskvos vidaus reikalai – ne ES reikalas.

J. Borrellio vizitas baigėsi nesėkme ne dėl prastos diplomatijos ar nepakankamo aukšto atstovo pasirengimo, kaip kad bandė įteigti kai kurie komentatoriai, bet dėl to, kad visa ši kelionė buvo grįsta klaidinga prielaida, jog Rusija kažkaip bus suinteresuota derintis prie Europos struktūrų ir normų. Nepavykęs vizitas sukels dar daugiau diskusijų, kaip elgtis su Maskva. Berlynas neturi jokio noro pergalvoti savo prielaidos, kad gali pagerinti Europos ir Rusijos santykius, bendraudamas su Maskva kaip silpnesnysis partneris ir akcentuodamas ilgalaikių ekonominių ryšių naudą. Tačiau šis požiūris Europoje sutinkamas vis rečiau.

Greitas A. Merkel politikos Rusijos atžvilgiu atmetimas jos partijos viduje gali nustebinti užsienio auditoriją, juk Europos Vadovų Taryboje ji tvirtai pasisakė už sankcijas ir atmetė kitų šalių raginimus stiprinti ekonominius ryšius su Maskva. Bet namuose viskas atrodo kitaip. Per pastaruosius 16 metų ji sutelkė visus svarbius užsienio politikos sprendimus kanceliarijoje. Deja, per pastarąjį dešimtmetį A. Merkel taip pat atstūmė visus intelektualiai pajėgius savo varžovus partijos viduje. Jos pačios abejingumas saugumo ir gynybos reikalams mažai tepadėjo, siekiant tvaraus vidinio konsensuso dėl Maskvos ar dėl Europos saugumo.

Taigi, Vokietijoje diskusijos dėl Rusijos ir Europos saugumo, panašu, grįš į 2005 m. būseną, neįvertinant pokyčių pasaulyje tempo. „Pragmatiku“ save vadinantis A. Laschetas yra teisus, kalbant šiuolaikiniais vokiečių politikos terminais – jis nori rasti mažiausią bendrą vardiklį abipusiai naudingam bendravimui. Visgi šis „pragmatizmas“ vargu ar suveiks, turint reikalų su valstybėmis, kurios mąsto prievartos ir dominavimo kategorijomis, yra pasirengusios siekti savo tikslų ir panaudoti kaip ginklą bet kokius santykius, o konvergenciją su Europos struktūromis bei normomis suvokia kaip grėsmę, o ne kaip galimybę. Todėl „pragmatizmas“ nepasiteisino praeityje, nepasiteisins ir ateityje.

Tuo tarpu daugelis ekspertų bendruomenės ir tarptautinės spaudos atstovų savo viltis sieja su stiprėjančia Vokietijos žaliųjų partija, kurios vadovybės užsienio politikos darbotvarkė labiau atitinka jų lūkesčius. Visgi kol kas per anksti kalbėti apie gilesnius pokyčius Vokietijos užsienio politikoje. Nors šalies partinėje sistemoje vyksta esminiai pokyčiai, nereikėtų nuvertinti to, kiek „pragmatizmo“ idėja yra įsišaknijusi visose pagrindinėse partijose ir biurokratiniame aparate.

Užsienio politikos klausimai vaidins antraeilį vaidmenį rinkimų kampanijos ir derybų dėl koalicijos metu. Nors užsienio politika yra svarbi ekspertų burbule, ji nėra esminė politinei konkurencijai. Juk bet kuriai koalicijos Vyriausybei teks rasti kompromisą dėl mažiausio bendro vardiklio, kuris vargu ar patenkins kurį nors iš jų. Šia prasme vienintelis dalykas, kurį, atrodo, galima nuspėti, yra tai, kad Vokietija po A. Merkel nebebus tokia stabili ir tokia patikima savo užsienio politikoje.

Gustavas Gresselis yra Europos užsienio reikalų tarybos (angl. European Council on Foreign Relations, ECFR) vyresnysis politikos analizės bendradarbis, Rusijos, Rytų Europos ir gynybos politikos ekspertas.

Jo komentaras pasirodė ECFR tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su ECFR sutikimu. Originalią publikaciją anglų kalba galite rasti čia.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.